Skirtingos nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su šios nelaimės padariniais, teigia, jog nepaisant to, kad padaryta daug svarbių darbų, vis dar lieka ilgas kelias iki visiško šalies atkūrimo. Ypač pabrėžiama tarptautinės pagalbos svarba, kuri, UNICEF teigimu, laikui bėgant, sumažėjo.
„Pažanga labiausiai matoma sostinės Port o Prenso gatvėse. Surinkta daugybė nuolaužų, kiekvieną kartą mažėja benamių, - sako Beatriz Garlaschi iš Raudonojo Kryžiaus. - Matyti prasidedantis gyvenimas, toks jausmas, kad haitiečiai verčia naują puslapį ir pamažu pradeda užmiršti drebėjimą“, Pasak Beatriz, žmonės dirba, rūpinasi šeima – kaip bet kurie kiti žemės gyventojai.
„Skiname pirmąsias pergales ir norime tuo pasidalinti su visais. Šiuos laimėjimus pabrėžiame todėl, kad jie turi būti pripažinti ir suteikti vilties“, - kalba Francoise Gruloos-Ackermans, UNICEF atstovė Haityje.
Bet prašoma nepamiršti, kad darbas turi būti tęsiamas, nes vis dar pusantro milijono žmonių neturi gyvenamosios vietos, jie išskirstyti daugiau nei per 800 skirtingų vietovių. Dauguma jų gyvena labai pavojingomis sąlygomis. Labiausiai pažeidžiami nesulaukia sanitarinės pagalbos, gyvena toli nuo miesto centrų.
Trigubai daugiau stichinės nelaimės ištiktųjų jaučia didžiulį maisto trūkumą, daugiau nei pusė piliečių neturi darbo, praneša Raudonasis Kryžius ir kitos tarptautinės organizacijos. Jos prašo finansinės pagalbos iš kitų pasaulio šalių – 231 milijono dolerių.
Be to, vis dar kovojama su cholera, kilusia Haityje po kelių mėnesių nuo žemės drebėjimo. Nors kova dar nebaigta, rezultatas akivaizdus – mirtingumas sumažėjo nuo 2,4 iki 1,3 proc.
„Stengiamės informuoti jaunimą, kad dažnai plautų rankas ir maistą ir kad naudotų geriamąjį vandenį“, - sako dirbantys ten ir prideda, kad su šiomis paprastomis prevencijos priemonėmis galima išvengti mirtinos ligos.
Prieš šią stichinę nelaimę Haitis buvo skurdžiausia šalis Amerikos žemyne: trys ketvirtadaliai jo žmonių gyveno iš mažiau nei 7 litų per dieną, pusė visų vaikų nelankė mokyklos, beveik tiek pat negalėjo susisiekti su medikais, didžioji šalies kelių dalis buvo blogos būklės.
Dauguma mokyklų buvo privačios, viešųjų beveik neegzistavo. Po drebėjimo pasidarė akivaizdu, jog Haičiui reikalinga nauja šalies valdymo struktūra, naujos institucijos, galinčios rūpintis salos gyventojais.
Taip pat tarptautinės organizacijos imasi švietimo sistemos gerinimo. Paaiškėjo, kad didelė dalis paauglių iki 18 metų neturi sugebėjimų išgyventi, apsisaugoti ir vystyti savo asmenybes. „Nelaimės metu žuvu daug mokytojų, sugriautos mokyklos, o vaikai nori grįžti į jas“, - sako B.Garlaschi ir Haičio švietimo sistemos atkūrimo procese 38 metus dalyvaujanti Jessica Theodore.
„Nauja šalies valdžia rimtai žiūri į vaikų lavinimą ir stengiasi užtikrinti, kad visi galėtų pasiekti mokyklas ir įgyti žinių“, - sako F.G.Ackermans. Jos teigimu, po žemės drebėjimo, vienas prioritetų buvo pastatyti beveik 200 mokyklų nelaimės paliestose zonose.
„Prieš tai niekas nežinojo, kiek vaikų buvo šalyje ir kur jie gyveno“, - tęsia UNICEF atstovė. Galiausiai vietinės valdžios dėka suorganizuotas vaikų surašymas – užregistruota beveik pusė.
Šių metų tikslai Haityje yra rasti daugiau mokytojų, atstatyti pastatus, kuriuose būtų galima įrengti mokyklas. Raudonasis Kryžius ragina tęsti švietimą apie higieną, rankų plovimosi svarbą.
„Dirbame su labiausiai pažeidžiamais žmonėmis. Tačiau to nepakanka, kad situacija pagerėtų. Jie patys taip pat turi stengtis ir kovoti už gyvenimo kokybę“, - sako B.Garlaschi.