M.Fraga priklausė diktatoriaus generolo Francisco Franco ministrų kabinetui, tačiau po jo mirties 1975
padėjo parašyti konstituciją, pavertusią Ispaniją konstitucine
monarchija.
Ispanijos žiniasklaida pranešė, kad M.Fraga mirė nuo širdies smūgio, sukelto
kvėpavimo takų ligos.
Šaliai perėjus prie demokratijos, M.Fraga 16 metų vadovavo savo
gimtajam Galisijos regionui Ispanijos šiaurėje, kol jam sukako 82
metai. Jis dar šešerius metus dirbo senatoriumi, kol galiausiai
atsistatydino pernai rugsėjį.
7-ame dešimtmetyje M.Fraga vadovavo Turizmo ir informacijos
ministerijai, kuri faktiškai rūpinosi cenzūra per beveik 40 metų
trukusį F.Franco valdymą.
Vėliau paskirtas vidaus reikalų ministru, jis vadovavo
sudėtingam perėjimui prie demokratijos 8-ame dešimtmetyje,
griežtai malšindamas protestus ir paskelbęs, kad „gatvės priklauso
man“.
M.Fraga padėjo įkurti Liaudies partiją (PP) ir išliko
įtakingu veikėju tarp konservatyvių politikų bei prisidėjo prie
Jose Marios Aznaro, vadovavusio ministrų
kabinetui 1996-2004 metais, iškilimo.
Dabartinės PP vadovaujamos vyriausybės premjeras Mariano Rajoy
prisiminė, kad su M.Fraga susipažino vieną
vakarą klijuodamas savo partijos plakatus prieš 1977 metais vykusius
pirmuosius demokratinius rinkimus.
„Tiesa, kad jis man padarė didelį įspūdį. Mūsų partija
šiandien tikriausiai neegzistuotų dabartiniu pavidalu, jeigu ne
milžiniškas Manuelio Fragos darbas, atliktas per daugelį metų“,
- pabrėžė M.Rajoy.
Vyresni ispanai tebeprisimena, kaip M.Fraga 1966 metais pozavo
televizijos kameroms maudydamasis jūroje ir taip mėgindamas įtikinti, jog
keturios termobranduolinės bombos, pamestos Ispanijos pietinėje
pakrantėje per JAV bombonešio B-52 katastrofą, nekelia pavojaus
sveikatai, nors incidento vieta buvo užteršta radioaktyviu poloniu.
M.Fraga save mėgo lyginti su ilgai gyvenusiais lyderiais, tokiais
kaip Konradas Adenaueris, Winstonas Churchillis ir Charles'is de Gaulle'is bei buvo nelinkęs
atsisakyti valdžios.
Jo darbas Galisijos prezidento poste baigėsi po keturių
kadencijų 2005 metais, kai dvi opozicijos partijos susivienijo, kad
jį nuverstų. Vėliau M.Fraga buvo paskirtas į parlamento
aukštuosius rūmus - Senatą.
Nepaisant milžiniškų ideologinių skirtumų, jis palaikė
glaudžius ryšius su ilgamečiu Kubos lyderiu Fideliu Castro, kurio tėvai buvo kilę iš Galisijos, o M.Fragos tėvai
gyveno Kuboje.
Jis kartą yra pajuokavęs: „Būčiau galėjęs tapti Fideliu
Castro.“
Gyvenimo pabaigoje M.Fraga buvo prikaustytas prie vežimėlio, o
per televizijos žinių laidose būdavo rodomi titrai, kad žiūrovai
galėtų suprasti jo vis labiau nerišlią kalbą.
Daugelis ispanų M.Fragą laiko tikru galisiečiu, kurio
charakteris būdingas žmonėms, gyvenantiems izoliuotame šiaurės
vakarų rajone, išsiskiriančiame drėgnu klimatu ir garsėjančiame
jo sostinėje Santjago de Komposteloje stūksančia įspūdinga
barokine Šv.Jokūbo katedra, šimtmečius traukiančia maldininkus.
Iš šio regiono taip pat yra kilęs M.Rajoy ir F.Franco.
Ilgai užsitęsęs M.Fragos darbas Galisijos prezidento poste jau
buvo tapęs anekdotų tema: jeigu F.Franco prisikeltų iš numirusių,
pamatytų, kad daugelio jo seniai mirusių bendražygių postus
užėmę jų sūnūs ir anūkai, tačiau M.Fraga tebedirba pats.
Daugelio nuomone, M.Fraga šį anekdotą sukūrė pats.