Europos Parlamente – audrų nuojauta

Europos Parlamento pirmininko rinkimai – plačiąją visuomenę ne itin dominantis įvykis. O ir pats vadovas paprastai nebūna ypač įtakingas politikas. Tačiau vokiečio Martino Schulzo išrinkimas sulaukė išskirtinio dėmesio. Ir turbūt ne veltui.

Kovoti dėl aukščiausio posto Strasbūre ir Briuselyje posėdžiaujančiame parlamente 56 metų M.Schulzui net neteko.

Abi didžiosios parlamento frakcijos – socialdemokratai ir konservatoriai – dėl to, kad M.Schulzas nuo 2012 metų sausio sės į pirmininko kėdę, susitarė dar 2009 metų viduryje.

Konservatorių kandidatą lenką Jerzy Buzeką tuomet parėmė ir socialdemokratai. Mainais konservatoriai dabar balsavo, kad po pusės Europos Parlamento kadencijos vadovavimą jam perimtų socialdemokratų frakcijos lyderis M.Schulzas.

Todėl du rinkimuose dalyvavę britų kandidatai – liberalė Diana Wallis ir euroskeptikas Nirjas Deva – iš anksto buvo pasmerkti pralaimėti.

Kovoti vokietis pasiryžęs dabar. Ir ne tik diplomatinėmis priemonėmis.

„Europos Parlamentas iki šiol ieškodavo pritarimo ir buvo mažai pastebimas viešumoje. Tačiau debatai juk yra druska demokratijos sriuboje – čia parlamentas nuveikė per mažai”, – tarsi programines nuostatas savo mintis Vokietijos dienraštyje „Handelsblatt” skelbė M.Schulzas.

Ką reiškia debatai? Atsakymo toli ieškoti nereikia – gindamas savo nuomonę M.Schulzas nebijo pasiginčyti net su didžiausių ES valstybių lyderiais.

Prieš kelerius metus užteko poros taiklių pastabų, kad kantrybę prarastų tuometis Italijos premjeras Silvio Berlusconi.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas neseniai M.Schulzo lūpomis ne kur nors gatvėse, o Europos Parlamente buvo išvadintas diktatoriumi.

Po ES viršūnių susitikimo gruodį M.Schulzas ėmė garsiai abejoti, ar eurui gelbėti skirtus susitarimus blokavusi Didžioji Britanija apskritai išsilaikys Europos Sąjungoje.

Todėl nenuostabu, kad Vokietijos žiniasklaida prognozuoja, jog naujasis Europos Parlamento vadovas netruks sugadinti nervų ir A.Merkel.

Jau anksčiau jis ne kartą priekaištavo, kad Vokietijos kanclerė nesako visos tiesos savo kraštiečiams apie padėtį Europos Sąjungoje, arba viešai prieštaraudavo jos pozicijai.

Apie M.Schulzą plačioji Europos, o gal net viso pasaulio visuomenė pirmą kartą išgirdo 2003-iaisiais.

Tų metų liepos pradžioje Italija perėmė vadovavimą ES. Kaip įprasta tokiais atvejais, pirmininkaujančios šalies premjeras pasveikino Europos Parlamentą, po to parlamentarams buvo suteikta galimybė paklausti.

Nieko neįprasta nebuvo ir tuomet, kai dalis klausiančiųjų pasinaudojo proga pakritikuoti S.Berlusconi ir jo vyriausybės politiką. Tačiau italas visas atakas atrėmė ramiai šypsodamasis, kartais kažką užsirašydamas savo bloknote.

Iš kantrybės Italijos premjerą sugebėjo išvesti tik vienas parlamentaras – M.Schulzas. Vokietis tai padarė, regis, labai paprastais ir visiškai nekaltai skambančiais žodžiais.

M.Schulzas kreipėsi į S.Berlusconi pareikšdamas, kad džiaugiasi jį matydamas ir galėdamas diskutuoti Europos Parlamente – už tai esą reikia padėkoti ir Nicole Fontaine.

S.Berlusconi kaipmat suprato užuominą. Mat 1999–2001 metais, kai pats S.Berlusconi buvo Europos Parlamento narys, Ispanijos teisėjas Baltasaras Garzonas apkaltino šį politiku tapusį milijardierių nuslėpus mokesčius ir prašė panaikinti jo neliečiamybę.

Skandalas buvo kilęs dėl S.Berlusconi bendrovės „Fininvest” sandorio įsigyjant Ispanijos televizijos bendrovę „Telcinco”.

Neįtikėtina, bet teisėjo pareiškimas Europos Parlamento nepasiekė – tiesiog dingo.

M.Schulzas tuomet užsipuolė Europos Parlamento pirmininkę prancūzų konservatorę Nicole Fontaine, neva ji vilkina tyrimą.

Taigi M.Schulzo užuomina Italijos premjerui buvo visiškai aiški: jei ne N.Fontaine, S.Berlusconi galbūt būtų ne Europos Parlamente ir ne Italijos vyriausybės rūmuose, o kaltinamųjų suole.

Žodžio kišenėje niekuomet neieškojusiam milijardieriui užvirė kraujas.

„Pone Schulzai, aš pažįstu Italijoje vieną kino prodiuserį, kuris kaip tik kuria filmą apie nacių koncentracijos stovyklą.

Pasiūlysiu jam pakviesti jus suvaidinti koncentracijos stovyklos prižiūrėtoją, jūs tiesiog gimęs tam vaidmeniui”, – sviedė S.Berlusconi.

Po šio Italijos premjero išpuolio prieš televizijos kameras barzdočius Martinas Schulzas išgarsėjo visoje Europoje, o gal net ir pasaulyje.

Sulaukė Londono atsiprašymo

Tiesa, retoriniais sugebėjimais garsėjantis politikas ir be šio įvykio būtų tapęs žinomas – dėl to nėra jokios abejonės.

Vokietis laikomas „hiperaktyviu darbo fanatiku”, jis mėgsta provokuoti ir dažnai įvardija problemą pataikydamas lyg pirštu į akį.

Todėl galbūt ir kolegos parlamentarai kartais sureaguoja į M.Schulzo žodžius ne mažiau aštriai negu S.Berlusconi.

„Viena tauta, vienas reichas, vienas fiureris”, – mestelėjo kartą euroskeptikas britų parlamentaras Godfrey Bloomas ir dar išvadino M.Schulzą „nedemokratišku fašistu”.

M.Schulzo populiarumas dėl to, žinoma, tik padidėjo.

Maža to, jis turbūt vienintelis parlamentaras, kurio Didžiosios Britanijos vyriausybė raštu atsiprašė už tautiečio išpuolį. O G.Bloomą netgi nubaudė administracine bauda.

„Spėju, jog jūs ir aš nesame tos pačios politinės nuomonės, tačiau noriu pasakyti, kad šis skandalas mane sukrėtė – G.Bloomo kalba buvo šiurkšti, kvaila ir vaikiška”, – rašė M.Schulzui Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras Davidas Lidingtonas.

Tuo tarpu pačiam M.Schulzui atsiprašinėti netenka. Nors kolegos ir oponentai žino, kad šis politikas nevynioja žodžių į vatą, yra nemažai gerbiančių jį būtent už tai.

„Mes ne visais klausimais tos pačios nuomonės, bet gerai dirbti su kolega, kuris laikosi žodžio – Martinas Schulzas yra būtent toks”, – teigė žurnalistams Vokietijos liberalams atstovaujantis Europos Parlamento narys Alexanderis Alvaro.

M.Schulzas – Vakarų Vokietijos provincijos kūdikis. Jis užaugo Ešveileryje prie Acheno – Vokietijos, Nyderlandų ir Belgijos trikampyje. Politikas puikiai kalba prancūziškai ir olandiškai.

M.Schulzas pastebimai didžiuojasi savo kilme ir kalbėdamas neretai pabrėžia Reino dialektą, demonstratyviai baksnodamas rodomuoju pirštu. Jo namai jau daugiau kaip 40 metų – netoliese, Viurzeleno mieste.

Tokių nedidelių miestų kaip Viurzelenas vakarinėje Vokietijos dalyje daug. 1944 metais, kai amerikiečiai užspaudė vermachtą, miestas buvo visiškai subombarduotas.

Pilis išliko, tačiau žavesio mieste nedaug. Stovi pokario metais statyti namai ir paminklas kalnakasiams, tačiau šis aukso amžius jau seniai praėjo.

Kas pažįsta karingąjį M.Schulzą – Europos Parlamento narį, dažnai nustemba pamatęs, kaip nurimsta politikas grįžęs į gimtuosius kraštus. Čia paaiškėja, kad jis – politikas „arti žemės”. Kaip Viurzelenas. Šiame mieste M.Schulzas 12 metų turėjo savo knygyną.

Literatūra – ne vienintelis politiko pomėgis.

Kažkada M.Schulzas norėjo tapti profesionaliu futbolininku, tačiau būdamas 20-ies susižeidė kelį ir šią svajonę jam teko palaidoti. M.Schulzas bandė skausmą numalšinti alkoholiu. Draugai pasakoja, kad išsikapstyti jam pavyko paskutinę akimirką.

O politika M.Schulzą domino jau seniai. Jis tapo Socialdemokratų partijos nariu būdamas vos 19 metų, vėliau ilgus metus vadovavo vietos jaunimo organizacijai ir taikos judėjimui.

1987 metais, būdamas vos 31 metų, tapo Viurzeleno meru – jauniausiu visoje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. 1994 metais jis pirmą kartą buvo išrinktas į Europos Parlamentą ir nuo to laiko sparčiai lipo politinės karjeros laiptais.

2000 metais M.Schulzas tapo Vokietijos socialdemokratų partijos delegacijos vadovu, po ketverių metų – socialistų frakcijos pirmininku. Jis vedęs ir turi du jau suaugusius vaikus.

M.Schulzas Europos Parlamento pirmininko poste tikriausiai bandys kovoti ir dėl savo politinės Europos vizijos. Mat jis neslepia savo nepasitenkinimo šių dienų Europos Sąjunga.

„Kas pusmetį čia susirenka 17 vyriausybių vadovai, posėdžiauja už uždarų durų, po to praneša nustebusiems pavaldiniams, dėl ko dažniausiai nesusitarė. Ir visa tai vadinama ekonomine vyriausybe – bet mes juk negyvename feodalizmo laikais”, – visai neseniai grūmojo jis prie mikrofono Europos Parlamento posėdžių salėje.

M.Schulzo pirmtakui Jerzy Buzekui buvo svarbiau, kad Europos Parlamentas būtų atstovaujamas „atitinkamai ir oriai”. Jis netgi kritikavo karingąjį vokietį už jo toną – esą prezidentų tikslai tie patys, tačiau visada galima klausti, kokiais būdais juos geriausia pasiekti.

Tuo tarpu M.Schulzas atvirai vadino savo pirmtaką „sveikintoju”. Vargu ar išrinktas į svarbų postą Martinas Schulzas atsargiau rinks žodžius.

Vokietis įsitikinęs, kad 1952 metais įkurtas Europos Parlamentas, 2009 metais pasirašius Lisabonos sutartį, įgijo daug galių, bet jomis faktiškai nesinaudoja. M.Schulzas pasiryžęs per artimiausius dvejus su puse metų tai pakeisti.

Vos išrinktas Europos Parlamento pirmininkas ėmė reikalauti, kad euro zonos šalių vyriausybių vadovai į diskusijas dėl bendros valiutos likimo įsileistų ir Europos Parlamentą. Esą euro projektas patyrė nesėkmę, nes „viršūniškumo apimtos ES valstybės paliko nuošalyje vienintelį laisvą ir tiesiogiai išrinktą ES organą ir priima sprendimus vienos”.

Parlamentarai šiuos žodžius sutiko plojimais. Tai pirmoji M.Schulzo pergalė naujajame poste. Ir tikrai būtų sunku patikėti, kad liks vienintelė.