Praėjusį savaitgalį netoli Libijos sostinės Tripolio virė mūšiai. Per juos raketomis ir artilerijos salvėmis santykius aiškinosi kovotojai iš Garjano ir Asabos miestų. Susirėmimai nusinešė mažiausiai penkių žmonių gyvybę, dar apie 50 buvo sužeista.
Šie įvykiai rodo, kad praėjus 5 mėnesiams po ilgamečio diktatoriaus M.Gaddafi nuvertimo padėtis Libijoje tebėra įtempta.
Sukilėliai, dar taip neseniai kartu ryžtingai vertę režimą, dabar yra draskomi nesutarimų. Kai kurie jų įtariai vertina ir valdžią perėmusią laikinąją Libijos vyriausybę, tad dalis grupių atsisako nusiginkluoti.
Grupuotės žvangina ginklais
Garjano kovotojai kaltina savo priešininkus iš Asabos M.Gaddafi režimo rėmimu. Tokie kaltinimai Libijoje dabar jau nieko nestebina. Juos dažnai vieni kitiems meta dėl žemės ar kitų nesutarimų ginklus tarpusavyje suremiantys buvę sukilėliai.
Šalį valdanti Nacionalinė pereinamoji taryba (NPT) jau įspėja, kad tokia padėtis gali virsti ir pilietiniu karu. Tad Libijos valdžia dabar sutelkusi dėmesį į įvairiausias programas, kuriomis bandys sugrąžinti buvusius sukilėlius į įprasto gyvenimo vėžes.
Kad nerimas dėl saugumo Libijoje tvyro ir po revoliucijos, patvirtina Jungtinių Tautų agentūrų delegacijoje dirbęs lietuvis E.Ušinskas.
Lietuvis lapkritį dirbo su naujai besikuriančia Libijos policija, o gruodį su keliolikos žmonių delegacija buvo išsiųstas į Afriką vertinti Libijos krizės pasekmių vadinamosioms Sahelio šalims – Senegalui, Mauritanijai, Gvinėjai, Maliui, Nigeriui, Kamerūnui, Čadui, Sudanui.
Tripolyje fotografuoti neleido
E.Ušinskas buvo nustebintas Libijos sostinės Tripolio. Nepaisant kelis mėnesius trukusių aršių režimo pajėgų ir sukilėlių susirėmimų bei NATO vykdytos karinės operacijos, Tripolis lietuviui pasirodė gražiausias iš visų per pusmetį aplankytų Afrikos miestų. Jis esą primena prie Viduržemio jūros įsikūrusius europiečių miestus.
„Maniau, kad jis bus kur kas labiau sugriautas, tačiau taip nėra. Iš dalies todėl, kad tarptautinės pajėgos mieste rengė daugiausia vadinamąsias taškines atakas”, – svarstė E.Ušinskas.
Jam taip pat pasirodė, kad Tripolis pamažu grįžta į įprastas gyvenimo vėžes.
Tačiau elgtis mieste laisvai JT atstovas negalėjo. Dėl saugumo jis ne tik visur buvo vežiojamas automobiliu, bet ir negalėjo fotografuoti.
Pereinamasis laikotarpis Libijoje, kaip ir kitose revoliucijų supurtytose regiono valstybėse, nelengvas. Bet E.Ušinsko sutikti Tripolio gyventojai nebuvo nusivylę revoliucijos pasekmėmis.
„Tripolyje žmonės nusiteikę labai optimistiškai. Jie kalba apie nukritusį jungą, pasibaigusią vieną erą, viso arabų pasaulio atgimimą. Libiai dabar jaučiasi esą svarbia arabų pasaulio dalimi.
Tripoliečiai man aiškino, kad jų kraštas turtingas, tad jie gerai gyvensią iš naftos ir dujų. Esą prieš tai M.Gaddafi viską pavogdavo, nors iš tikrųjų tai nėra absoliuti tiesa”, – sakė E.Ušinskas.
Kaimynai – pavyzdys
Kitą revoliucijos medalio pusę Libijos gyventojai mato stebėdami įvykius Egipte, kuriame prieš metus buvo nuverstas ilgametis diktatorius Hosni Mubarakas.
Režimo jungo nusikratę egiptiečiai vis dar turi daugybę problemų. Tačiau E.Ušinskas pastebėjo, kad įgrisusį režimą anksčiau nuvertę egiptiečiai libiams tebėra pavyzdys. Net didesnis nei 2011-ųjų sausį savo diktatoriaus atsikratę Tuniso gyventojai.
Gali būti, kad taip yra dėl to, kad Egiptas didesnis nei Tunisas. Be to, kultūra, pavyzdžiui, įvairiausi filmai, regione plinta būtent iš Egipto. Tad libiai akylai stebi, kokių veiksmų imasi egiptiečiai, ir rūpinasi, ką pastarieji pamanys apie jų šalį.
„Pavyzdžiui, libiai svarstė, kad nedera rengti savų rinkimų anksčiau nei egiptiečiai, – pasakojo lietuvis. – Be to, jie nori, kad pirmieji jų rinkimai vyktų be politinių partijų, vien tarp žmonių iškeltų kandidatų. Vėliau išrinktas parlamentas priimtų politinių partijų įstatymą ir tuomet šalyje atsirastų politinės partijos.”
Nori tvarkytis patys
Tačiau ir be diskusijų apie rinkimus šalį valdančiai NPT darbo apstu. Demokratijos tradicijų neturinčioje valstybėje laikinajai valdžiai dabar tenka kurti demokratines institucijas.
E.Ušinskas dirba JT Taikos palaikymo departamente policijos skyriaus patarėju transnacionalinio nusikalstamumo klausimais. Tad Tripolyje jam teko nuo ryto iki vakaro darbuotis su 4–5 žmonėmis, atsakingais už Libijos policijos formavimą.
„Tie žmonės – nespecialistai, jiems nauja ši sritis.
Nors nediplomatiška klausti, ką jie veikė anksčiau, labiau išsišnekėjus pasisakydavo. Kai kurie jų – buvę kariškiai, perbėgę į sukilėlių pusę.
Pristatėme jiems JT rekomenduojamus standartus, tokius kaip teisės viršenybės principai, žmogaus teisių apsauga ir kita. Aš, kaip specialistas, policijoje dirbantis trisdešimt metų, matau, kad detalių jie nežino, tačiau pačią idėją šie žmonės supranta”, – teigė lietuvis.
Jam teko ne tik pačiam pasakoti apie policijos darbą, bet ir nemažai klausytis, kaip saugumą savo šalyje norėtų užtikrinti patys libiai. Už policiją atsakingi asmenys E.Ušinskui aiškino norintys savo šalyje kiek įmanoma daugiau tvarkytis patys.
„Jie nenori, kad Libijoje tvarką padėtų atkurti užsienio kariai ar policija. Rinkimus jie irgi norėtų planuoti be patarėjų iš užsienio.
Tačiau libiai sako, kad jiems praverstų mokymai, patarimai techniniais, sienų apsaugos klausimais. Pastaroji problema itin svarbi ir Europos Sąjungai, mat nelegalūs imigrantai dažnai renkasi kelią į Europą per Libiją”, – aiškino E.Ušinskas.
Aplinkui – problemų virtinė
Kaip po revoliucijos tvarkysis Libija, itin aktualu ir kitoms Afrikos šalims. Kai kurios jų, ypač vadinamosios Sahelio šalys, jau ir taip yra skaudžiai nukentėjusios dėl neramumų Libijoje.
Tripolis, atstovaudamas vienai turtingiausių Afrikos šalių, remdavo Sahelio valstybes – investuodavo į jas, skirdavo lėšų.
Vien Malio sostinėje Bamake E.Ušinskas matė kelis didžiulius viešbučius su užrašais „Libya Hotel” („Libijos viešbutis”). Malio valdžios atstovai lietuviui patvirtino, kad juos pastatė būtent M.Gaddafi vyriausybė. Dabar tokios investicijos nutrūko.
Dar didesnė problema, kad iki revoliucijos Libijoje dirbo šimtai tūkstančių žmonių iš Sahelio šalių. Libiams sukilus prieš režimą daugelis jų grįžo namo.
Jau ir iki tol daug problemų turėjusiose šalyse, kuriose grėsė badas, grįžus migrantams jos tik paaštrėjo. Kilo humanitarinė krizė.
„Ten ir į sostines pasižiūrėjus matyti, kad šaliai – blogai. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokias lūšnas – vien stogas ir daugiau nieko.
Pilna vaikų. Pamatę baltąjį žmonės rodo į burną – nori valgyti. Iš tikrųjų matyti, kad kai kurie jų yra nevalgę kelias dienas. Vienoje sostinėje prie bananus pardavinėjančio prekystalio išvydau tokį vaizdą: pardavėjas nuolat veja žmones, kurie nuo jo neatstoja”, – prisiminė lietuvis.
Gyventojai iš Sahelio šalių Libijoje dažniausiai dirbdavo juodus darbus, tačiau jie užsidirbdavo pinigų, iš kurių ne tik patys pragyvendavo, bet ir siųsdavo lėšų namo. Bet prasidėjus neramumams tie darbininkai išvyko iš Libijos kartais net negavę paskutinio atlyginimo, palikę ten visą savo turtą.
„Įsivaizduokite, po 10–15 metų jiems reikia grįžti į pačias neturtingiausias pasaulio šalis – Nigerį, Malį, Čadą. Jie net neturi kur grįžti, nes pusę šių šalių teritorijų iš esmės užima Sacharos dykuma. Taigi tie žmonės neturi kur dingti, neturi ir maisto, apie darbą aš net nekalbu”, – pasakojo E.Ušinskas.
Beveik visas minėtas Sahelio šalis su JT misija aplankęs lietuvis pastebėjo, kad blogiausia padėtis yra Nigeryje ir Malyje. Du trečdalius pastarojo teritorijos užima dykuma ir tik pietinėje dalyje, ten, kur teka Nigerio upė, svarbi dėl vandens ir žuvų, verda gyvenimas. Tad čia susispaudę gyvena tūkstančiai žmonių.
Padėtis Malyje įtempta dar ir todėl, kad įvykių Libijoje įkvėpta garsi Afrikos tuaregų gentis jau kalba apie separatizmą. Anot šalies valdžios, tuaregai kontroliuoja kai kuriuos šiaurinius regionus ir į juos neįsileidžia valstybės pajėgų.
„Eiti protestuoti jiems nereikia. Tiesiog neįsileidžia valstybės pajėgų, ir tiek. Bamake buvome susitikę ir su tuaregų atstovu. Jis šnekėjo diplomatiškai, tačiau aiškiai pasakė, kad šiaurinėje Malio dalyje tvarką palaiko jie, o ne vyriausybė. Ir jie norėtų, kad taip būtų toliau”, – sakė JT dirbantis lietuvis.
Didžiulį papildomą krūvį pastaraisiais mėnesiais teko patirti ir Nigeriui bei Čadui, per kurių teritorijas Libijoje dirbę imigrantai iš Sahelio šalių plūdo namo.
Libijos sukilėliai yra pareiškę įsitikinimą, kad jeigu darbininkus į šalį pakvietė M.Gaddafi, vadinasi, jie yra diktatoriaus pusėje. Per revoliuciją taip pat ne kartą skambėjo įtarimai, kad kartu su režimo pajėgomis prieš sukilusius šalies žmones kovoja samdiniai iš kitų Afrikos šalių.
Tad nors kai kurie imigrantai tiesiog bėgo nuo konflikto Libijoje, pasitaikė ir tokių, kurie buvo išvaryti kaip M.Gaddafi rėmėjai ar spruko nuo represijų.
Kai kurios Afrikos šalys imigrantus per neramumus Libijoje organizuotai parskraidino namo. Bet nemažai buvo tokių darbininkų, kuriems teko keliauti namo per dykumas patiems. Yra dar ir dabar tebekeliaujančiųjų.
„Jiems tai teko daryti prastomis, perkrautomis transporto priemonėmis. Gal buvo ir tokių, kuriems teko sėsti ant kupranugario”, – namo iš Libijos grįžtančių imigrantų sunkumus vardijo E.Ušinskas.
Į Libiją – kaip į Mėnulį?
Kai kurie JT delegacijos atstovai mano, kad padėtis regione pagerės, jei kuo greičiau normalesnė taps situacija Libijoje. Tuomet žmonės iš Sahelio šalių esą galėtų į ją grįžti dirbti. Bet tai padaryti sudėtinga, nes Libijoje suardyta sena tvarka ir neaišku, kaip elgsis naujoji valdžia.
Be to, kai kurių šalies gyventojų požiūris į imigrantus iš kitų Afrikos šalių tebėra prastas.
Neaišku, ar Libijoje dirbę imigrantai vėl plūstų atgal. Kol kas informacijos apie jų grįžimą nėra. Daugeliui tai padaryti būtų labai sudėtinga.
„Ką reiškia darbininkams patekti, pavyzdžiui, iš Nigerijos į Libiją? Tai tarsi mums patekti į Mėnulį. Jiems reikia nukeliauti šimtus kilometrų dykuma – kelių ten labai mažai, o Sacharos dydis – pribloškiamas.
JT delegacijai buvo skirtas reaktyvinis lėktuvas, kuriuo mes kelias valandas skrisdavome nuo vienos sostinės iki kitos, o pro langą buvo matyti vien dykuma.
Be to, dažnas žmogus neturi už ką sugrįžti atgal, nes augina daug vaikų, o gal ir negavo paskutinio atlyginimo”, – paaiškino E.Ušinskas.
Ginklai teko teroristams?
Sahelio šalių valdžiai ir pasauliui daug nerimo kelia teiginiai, kad kai kurie imigrantai namo grįžo su ginklais ir amunicija, mat buvo išplėšti M.Gaddafi armijos arsenalai.
Tad kai kurie grįžusieji pradėjo plėšikauti ar prisidėjo prie nusikalstamų grupuočių. Jos iš Pietų Amerikos per Vakarų Afriką į Europą gabena narkotikus, cigaretes, kitokias prekes, užsiima žmonių prekyba.
Pavyzdžiui, kokainas iš Pietų Amerikos per Vakarų Afriką buvo gabenamas ir anksčiau. Bet manoma, kad Libijos krizė šią nusikalstamą veiklą dar labiau paskatins.
Lengva pritraukti naujų narių į nusikalstamas grupuotes, kai valstybių sienų apsauga prasta, silpnos teisėsaugos pajėgos. Malyje ir Nigeryje buvo pagrobti Vakarų šalių turistai siekiant išpirkos.
Vakarų spaudoje net buvo pasirodę pranešimų, kad kai kurie migrantai iš Libijos grįžo su raketomis „žemė–oras”. Nors ši informacija nepatvirtinta, ji JT atstovams kelia daug nerimo. Kaip ir spėjimai, kad dalis emigrantų namo parsivežtų ginklų pateko į teroristų rankas.
Taip pat pastebėta, kad pasinaudodamos dabartine padėtimi su teroristų tinklu „Al Qaeda” susijusios grupuotės, norėdamos susikurti teigiamą įvaizdį, kai kuriose Malio vietose dalija maistą, įvairiose Sahelio šalyse verbuoja jaunus žmones. Tad padidėjo terorizmo grėsmė.
„Tiesa, įrodymų, kad, pavyzdžiui, į teroristų rankas pateko ginklų, dar neradome. Apskritai ką nors išsiaiškinti Afrikoje labai sunku. Kiekvienoje valstybėje yra daugybė genčių, kastų. Jos skundžia viena kitą, tad kartais labai sudėtinga pasakyti, kaip viskas yra iš tikrųjų”, – aiškino E.Ušinskas.