Ką Iranui reiškia Europos Sąjungos sprendimas nepirkti jo naftos?
Kuo svarbus Ormūzo sąsiauris, kurį grasinta blokuoti?
Kodėl mes bijome Irano ir ar mūsų nerimas dėl jo branduolinės programos yra pagrįstas?
Į šiuos klausimus lrytas.lt padėjo atsakyti politologas, islamo tyrinėtojas profesorius
Egdūnas Račius.
- Jungtinės Valstijos pranešė, kad sekmadienį be incidentų per Ormūzo sąsiaurį praplaukė JAV karinių oro pajėgų lėktuvnešis ir du jų sąjungininkų - prancūzų ir britų - laivai. Susidarė įspūdis, kad sąsiauryje vos neįvyko kažkoks susidūrimas su iraniečiais, kurio buvo tikėtasi. Kaip turėtų atrodyti Irano žadėta Ormūzo sąsiaurio blokada? - lrytas.lt paklausė E.Račiaus.
- Uždaryti sąsiaurio Iranas negali, nes neturi nei resursų, nei noro tą daryti. Jis
galbūt gali siųsti savo laivus, kurie sektų paskui tanklaivius ar kitus krovininius, o gal
net ir karinius laivus, bet taip tik juos baugindamas. Tačiau uždaryti realiai - pastatyti
kažkokią užkardą ar sieną - tikrai ne.
Norėdamas uždaryti sąsiaurį, jis turėtų atsiųsti savo laivus į teritorinius Omano ir
Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) vandenis, o tai jau būtų kišimasis į tų valstybių teritoriją.
Iranas nenorėtų sulaukti tokių savo veiksmų pasekmių.
Mes dažnai nesusimąstome ir manome, kad Iranas yra kažkoks neracionalus veikėjas. Anaiptol,
jis labai racionalus, labai įžvalgus veikėjas. Daugelis tų retorinių figūrų, pareiškimų ir grasinimų yra pasakomi Irano viduje, visuomenei. Tam, kad ją mobilizuotų, padrąsintų, parodytų, kad valdžia ja rūpinasi. Tie pareiškimai už Irano ribų dažnai yra perskaitomi kiek klaidingai. Tai, ką grasina daryti kalbėdamas savo visuomenei, Iranas nebūtinai nori transliuoti į užsienį.
- Vis dėlto grasinimas blokuoti laivų kelius per Ormūzo sąsiaurį sulaukė didelio tarptautinio dėmesio. Kuo šis jūrų kelias yra ypatingas?
- Pirmiausia, Ormūzo sąsiauris - tai svarbus prekybinis kelias. Tiek Bahreino, tiek Kuveito,
tiek Saudo Arabijos didžioji naftos dalis tanklaiviais gabenama būtent Persijos įlanka ir jie neišvengiamai turi praplaukti Ormūzo sąsiaurį.
Antra, šiame sąsiauryje labai svarbus saugumas. Naftą gabenantys tanklaiviai, kiti krovininiai laivai yra ne tik atskirų valstybių ar kompanijų reikalas. Šiuo atveju saugumas yra svarbus visai pasaulio ekonomikai.
Trečia, Ormūzo sąsiauris turi ir karinę reikšmę. Kaip ten bebūtų, Iranas ne tik grasina. Prieš kelis dešimtmečius jis yra ėmęsis veiksmų, kai jūroje stabdė Irako laivus. Tuomet buvo
įsikišusios Jungtinės Valstijos, kilo karinių konfliktų. Taigi yra tam tikra patirtis, dėl
kurios, manoma, Jungtinės Valstijos turėtų stiprinti savo karinį buvimą Persijos įlankoje.
Priminsiu, kad Bahreine ir Katare JAV turi savo laivyną.
Galiausiai į kalbas apie Ormūzą galima žiūrėti per retorinę, politinę ir diplomatinę prizmę,
kaip į įtakos zonų dalijimąsi.
- Jeigu tokie pareiškimai - tai tik didelių valstybių pasigrūmojimai, kaip reikėtų atskirti, kurie iš Teherano sklindantys grasinimai yra rimti, o kurie - ne?
- Irano režimas dirba, kaip ir daugelis vienokios ar kitokios prigimties populistinių
režimų. Į jų retoriką reikėtų žiūrėti per realių galimybių prizmę. Jeigu galimybių ar
resursų nėra, tai gali grasinti kuo nori, kad ir užkariauti kosmosą. Reikia atminti, kad
šis racionalus veikėjas net neketina daryti to, kas neracionalu. Arba to, kam neturi
resursų.
- Ar Europos Sąjungos sprendimas neimportuoti naftos iš Irano labai pakenks šios šalies ekonomikai?
- Artimiausiu metu tikrai pakenks. Bet ar tos sankcijos bus ilgalaikės, ar Europa nepersigalvos, sunku pasakyti. Irano padėtis priklausys ir nuo to, ar į šį reikalą neįsikiš Rusija, Kinija.
Šiuo metu matome, kad Vašingtonas laimi. Bet dar nėra aišku, ar ilgu laikotarpiu Iranui tai
bus taip skausminga, kaip norėtų Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkės.
- Pasaulyje didėja nerimas dėl Irano vykdomos branduolinės programos. Kiek jis pagrįstas?
- Faktas yra tai, kad Iranas labai sparčiai ir gana sėkmingai vysto branduolinę programą.
Klausimas - o tai jau yra interpretavimas - ar jis tą daro taikiais branduolinės energetikos
sumetimais, ar kuria branduolinį ginklą.
Kol kas dar niekad niekas nėra atradęs ar patvirtinęs, kad Iranas kuria ar būtų sukūręs
branduolinį ginklą. Iranas pats tai neigia.
JAV ir Izraelis yra vienareikšmiškai nutarę, kad Iranas siekia pasigaminti branduolinį
ginklą.
Tuomet kyla kitas klausimas - ar tą ginklą Iranas pasigamintų, kad galėtų ką nors
užpulti, ar tai būtų atgrasymo priemonė?
- Ką sako jūsų, kaip žinovo, nuojauta: kuriamas ten branduolinis ginklas ar ne?
- Aš būčiau labai brangus arba jau negyvas žmogus (juokiasi), jeigu turėčiau apie tai
informacijos. Mėgindamas paspėlioti sakyčiau, kad Iranas nori turėti „pusfabrikačius“ ar
ingredientus, kurie galbūt reikalui esant galėtų pasitarnauti ir branduolinio ginklo
kūrimui. Bet tai nereiškia, kad Iranas šiandien tą ginklą kuria. Jis tiesiog nori turėti
„know how“, specialistus, paruoštą uraną ar plutonį.
Vaizdžiai tariant, Iranas sriubą pradėjo virti, o ar tai bus šiupinys, ar šaltibarščiai -
dar neaišku.
- Kaip Teheranui pavyksta nuslėpti savo tikruosius užmojus ir tiek metų visą pasaulį laikyti nežinioje?
- Kaip sakiau, tai yra labai racionalus veikėjas. Režimas mąsto ir nesireklamuoja ten, kur
nereikia. Kita vertus, daugelis valstybių sugebėjo taip pasigaminti branduolinį ginklą - ir
Pakistanas, ir Indija. Nekalbant apie Izraelį, kuris savo branduolinę programą vystė,
atrodo, niekam nežinant. Taip kad tuos dalykus įmanoma nuslėpti, jeigu apie tai rimtai
galvojama. Iranas, matyt, apie tai pagalvojo iš anksto.
- Tarptautinės įtampos sukėlė ir neseniai Irane susprogdintas branduolinės fizikos mokslininkas. Iranas dėl šios žmogžudystės apkaltino Izraelį ir JAV specialiąsias tarnybas. Tokie, kaip manoma, specialiųjų tarnybų veiksmai tarsi patvirtina didžiulę šios šalies branduolinių užmojų grėsmę.
- Bet kokiu atveju tai yra visiškai nepateisinama ir neatleistina. Nesvarbu, kokios jėgos ar
struktūros tą įvykdė: ar tai JAV, ar Izraelio, ar Saudo Arabijos specialiųjų tarnybų darbas,
ar tai kažkokios nusikalstamos grupuotės darbas, kuri neturėjo politinių tikslų. Tai -
civilio nužudymas.
- Ar Irano ir Vakarų pasaulio santykiai šiuo metu iš tiesų blogesni nei paprastai?
- Sakyčiau - taip, santykiai pablogėję. Bet jeigu tą santykių aštrumą įsivaizduotume šimtabalėje sistemoje, tai paprastai jis siektų 70. O šiuo metu būtų, sakykim, 75. Tai, žinoma, aštriau. Bet ar taip radikaliai, kaip buvo prieš penkerius ar dešimtį metų? Prisiminkime George'o Busho (buvusio JAV prezidento) valdymą, kai atrodė, kad JAV jau puls Iraną. Bet nepuolė.
- Ar teisinga būtų teigti, kad vakariečiams kylantis nerimas dažnai yra labiau sietinas su netiksliomis žiniomis apie Irano vidaus propagandą, negu su realiomis grėsmėmis?
- Taip, pirmiausia dėl to. Tai, kokią informaciją turi JAV Centrinė Žvalgybos Valdyba (CŽV), yra
viena. O tai, kas iš CŽV transliuojama CNN žurnalistams, yra visai kas kita. Tai irgi
yra politika - laikyti žmones - amerikiečius ir visus kitus - įbaugintus. Parodyti Iraną
kaip neracionalų veikėją, kraugerišką režimą. Tai yra tiesiog įvaizdžio kūrimas, politinės
retorinės figūros.
Turbūt Lietuvoje sunkiai surastume politiką, ypač šiuo metu esantį valdžioje, kuris viešai
suabejotų Irano įvaizdžiu. Galime pakalbinti bet kurį užsienio reikalų ministrą, ir jis
atsakys: „Taip, Iranas yra labai nedraugiška, labai priešiška valstybė“. Kalbant
privačiai, daugelis situaciją matys kitaip.