M.Chodorkovskis papasakojo atsitikimą su tyrėju (jis jį vadina
Jurijumi Ivanovičiumi), kuris buvo priverstas išeiti iš darbo, nes
nenorėjo dalyvauti neteisėtuose veiksmuose ir taikstytis su
neteisybe. Tai buvo susiję su vertingo miško kirtimu aukštas
pareigas einantiems valdininkams.
„Tyrėjo balse - nuoširdi nuoskauda ir pasipiktinimas. Mane
džiugina tai, kad jį, atrodo, jaudina ne rizika likti be premijos.
Patirtas pažeminimas, nuoširdus tų vietų gyventojo sielvartas dėl
savo krašto gamtos pažeidė šarvus, kurie paprastai saugojo nuo
siautėjančios korupcijos“, - rašo M.Chodorkovskis.
Straipsnio autorius sako negalėjęs pasiūlyti pašnekovui
„kažkokio netikėto sprendimo“. „Deja, tokių sprendimų neturiu.
Arba susitaikyti ir naudotis gėrybėmis, jaučiant, kad esi mėšlas,
arba kovoti, suprantant, kad mėšlu būsi apipiltas nuo galvos iki
kojų. Tokios yra sistemos gyvenimo taisyklės“, - pažymi autorius.
Tačiau, mano jis, „yra trečia išeitis - Jurijus Ivanovičius ja
pasinaudojo ir įteikė pareiškimą išeiti iš darbo“.
„Tik ar tai išeitis? Svarbu kitkas - taip vyksta „neigiama
atranka“. Sistemoje pamažu lieka blogiausi: kažkam neužtenka proto
suprasti, kažkam neužtenka sąžinės - supratus nors atsisakyti
prisidėti. Kvailiai arba niekšai - gera medžiaga valstybės
mašinai kurti. Bet juk tai - mūsų valstybė“, - pažymėjo
M.Chodorkovskis.