Irano branduolinė programa – neįveikiamas galvosūkis?

Nesukalbama, nekontroliuojama ir neprognozuojama valstybė. Jos režimo ambicijos išprovokuos dar daugiau konfliktų ir galiausiai kils branduolinis holokaustas. Taip Iranas vaizduojamas Izraelyje – šalyje, kuri, regis, pasiryžusi padaryti viską, kad iraniečių branduolinė programa būtų sustabdyta.

Ambicinga regiono lyderė, bandanti diktuoti sąlygas, tačiau, kaip, beje, ir Izraelis, neafišuojanti savo branduolinių ginklų programos. Taip Iraną apibūdina kai kurie nuosaikesni ekspertai.

Islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius apskritai teigia, kad Irano, kaip neracionalaus dalyvio tarptautinėje arenoje, įvaizdis – visiškai klaidingas.

Daugelis Vakarų ekspertų taip pat pripažįsta, kad Irano režimas, kad ir kokių radikalų vedamas, nėra pamišėlių susibūrimas, todėl pirmasis branduolinių ginklų nepanaudotų, o laikytų kaip atgrasymo priemonę.

Savo ruožtu Iranas tikina neturintis ir iš viso nė neketinantis turėti branduolinių ginklų. Padedamas JAV praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje branduolinę programą pradėjęs kurti Iranas tikina norintis tik pigios atominės energijos.

Jei tikėtume patikinimais iš Teherano, jo branduolinė programa yra visiškai taiki, kuriama moksliniais, medicininiais ir ekonominiais sumetimais. Tad ar galima kuria nors puse tikėti?

Ir svarbiausia – ar tikrai reikia dėl Irano branduolinės programos, ir taikios, ir net karinės, kelti tokį triukšmą?

Kai 2003 metais JAV įsiveržė į Iraką motyvuodamos, kad Saddamas Husseinas kuria masinio naikinimo ginklus (MNG), tuos įvykius atidžiai sekė daugelis valstybių. Ir padarė atitinkamas išvadas.

Dabar šios išvados kai kam gali pasirodyti netikėtos, mat tokios JAV priešiškos šalys kaip Libija ir Iranas sustabdė savo MNG programas.

„Mes manome, kad Iranas 2003-iųjų pabaigoje nutraukė visus darbus, susijusius su branduolinio ginklo kūrimu.

Tačiau, mūsų vertinimu, yra vidutinė arba didelė tikimybė, kad Iranas bent pasiliko galimybę kurti tokius ginklus”, – teigiama 2007-aisiais išslaptintame JAV žvalgybos dokumente.

Tai buvo bene tiksliausia JAV pareigūnų analizė. Net ir paremta spėlionėmis ji prognozavo, kad Iranas dar bent dešimtmetį nebus pajėgus sukurti branduolinio ginklo.

Panašiai spėjo ir kitų šalių žvalgybos ir ekspertai – Iranas branduoline valstybe esą taps ne anksčiau kaip 2013-aisiais. Buvo ramu, tačiau šis teminas jau beveik baigiasi.

„Ar Iranas bando kurti branduolinį ginklą? Ne. Bet mes žinome, kad jis kuria branduolines technologijas, o tai kelia nerimą, nes mums Iranas su branduoliniu ginklu yra tarsi ta raudona linija”, – prieš kelias savaites netikėtai pareiškė JAV gynybos sekretorius Leonas Panetta.

Ekspertų manymu, šie Pentagono vadovo žodžiai – tai perspėjimas Iranui, galbūt paskutinis. Tikimasi, kad Teherane, kuris paprastai retai paiso Vašingtono žodžių, bus įsiklausyta ir Iranas nenustebins pasaulio kitąmet pademonstruodamas branduolinį grybą.

Net dvasinis Irano vadovas Ali Khamenei yra pasmerkęs branduolinius ginklus ir kitus MNG. Tačiau ar galima tikėti tokiais patikinimais?

Kas gali įrodyti, kad Irano kuriama branduolinė programa išties taiki? Juk įsileisti JAV ir Izraelio ekspertų į savo branduolinius objektus Iranas nenori – daugelis dar prisimena taip niekuomet ir nepasitvirtinusias amerikiečių išvadas, kad Irakas neva kūrė MNG.

Tiesa, Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA), kuri nesyk kritikavo JAV žvalgybos duomenis dėl Irako branduolinių ginklų programos, apie Iraną turi kitokią nuomonę.

Antai 2005 metais TATENA sukritikavo Iraną, kad jis nesilaiko Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties punktų.

Padedamas Rusijos įsigijęs priemonių, būtinų atominėms elektrinėms įrengti, Iranas ėmė aktyviai plėtoti savo branduolinę programą.

Iranas ne sykį atsisakė pasiūlymų sodrinti uraną užsienyje. Tai daryti siūlėsi netgi JAV ir Rusija, Iranui tereikėjo perduoti iki 3,5 proc. prisodrinto urano strypus ir būtų juos gavęs prisodrintus jau iki 20 proc. Taip būtų saugiai užtikrinta, kad dalis kuro nepatektų ginklams kurti.

Todėl iškilusios atominės elektrinės bei vadinamosios sunkiojo ir lengvo vandens gamyklos tapo TATENA taikiniu.

Tačiau tarptautiniai ekspertai net ir tikrinamuose objektuose nerasdavo nieko, dėl ko Iraną būtų galima apkaltinti branduolinio ginklo kūrimu.

2009-aisiais viskas pasikeitė Iranui prisipažinus apie slaptą urano sodrinimo gamyklą Forde. Giliai kalnuose įsikūręs tyrimų kompleksas šokiravo tuo, kaip stipriai pažengusi Irano branduolinė programa.

Dabar Iranas turėjo ne tik dujines centrifugas, bet ir iki 20 procentų prisodrinto urano.

Visa tai galima pritaikyti atominėje energetikoje ir medicinoje. Arba, kaip tikina Harvardo profesorius Matthew Bunnas, branduoliniam ginklui surinkti.

Nieko nenustebino, kai pernai TATENA pristatė ataskaitą, kurioje tvirtinama, kad Iranas kūrė atominę bombą ir galimai toliau atlieka slaptus tyrimus šioje srityje.

Tarptautiniai ekspertai atskleidė, jog Iranas mažiausiai trejus metus atliko įvairius eksperimentus imituojančius branduolinius sprogimus ir savo branduoliniuose objektuose dalį išteklių skyrė būtent ginklui, o ne atominei energijai kurti.

Kitaip sakant, Iranas melavo. Tad kas dabar gali tikėti apie taikų atomą kalbėjusia ir melavusia šalimi?

„Tai juokinga. Mes seniai sakėme ir žinojome, kad Iranas kuria branduolinį ginklą. Ypač to siekia mulos ir Respublikos gvardija. O tai yra valdantysis šalies elitas”, – TATENA ataskaitą įvertino Izraelio vicepremjeras Silvinas Shalomas.

Tačiau kam Iranui branduolinis ginklas, jei net kalbos apie galimą jo kūrimą sukėlė tokią neigiamą reakciją visame pasaulyje?

Paradoksalu, bet, anot kai kurių ekspertų, branduolinis ginklas Iraną paverstų atsakingesne bei labiau prognozuojama valstybe ir sustiprintų galios pusiausvyrą regione.

Kiti mano, jog Iranas bijo, kad taps kitu JAV taikiniu. Po Irako, Afganistano ir Libijos karų režimas esą pagrįstai baiminasi JAV antpuolio.

Be to, priešiškų arabų valstybių apsuptas Iranas jau įsitikino, kad net ištikimiausiais sąjungininkais, pavyzdžiui, Rusija, pasikliauti ne visuomet galima. Juk Rusija nieko nedarė nei Irako, nei Jugoslavijos karų atveju, nors abi šalys artimai bendradarbiavo su Kremliumi.

Net ir kritikuodama TATENA veiksmus Maskva vis dėlto parėmė tarptautines sankcijas Iranui. O Teheranui Maskva netgi nepardavė priešlėktuvinės gynybos raketų „S-300”, taip sulaužydama kontrakto sąlygas.

Taigi draugų nėra, aplink – vieni priešai. Bet ar tai reiškia, kad branduolinį ginklą Iranas siekia įsigyti vien gynybos tikslais? Juk ne paslaptis, kad toks ginklas gali būti naudojamas ir kaip politinio bei tarptautinio šantažo priemonė.

Antai Šiaurės Korėja jau ilgą laiką kelia problemų savo kaimynams ir regiono valstybėms, tačiau jos nedaug ką gali padaryti – mat spausti branduolinį ginklą turinčią šalį yra ypač pavojinga.

S.Shalomo manymu, Iranas turi ambicijų atkurti Persijos imperiją. Ir tai nėra tušti bauginimai. Mat Irane pastaraisiais metais vėl buvo prabilta apie teritorines pretenzijas Bahreinui.

Ne paslaptis ir tai, kad Iranas kišasi į Irako reikalus ir aktyviai dalyvavo konflikte ginklais remdamas šiitų grupuotes.

Vis dėlto Izraelyje iki šiol nesutariama, ar Iranas keltų egzistencinę grėsmę.

S.Shalomas įsitikinęs, kad Iranas, turintis branduolinį ginklą, – nepriimtinas variantas.

„Izraelis negali gyventi su mintimi, kad tokie lunatikai kaip Irano režimas spręs: sunaikinti Izraelį ar ne”, – teigė vicepremjeras. Vis dėlto pagrindinis Irano tikslas kuriant branduolinį ginklą, anot politiko, yra politinis.

„Turėdami tokią galią jie gali tikėtis ir, manau, nori išplėsti savo įtaką regione.

Mes kalbame apie tikrą imperiją”, – sakė S.Shalomas.

Bet kad ir kokie būtų Irano branduolinio ginklo įsigijimo motyvai, esama ir kitokių – netiesioginių grėsmių.

Pasak buvusio Izraelio armijos stratego Michaelio Herzogo, iki šių dienų vis dar išlieka ir atsitiktinio konflikto tikimybė. Bent jau kalbant apie didžiąsias branduolinio klubo nares – JAV, Rusiją, Kiniją.

Izraelis branduolinį ginklą laiko savo išlikimo garantu, mat holokaustą patyrusi tauta to pakartoti nenorėtų. Bet Iranui pasigaminus bombą viskas pasikeistų.

„Šaltojo karo laikais du žaidėjai turėjo būti labai atsargūs dėl savo žodžių ir veiksmų.

Matėme, kuo tai galėjo baigtis per Kubos krizę. Todėl labai svarbus buvo ir yra bendravimas.

Jei du branduoliniai oponentai palaiko ryšį, konfliktų galima išvengti, nes niekas nenori susinaikinimo.

Bet Izraelio ir Irano atveju ryšio nėra ir bet koks įtampos atsiradimas ar konfliktas didina ir branduolinio smūgio tikimybę”, – teigė M.Herzogas.

Tiesa, net M.Herzogas pripažįsta, kad esama itin svarbaus ir dažnai kartojamo argumento: jeigu JAV, Rusija ir net Izraelis turi branduolinį ginklą, kodėl tuomet tokio negali turėti Iranas?

Pirmiausia, anot eksperto, Iranas yra pasirašęs Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Ji leidžia plėtoti taikią branduolinę programą, tačiau ji turi būti nuolat tikrinama TATENA ekspertų.

„Iranas jau įrodė, kad juo pasitikėti negalima. Dabar tai pripažįsta ir TATENA”, – sakė M.Herzogas.

Sutartį pasirašiusi šalis įsipareigoja nesiekti branduolinių ginklų, o turinčios šalys įsipareigoja mažinti savo branduolinius arsenalus.

Izraelis, kaip ir dar keletas šalių, tokios sutarties nėra pasirašęs, tačiau dėl savo branduolinių ginklų programos laikosi nekomentavimo politikos – nei neigia, nei pripažįsta.

„Yra ir kitų aspektų, – tikina M.Herzogas. – Iranas platina ginkluotę įvairiems režimams ir teroristinėms organizacijoms. Kas bus, kai viena jų įsigis iranietišką atominę bombą?”

Iranas aktyviai remia „Hamas” ir „Hezbolah”. Šie su Izraeliu nuolat kariaujantys judėjimai dar vadinami ir teroristinėmis organizacijomis, kurias Iranas rėmė netgi itin moderniais ginklais.

Pavyzdžiui, 2006 metais per Libano karą Izraelio laivas „Hanit” buvo pamuštas. Vėliau paaiškėjo, jog į modernų karinį laivą pataikė taip pat moderni, pagal kinų pavyzdį sukurta iraniečių sparnuotoji raketa „C-802”. Kinijos laivyne ant tokių raketų tvirtinamos ir branduolinės kovinės galvutės.

Be to, eksperto manymu, pakitusi galios pusiausvyra Artimųjų Rytų regione sukeltų ne teigiamų pokyčių, kaip to kai kas tikisi, o priešingai – paskatintų ginklavimosi varžybas.

„Daugelis arabų valstybių turi ir galimybių, ir juo labiau pinigų bei noro kurti branduolinius ginklus.

Pavyzdžiui, Saudo Arabija. Tačiau JAV spaudžiama ji kol kas to nedaro. Iranui turint bombą niekas Rijade neklausytų amerikiečių maldavimų”, – tvirtino M.Herzogas.

Vis dėlto kyla nenumaldomas klausimas: ką daryti?

Aiškaus atsakymo nėra ir vargu ar gali būti. Antai Izraelis jau kurį laiką aktyviai pasisako už karinį smūgį.

Tokį sprendimo būdą remiantys ekspertai argumentuoja, kad Iraną būtina sustabdyti, o tai padaryti karinėmis priemonėmis nors ir sunku, bet dar įmanoma.

„Turime bombonešių, ypač galingų bombų, specialiąsias pajėgas. Visa tai galima ir reikia panaudoti jau dabar, kol nevėlu, nes vėliau Iranas turės infrastruktūrą ir tinkamą apsaugą, pro kurią nepavyks prasilaužti”, – sakė karštas karinio smūgio šalininkas Matthew Kroenigas.

Pentagonui Irano klausimais patarinėjantis analitikas įsitikinęs, kad dabar geriausias metas ir gaišti nevalia.

Išties Izraelio aviacija pastaraisiais metais aktyviai treniravosi atlikti ilgo nuotolio skrydžius. Be to, prie Irano krantų nuolat budi keli Izraelio povandeniniai laivai, ginkluoti sparnuotosiomis, o gal ir branduolinėmis raketomis.

Manoma, kad Izraelis kol kas delsia, mat neturi JAV pritarimo, todėl laikinai Irano branduolinę programą stabdo kompiuteriniais virusais ir Irano mokslininkų bei pareigūnų žmogžudystėmis.

Antra vertus, teigiančių, kad karinis smūgis ne tiktai nieko neišspręstų, bet dar ir pablogintų situaciją regione, taip pat netrūksta.

Baiminamasi tiek Irano atsako – nuo teroro išpuolių bangos iki raketų antpuolio, tiek naujos grėsmės.

Anot Prinstono universiteto tyrimų grupės, JAV Valstybės departamento užsakymu patarinėjusios Irano branduolinės programos klausimais, vadovo Richardo Scotto Kempo, bet koks Irano branduolinės programos stabdymas būtų žalingas.

„Ne tik todėl, kad smūgiai tik trumpam sunaikintų Irano branduolinę programą – ją galima atkurti labai greitai.

Tačiau svarbiausia ir net ironiška, kad bet koks spaudimas, grasinimai kariniais veiksmais iraniečius stumia į kampą.

Jie ims dar labiau slėpti savo darbus”, – teigė ekspertas.

Anot R.S.Kempo, dujų centrifugą, kaip parodė ne vienas pavyzdys, rasti labai sudėtinga net specialiems palydovams, o naudojantis ja galima masiškai gaminti branduolinius ginklus.

Tuo tarpu slapta programa sukuria ir „Irako dilemą”: įrodyti, kad Iranas gamina branduolinius ginklus, būtų neįmanoma, todėl tektų viską grįsti tiktai įtarimais.

Būtent tokiais netvirtais argumentais rėmėsi JAV, įsiverždamos į Iraką. Tačiau ten jokio branduolinio ginklo taip ir nebuvo aptikta.