Intensyviai rūkydavusi W.Szymborska sirgo plaučių vėžiu ir
mirė trečiadienį vakare, miegodama, savo namuose šalies pietuose
esančiame Krokuvos mieste, sakė jos asmeninis sekretorius Michalas
Rusinekas.
„Ji mirė ramiai, miegodama“, - naujienų agentūrai PAP sakė
jis.
Poetė mirė apsupta giminaičių ir draugų, sakė žurnalistė
ir velionės draugė Katarzyna Kolenda-Zaleska.
Drovi poetė ne savo noru įžymybe tapo 1996 metais gavusi
Nobelio literatūros premiją.
Tuomet Nobelio komitetas ir pavadino ją „poezijos Mozartu“,
moterimi, kuri kalbos elegantiškumą derino su „Beethoveno įtūžiu“, o rimtas temas nagrinėjo su humoru.
Dramaturgas ir buvęs Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas
kartą W.Szymborską pavadino „tokia malonia, gera ir kuklia ponia“.
W.Szymborska, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir
prancūzų poezijos vertėja, po 1957 metų, kai buvo panaikinta
stalinistinė cenzūra, publikavo kelis plonus tomelius. Ji
išsižadėjo ankstesnių eilėraščių, kuriuose atsispindėjo
stalinistinės eros literatūrinis stilius ir turinys.
Tarp jos darbų yra „Ječio kvietimas“ ( Wołanie do Yeti, 1957),
kuriame ji sovietų lyderį Josifą Staliną lygina su tuo
atstumiančiu sniego žmogumi, „Žmonės ant tilto“ (Ludzie na
moście, 1986) ir „Galas ir pradžia“ (Koniec i początek, 1993).
Jos poezija garsėja mitų, pokštų vartojimu ir išplėtotomis
metaforomis, dažnai pagardintomis ironija ir karčiu humoru.
Kartą paklausta, kodėl išleido mažiau nei 350 eilėraščių,
W.Szymborska atsakė: „Savo namuose turiu šiukšliadėžę“.
Užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis „Twitter“ parašė,
kad jos mirtis yra „neatitaisoma netektis Lenkijos kultūrai“.
Pernai prezidentas Bronislawas Komorowskis apdovanojo ją garbingiausiu civiliniu Lenkijos
apdovanojimu - Baltojo erelio ordinu.
Sužinojęs apie jos mirtį prezidentas rašė, kad
„dešimtmečius ji įkvėpdavo lenkams optimizmo ir tikėjimo grožio
galia ir pasaulio jėga“.
W.Szymborska buvo mūsų „angelas sargas“, rašė B.Komorowskis.
„Jos eilėraščiuose galime rasti nuostabių patarimų, kaip lengviau
suprasti pasaulį“.
M.Rusinekas televizijai TVN24 sakė, kad W.Szymborska, kiek
leisdavo sveikata, rašė naujus eilėraščius, bet neturėjo laiko
surikiuoti jų naujai knygai, kurią planavo. Knyga bus išleista
šiemet.
Nobelio premija sukėlė „revoliuciją“ kuklios poetės gyvenime,
ir ji turėjo labai stengtis, kad apsaugotų savo privatumą, sakė
M.Rusinekas, tačiau pridūrė, kad ta premija taip pat buvo „didelis
džiaugsmas, didelė garbė, kuri atnešė naujų draugysčių ir
permainų į gera“.
Kultūros ministras Bogdanas Zdrojewskis
pareiškime sakė, kad W.Szymborska buvo atvira, nuoširdi ir
priešiška bet kokioms šlovės formoms.
„Ji suprasdavo kitus, suprasdavo kitų silpnybes ir buvo
nepaprastai joms tolerantiška, - sakoma pareiškime. - Kita vertus,
ji tikėdavosi ir kuklios vietos sau“.
W.Szymborska gimė 1923 metų liepos 2 dieną Bnino kaime, kuris
dabar yra Korniko netoli Poznanės dalis. Po aštuonerių metų ji su
tėvais persikraustė į Krokuvą ir labai pamilo šį viduramžių
miestą, kurioje yra susiformavusi turtinga meninė ir intelektualinė
aplinka. Krokuvoje ji gyveno iki pat mirties.
Po to, kai 1939 metų rugsėjį į Lenkiją įsiveržė naciai ir
prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, W.Szymborska įsidarbino
geležinkelių tarnautoja, kad išvengtų deportacijos į Vokietiją
ir priverstinio darbo. Laisvalaikiu ji studijavo nelegaliuose
pogrindiniuose universitetuose.
Po karo ji pratęsė oficialias lenkų literatūros ir
sociologijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, bet
laipsnio taip niekada ir neįgijo.
1945-aisiais ji laikraščio „Dziennik Polski“ savaitiniame priede
publikavo savo pirmąjį eilėraštį.
Netrukus W.Szymborska ištekėjo už poeto Adamo Wlodeko. Nors po kelerių metų jiedu išsiskyrė, liko artimi
draugai iki pat A.Wlodeko mirties 1986-aisiais.
Jaunoji poetė greitai įsiliejo į miesto pokario literatūrinius
sluoksnius, kurie iš pradžių priėmė sovietų primestą meno ir
literatūros ideologiją. 1952-aisiais ji įstojo į Komunistų
partiją.
Pirmosioms dviem jos knygoms, kurios buvo išleistos 1952 ir 1954
metais, didelę įtaką padarė socialistinis realizmas - oficialioji
doktrina, pagal kurią menas turi tarnauti revoliucijos tikslams.
Eilėraštyje „Jaunimas stato Nova Hutą“ heroiškai pasakojama
apie tai, kaip statomas komunistų režimo sumanytas utopinis
socialistinis rajonas Krokuvos pakraštyje, aplink didžiulę plieno
gamyklą. Eilėraštyje „Leninas“ giriamas Rusijos revoliucijos
lyderis.
Tačiau kaip ir daugelis lenkų rašytojų ir menininkų,
W.Szymborska galiausiai nusivylė komunizmu ir vėliau išsižadėjo
savo stalinistinių laikų kūrybos. Ryšius su partija ji oficialiai
nutraukė 1966-aisiais.
Vėlesnė jos poezija buvo tarsi tam tikras kerštas už
pirmąsias dvi knygas, kurių abiejų ji išsižadėjo. Savo
eilėraščiuose ji dažnai tyčiodavosi iš komunizmo.
1953-1981 metais ji dirbo literatūrinio savaitraščio „Zycie
Literackie“ poezijos redaktore ir skiltininke - rašė skiltyje
„Lektury Nadobowiazkowe“ („Neprivaloma lektūra“).
Po režimo žlugimo 1989-aisiais praėjus 18-ai metų ji padarė
ir politinį išpuolį - pasirašė intelektualų peticiją, kurioje
tuometinė konservatorių prezidento Lecho Kaczynskio ir jo brolio dvynio, premjero Jaroslawo Kaczynskio
vyriausybė buvo kaltinama Lenkijos
demokratijos silpninimu.
W.Szymborska iš viso išleido maždaug 20 poezijos tomelių - po
vieną kas ketverius ar penkerius metus. Keli jų yra išversti į
daugiau kaip dešimtį kalbų.
Jos poeziją nepaprastai mėgo Lenkijos skaitytojai, kurie
graibstyte graibstydavo naujai išleistas jos knygas. Lenkų roko
dainininkė Kora jos eilėraštį pavertė populiaria daina, kuri
1994-aisiais tapo hitu.
Kitas W.Szymborskos eilėraštis įkvėpė Krzysztofo Kieslowskio
filmą.
Ir senatvėje W.Szymborska savo darbais kalbėjo plačiajai
visuomenei. Jos rinkinį „Dvitaškis“ (Dwukropek) laikraščio „Gazeta
Wyborcza“ skaitytojai išrinko geriausia 2006 metų knyga.
Priešpaskutinę savo knygą „Čia“ (Tutaj ) ji išleido 2009
metais, o praėjusiais metais pasirodė jos paskutinis rinkinys
„Augalų tyla“ (Milczenie roślin).
Nors poetė buvo labai populiari, ji atkakliai gindavo savo
privatumą ir ramiai gyveno mylimoje Krokuvoje. Kai jai buvo paskirta
Nobelio literatūros premija, paskaita 1,8 tūkst. žmonių
auditorijai jai buvo sunki našta. Ji yra sakiusi, kad jaukiai
jaučiasi tik nedidelėse grupėse, ne daugiau kaip tuzino žmonių.
Atvykusios į Stokholmą atsiimti Nobelio premijos, jos
žurnalistai oro uoste paklausė apie pirmąjį parašytą
eilėraštį.
Ji atsakė su jos skaitytojams pažįstamu kuklumu ir humoru:
„Sunku pasakyti, apie ką buvo pirmasis, nes rašyti eilėraščius
pradėjau labai anksti. Buvau maždaug ketverių metų. Žinoma, jie
buvo netašyti ir kvaili. Tačiau kai vienas eilėraštis pavyko, mano
tėvas jį paėmė ir davė man pinigų, kad nusipirkčiau
šokoladinių saldainių. Tad galiu pasakyti, kad iš savo poezijos
pradėjau gyventi būdama ketverių“.
„Poetai, jeigu jie nuoširdūs, taip pat privalo nuolat kartoti:
„Nežinau“. Kiekvienas eilėraštis žymi pastangas atsakyti į tą
pareiškimą, bet kai tik puslapyje atsiranda paskutinis taškas,
poetas pradeda dvejoti, ima suvokti, kad šis konkretus atsakymas buvo
grynai laikinas pakaitalas, absoliučiai neadekvatus“, - sakė ji.