Jos pasakojimas portalui 20min.ch primena reportažą iš chaoso.
„Važiuodami per tunelį, staiga pamatėme vaikus kelio viduryje. Jie mojavo rankomis aukštyn ir žemyn, stabdydami automobilius. Tada mes pamatėme tą siaubingai sumaitotą autobusą ir tai, kad jis su belgiškais numeriais.
Mes sustojome, išlipome ir prisiartinome prie autobuso. Tai buvo baisus reginys. Vaikai šaukė vienas per kitą. Sėdynės buvo sustumtos į priekį, kai kurios tiesiogine to žodžio prasme skustuvu nurėžtos nuo savo tvirtinimo vietų. Pro langus mes matėme nejudančius vaikų kūnus. Tai buvo klaiku, nes mes matėme tik vaikus, jokių suaugusiųjų. Kai kurie judėjo. Mano vyras ir aš norėjome padėti jiems išsivaduoti iš autobuso.
Bet autobusas buvo dešine puse, ta, kurioje yra durys, prisispaudęs prie sienos. Ir priekinė dalis buvo tokia suknežinta, kad niekas negalėjo pro ten išlipti. Tiktai galinėje kairiojoje pusėje buvo įmanoma išlipti pro langus. Mums pavyko iš autobuso iškelti tris vaikus. Du galėjo eiti, o trečiam buvo sunkiai sužeista koja. Vaikai buvo šoke. Aš kalbinau juos, bet jie vos judėjo.
Bandžiau su jais kalbėti, bet jie kalbėjo flamandiškai, o aš prancūziškai, todėl mes vieni kitų gerai nesupratome. Nepaisant to, aš vis vien bandžiau juos nuraminti, kaip tik sugebėjau. Šalia autobuso mes laukėme ugniagesių.
Pirmieji ugniagesiai atvyko greitai. Bet blogiausia, kad ir jie negalėjo daug padaryti. Jie neturėjo nei metalo pjaustymo įrangos, nei jokių sunkių įrankių, visa tai buvo atvežta vėliau. Mes stovėjome aplink autobusą ir bandėme vaikus sugriebti iš langų. Bet viskas vyko siaubingai lėtai. Tai buvo tarsi košmaras, grynas siaubas.
Mes su vyru padėjome, kol atvyko pakankamai gelbėtojų. Tada mes nuėjome, nes negalėjome niekuo daugiau padėti. Ugniagesiai dar bandė patekti į autobusą per dešiniąją jo pusę. Galiausia jie rado sienoje nišą ir galėjo pro ją lėtai iškelti vaikus. Bet yra siaubinga, kaip ilgai jie ten viduje turėjo būti.
Mes su vyru nuvažiavome namo. Miegojome neypatingai gerai.
Bet galų gale nusprendėme nenutraukti savo slidinėjimo atostogų. Bet man labai svarbu aukų šeimoms pasakyti keletą užuojautos žodžių.“