„36 valandas nemiegojau, bet nesu pavargęs. Nieko nevalgiau, bet visiškai nejaučiu alkio. Aš funkcionuoju – tarsi kažkas man būtų paspaudęs įjungimo mygtuką. Praėjusiomis valandomis pamačiau baisiausius dalykus, kokius esu matęs per savo 20 metų sanitaro stažą.
Kai gavome pranešimą apie nelaimę, buvo paskelbtas aliarmas. Praėjus septynioms minutėms po nelaimės, pirmasis gelbėtojų automobilis jau buvo vietoje, netrukus atvyko ir kiti. Buvo sunku patikėti savo akimis. Visi savęs klausėme: kaip tai įmanoma? Ką daro šitas autobusas šioje nišoje?
Energingai priėjome prie autobuso, norėjome padėti nelaimės ištiktiesiems. Bet staiga visi sustojome, vienai akimirkai lyg suakmenėjome: mes išgirdome vaikų riksmus. Tai buvo tokie riksmai, kokių aš dar niekada nesu girdėjęs. Jie lydėjo mus per visus gelbėjimo darbus. Kai išneši vaiką į lauką, gali žiūrėti į šalį ar užmerkti akis, bet ausų užsikimšti neįmanoma.
Bet mes susitvardėme. Padarėme viską, ką žmogui įmanoma padaryti. Kiekvienas veikė, tarsi autobuse būtų buvę mūsų pačių vaikai. Aš turiu dvi dukteris – vienai dešimt metų, kitai trylika. Dauguma mirusiųjų autobuse buvo dvylikos metų mergaitės.
Buvo siaubinga, kad autobusas buvo suspaustas lyg armonika, ir mes turėjome dirbti iš galo į priekį. Gale buvo vaikai, patyrę mažiausiai sužeidimų. Tie, kurie buvo sunkiausiai sužeisti, turėjo ilgiausiai laukti, todėl daugelis nesulaukė. Keturi ar penki sanitarai autobuso priekyje tiktai laikė vaikų rankas arba glostė jų galvas, ir kartais pajusdavo, kaip rankos suspaudimas atsileidžia. Vis dėlto nei vienas vaikas neturėjo mirti vienišas.
Gelbėtojų apkrovimas buvo nenusakomas. Kas pusvalandį dirbusieji priekinėse gretose buvo paleidžiami ir nukreipiami pas psichologą. Kai kuriems, kurie matė mirštančius vaikus, vis dar tebėra labai blogai. Tačiau aš retai matau, kad gelbėjimo darbai vyktų taip greitai ir sklandžiai. Kiekvienas padarė 200 procentų. Praėjus dešimčiai minučių po pirmojo greitosios pagalbos automobilio atvykimo, pirmas vaikas jau buvo ligoninėje. Pagalbos centrai dirbo pavyzdingai sutartinai, ligoninės pranešė, kiek kas turi laisvų vietų. Ligoninės pakvietė papildomų gydytojų ir slaugos personalo.
Tai yra vienintelis dalykas, galintis paguosti mane šios katastrofos akivaizdoje. Nors mes matėme mirštančius vaikus, keletui galėjome išgelbėti gyvybę“.