Parlamento pirmininkas Norbertas Lammertas
sekmadienį sakė, kad J. Gauckas, kurį rėmė dauguma didžiųjų
partijų, gavo 991 iš 1 232 atiduotų balsų.
Pasak pirmininko, buvusių komunistų partijos „Kairė“ („Die
Linke“) kandidatė Beate Klarsfeld, garsi nacių
medžiotoja, gavo 126 balsus, o 108 parlamentarai susilaikė.
Naująjį valstybės vadovą, kurio postas yra daugiausia
reprezentacinis, išrinko speciali parlamentinė asamblėja, kurią
sudarė daugiausia nacionalinio ir regioninių parlamentų nariai.
72 metų J. Gauckas, buvęs pastorius, kuris nepritarė
komunistiniam buvusios Rytų Vokietijos režimui, o po Vokietijos
susivienijimo vadovavo agentūrai, tvarkiusiai komunistų žvalgybos
agentūros archyvus.
Nauji prezidento rinkimai Vokietijoje surengti, kai iš posto anksčiau laiko pasitraukė susikompromitavęs Christianas Wulffas.
Ch. Wulffas atsistatydino šių metų vasario mėnesį, kai buvo apkaltintas, kad poilsiavo elitiniame kurorte svetima sąskaita, o po to mėgino daryti spaudimą žurnalistams, kad užgniaužtų šią istoriją.
Žinią, kad taps Vokietijos prezidentu, J. Gauckas vasario mėnesį išgirdo važiuodamas taksi iš oro uosto namo. Jam paskambino kanclerė Angela Merkel ir pranešė, kad visos pagrindinės politinės partijos susitarė teikti jo kandidatūrą į šalies vadovo postą.
Buvęs Rytų Vokietijos opozicionierius paprašė vairuotojo pakeisti maršrutą ir pasuko į kanclerės biurą.Ten susirinkusiems valdančiųjų partijų ir opozicijos atstovams jis prisipažino esąs „sujaudintas ir šiek tiek sutrikęs”.
„Esu labai sujaudintas ir negaliu jums atsakyti sklandžia kalba: ką tik išlipau iš lėktuvo ir iš taksi – dar net nenusiprausiau.Mane labiausiai jaudina tai, kad į aukščiausią valstybės tarnybą kviečiamas žmogus, gimęs to tamsaus karo metais, užaugęs diktatūros sąlygomis ir atlikęs savo pareigą susivienijimo metais”, – tuomet aiškino J.Gauckas.
Puikus retorikos meistras sužavėjo tautą prieš pat rinkimus savo kalba Berlyne, Vokiečių teatre. 70 metų politikas prisiminė vaikystę, pokarį ir tėvo tremtį į Sibirą bei jaunystę VDR.
„Mes idealizavome laisvę, nes jos neturėjome”, – sakė J. Gauckas ir paminėjo asmenybes, padariusias jam didžiausią įtaką: Vaclavą Havelą, Nelsoną Mandelą ir Martiną Lutherį Kingą, su kuriuo jaunas pastorius susipažino Rytų Berlyne.
Jis tiki, jog demokratija – didžiausia dovana žmonijai. Teologas, jaunystę praleidęs VDR, skelbia šią žinią kaip gerąją naujieną iš sakyklos. J. Gauckas vadina save „keliaujančiu politikos mokytoju”. Bet jis yra ir keliaujantis Vokietijos demokratijos pamokslininkas.
Anksti susidūrė su tironija
1940 metais šiaurės rytiniame Rostoko mieste gimęs J. Gauckas
anksti susidūrė su tironija, kai jo tėvas buvo suimtas ištremtas
į Sibiro lagerius 25 metams Sovietų Sąjungos karinio tribunolo
sprendimu.
Netekęs vilčių tapti žurnalistu po to, jam nebuvo leista
įstoti į vokiečių kalbos studijas, J. Gauckas ėmėsi teologijos
studijų ir 1967 metais buvo įšventintas į kunigus.
Per vieną interviu jis yra sakęs, jog „būdamas devynerių metų
žinojau, kad socializmas yra neteisinga sistema“, o iš sakyklos jo
skelbiama žinia apie žmogaus teises ir laisvę greitai pritraukė
komunistinio režimo dėmesį.
Prasidėjus pirmiesiems protestams, galiausiai nulėmusiems
Berlyno sienos griūtį, J. Gauckas tapo demokratinių reformų
reikalavusio opozicijos judėjimo „Naujasis forumas“ atstovu Rostoke.
Vokietijai džiaugsmingai iš naujo susivienijus 1990 metų
spalį, žmogus, kurį anksčiau budriai sekė Valstybės saugumas
(„Štazi“, arba „Stasi“), buvo paskirtas vadovauti milijonų jos bylų
rūšiavimui ir paruošimui viešinti.
Ypatingojo įgaliotinio „Štazi“ byloms jis ėjo iki 2000 metų ir
įgijo pagarbą dėl savo pastangų rasti pusiausvyrą tarp tiesos
paieškų ir susitaikymo vėl vieninga tapusioje šalyje.
Save laikantis „liberaliosios kairės konservatoriumi“, J. Gauckas
atrodo priimtinas visam Vokietijos politiniam spektrui ir visuomenei -
kaip rodo apklausos, daugiau nei pusė gyventojų pageidauja jį
matyti prezidento poste.
Kai J. Gauckas kandidatavo į šį postą 2010 metais, du
įtakingiausi šalies žiniasklaidos kanalai - savaitraštis „Der
Spiegel“ ir dienraštis „Bild“ - apibūdino jį kaip „geresnį
prezidentą“ ir „širdžių prezidentą“.
Tačiau tąsyk J. Gauckas pralaimėjo Vokietijos kanclerės Angelos
Merkel pasiūlytam kandidatui Ch. Wulffui, kuris įsivėlė į
skandalus ir galiausiai priverstam atsistatydinti, kai prokuratūra
pradėjo tyrimą dėl jo veiklos.
Praėjusį mėnesį pasitraukus Ch. Wulffui, A. Merkel ieškojo
kandidato, kuris galėtų suvienyti partijas, ir galiausiai pasidavė
opozicijos bei koalicijos partnerių spaudimui palaikyti J.Gaucką,
kurį 2010 metais palaikė opozicija.
Protestantų pastoriaus dukra A. Merkel, kuri, kaip ir J. Gauckas,
užaugo komunistinėje Rytų Vokietijoje, sakė, kad šis veikėjas
yra „tikras demokratijos mokytojas“, padėjęs šaliai sutvirtėti po
susivienijimo 1990 metais.
Ketverių vaikų tėvas, gyvenantis su ilgamete gyvenimo drauge
Daniela Schadt, prisipažino, jog buvo „apstulbęs ir
šiek tiek sutrikęs“, kai buvo iškelta jo kandidatūra.
„Man tai labai ypatinga diena - netgi gyvenime, per kurį patyriau
keletą tokių“, - jis sakė žurnalistams.
J. Gauckas sakė, jog jam malonu, kad „žmogus kaip aš, gimęs per
siaubingą karą ir gyvenęs 50 metų diktatūroje..., galėjo būti
pakviestas tapti valstybės vadovu“.
Jis pridūrė norintis padėti atkurti vokiečių „tikėjimą savo
stiprybe“ euro zonos finansų krizės akivaizdoje.
Jis taip pat sakė norintis, kad dominuojanti jo prezidentavimo
tema būtų laisvė, ir trokštąs matyti šalį, kuri pergyvenusi dvi
diktatūras pasiėmė laisvę kaip dovaną, kurią reikia naudoti
išmintingai.
Turkų dienraščiui „Hurriyet“ J. Gauckas šią savaitę sakė,
kad savo kadencijos prioritetu padarys ir imigrantų integraciją.
Tačiau J. Gauckas iškart pasistengė užkirsti kelią
nepagrįstiems lūkesčiams, sakydamas, kad nėra „nei Supermenas, nei
žmogus be trūkumų“.
Televizija ZDF išreiškė viltį, kad J. Gauckas „gali išgelbėti
prezidento postą savo asmenybe“ ir gyrė A.Merkel, kad ši pakeitė
savo nuomonę.
„Du rytų vokiečiai federacinės respublikos viršūnėje. Tai
beveik politinis stebuklas“, - pažymėjo ZDF.
Tačiau politologas Klausas Schroederis
atsitiktinumu pavadino tai, kad du „rytiečiai“ tuo pačiu metu
iškopė į aukščiausius šalies postus, ir sakė, kad prireiks dar
20-ies metų, kol „vakariečiai“ užleis savo absoliutų dominavimą
vyriausybėje, versle ir žiniasklaidoje.