Daugybei turistų Italija – tirštos ir kvapios espreso kavos šalis. Spagečių, nerūpestingo gyvenimo ir spalvingos baroko architektūros žemė. Na, blogiausiu atveju krikštatėvių ir mafijos tėvynė. Tačiau daugeliui italų tai – biurokratijos ir eilių valstybė.
Kartą laukdamas eilėje beveik valandą pagalvojau, kad įsivaizdavimai apie mafiją Italijoje yra grynas nesusipratimas.
Per penkiolika metų nėsyk neteko susidurti su mafija. Na, nebent filmuose. O štai su eilėmis ir itališka biurokratija susidurti tenka nuolat. Menkos sąskaitos apmokėjimas pašte tampa milžiniška problema.
Beje, problema tai ne vien paprastam žmogui. Italijos statistikos instituto duomenimis, šalis kasmet praranda milžinišką sumą pinigų – net 16 milijardų eurų (daugiau kaip 55 milijardus litų).
Juos pasiglemžia išsikerojusi biurokratija ir jos simboliai – eilės, apribojimai, pažymos, leidimai, draudimai, absurdiškos taisyklės.
Eilės pašte, savivaldybėje, teisme jau seniai tapo svarbia Italijos vidaus politikos aktualija. Ji tokia reikšminga, kad politikai ja mielai naudojasi kurdami rinkimų strategiją.
Neseniai šalies premjeras Mario Monti kovą su eilėmis ir įvairaus pobūdžio laiko gaišinimu paskelbė nacionaliniu prioritetu.
Bet kova su biurokratija bus arši. M.Monti teks susiremti su reiškiniu, kurio ištakos – Romos imperijos aukso amžiuje.
Vieta, kur laikas sustoja
Trys ketvirčiai valandos ir jokių ženklų, kad pavyks greitai išeiti iš pašto. Mano misija – apmokėti 45 eurų sąskaitą už interneto paslaugas – atrodo sunkiai įmanoma.
Ekrane žiba vis nauji eilės skaičiai, tačiau maniškis, nors ir juodu ant balto kvito išspausdintas, atrodo tarsi iš fantastikos pasaulio. Arba bent ne šito Romos pašto eilei skirtas.
Italijoje paštas yra vieta, kurioje laikas nejuda. Čia vyksta daugybė svarbių dalykų: išmokamos pensijos, sumokamos baudos, atsiskaitoma už buitines paslaugas, siunčiami pinigai į trečiąjį pasaulį, parduodamos enciklopedijos ir kulinarijos vadovai.
Tačiau laikas čia bejėgis. Pašte valdo eilė ir per du tūkstantmečius susiformavusios biurokratijos taisyklės.
Eilėje greta manęs lūkuriuoja į užtarnautą poilsį išėjęs Romos klasikinių mokslų licėjaus dėstytojas. Simpatiškas senukas akademinėms biurokratijos reiškinio studijoms skiria savo laisvalaikį. Kai nereikia eilėse stovėti.
„Biurokratiją sugalvojo ir įtvirtino imperatorius Tiberijus Klaudijus Cezaris Augustas pirmajame amžiuje”, – aiškina pagyvenęs italas.
Iš pradžių klausau be jokio entuziazmo, nes man neatrodo, kad dviejų tūkstančių metų senumo įvykiai turėtų asmeniškai mane kaip nors veikti.
„Imperatorius Klaudijus buvo kraugerio Kaligulos dėdė”, – toliau pasakoja biurokratijos specialistas.
Čia jau įdomiau: vakarietiškosios biurokratijos kūrėjo giminystė su psichopatu Kaligula tik patvirtina įspūdį, kad eilės skirtos žmonėms kankinti. Vakar, šiandien ir visados.
Pašte – dar praėjęs amžius
Klausau eilių istoriko ir įdėmiai stebiu, kaip sekasi Suomijos piliečiui, kuris kantriai laukė ir pagaliau sulaukė eilės, kad galėtų susimokėti baudą.
Biurokratija jį talžo negailestingai. Suomis klausia, ar galima susimokėti kredito kortele. Negalima. Internetu gal galima? Irgi negalima. Na, gal ir galima, bet sudėtinga.
Suomis eina grynųjų į už kampo esantį bankomatą ir grįžta pabalęs. Bankomatas priima tik vietines, itališkas korteles. Jis nežinojo, kad seniausia pasaulio biurokratija – tai uždara sistema, kuri nepripažįsta sąlyčio su išoriniu pasauliu.
Dar pusvalandis, ir pašto ekrane nušvis mano skaičius. Gal net ne pusvalandis, o tiktai ketvirtis valandos. Kas čia žino.
Laikas Romos pašte stūkso lyg Koliziejus. Kosmosas jau užkariautas, mobilieji telefonai čirškia be perstojo, planšetiniai kompiuteriai tyliai mirga, automobiliai teršia, bet vis mažiau. O Koliziejus stovi, ir tiek. Nejuda.
Panašiai ir laikas tūkstančiuose Italijos paštų. Pabuvęs čia pusantros valandos gali prarasti bet kokią nuovoką. Atrodys, kad esi čia pusantros savaitės.
Egzotiško grožio moteris sako, kad jau trečia valanda, kaip laukia savo eilės išsiųsti perlaidą į Indoneziją. Bet jos eilės numeris – toks pat tolimas kaip ir pati Indonezija.
Savivaldybėje – tas pat
Anądien nuėjau pratęsti itališkos asmens tapatybės kortelės galiojimą. Rodos, paprasta kaip dukart du. Bet Tibro upės pakrantėje įsikūręs Romos savivaldybės skyrius – tarsi tvirtovė, kurios vienu smūgiu nepaimsi.
Kad gautum kortelę, reikia turėti fiskalinį kodą, tad pirmyn į kitą skyrių. Paskui dar reikia kažkokių įrodymų apie pragyvenimo šaltinį, buto nuomos sutarties, draudimo, banko sąskaitos numerio.
„Bet draudimas nedraudžia be dokumento, o bankas neatidaro sąskaitos. O be sąskaitos negaliu išsinuomoti buto”, – guodžiasi visus paprasto dokumento gavimo etapus išsinagrinėjęs studentas iš Liuksemburgo. Jam dar ilgai teks vaikščioti į biurokratijos tvirtovę Tibro pakrantėje.
Tas saldus žodis „paskutinis”
Kažin ar ryžtingasis premjeras M.Monti vienu smūgiu įveiks biurokratiją, kuri savo tradicijas ir jėgą Italijoje stiprina beveik du tūkstantmečius.
Ne jis pirmas. Galynėtis bandė ir turtuolis Silvio Berlusconi. Nepavyko. Nors kovai su biurokratijos hidra jis pasitelkė specialiai tam skirtą ministeriją, kuri buvo pavadinta Valstybės administravimo supaprastinimo ministerija.
Biurokratija Italijoje yra valstybė valstybėje. Ji turi savo atskirą kalbą, kurios paprasti piliečiai nesupranta.
Turi ir savo geografiją, nes, pavyzdžiui, Trente – Šiaurės Italijoje – tik 18 proc. gyventojų, norėdami pakeisti šeimos gydytoją, laukia prie langelio ilgiau kaip 20 minučių. O štai Kalabrijoje – 63 proc.
Italų biurokratija turi savo generolus. Tai 57 aukštieji biurokratai, uždirbantys daugiau arba gerokai daugiau už JAV prezidentą Baracką Obamą.
Galų gale biurokratai turi savo religiją. Jos kertinis žodis yra „paskutinis”. Ši religija reikalauja absoliutaus nuolankumo, kantrybės. Antžmogiškos kantrybės.
Jėzus nuolat primindavo savo mokiniams, kad pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai taps pirmaisiais. Biurokratas visomis išgalėmis sieks, kad paskutinis visada ir liktų paskutinis.
Biurokratija vis atsinaujina
Bet pats svarbiausias dalykas, kuris biurokratams suteikia įžūlaus tikėjimo eilių galia, yra biurokratijos gebėjimas atsinaujinti.
Kad būtų sunaikintas biurokratinis potvarkis, reikia naujo potvarkio. Vietoj dešimties senų pažymų bus sugalvota dvylika naujų. Vietoj vieno beprasmiško įstatymo atsiras trys kiti.
Stovėdamas prie savivaldybės dokumentų langelio išgirstu istoriją apie kirpyklą ir procedūrą „ComUnica”.
Jaunas vaikinas nori atidaryti Romos priemiestyje kirpyklą. Vietos biurokratai ji nudžiugina: „ComUnica” išspręs keturias biurokratines procedūras – įrašymą į įmonių registrą, į itališką „Sodrą”, į mokesčių registrą ir į PVM mokėtojo registrą.
„Manote, aš ką nors laimėjau? Peršokau keturias procedūras, bet liko dar devyniolika”, – pasakoja kirpėjas. Užuot kirpęs, jis laiką leidžia eilėse.
Italų viltis – internetas
Naujasis premjeras M.Monti paliko gyvuoti ministeriją, kurios biurokratai kovos su biurokratija.
Prioritetas lieka tas pats: mažiau eilių, mažiau leidimų, mažiau įvairių popierių, mažiau laiko gaišimo. Daugiau interneto.
Beje, biurokratijos santykis su internetu – gana konfliktiškas. Valdininkai nemėgsta interneto ir stengiasi savo aukas laikyti kuo toliau nuo pažymų, kurias kitose Europos sostinėse galima užsisakyti ir parsisiųsdinti elektroniniu paštu.
Romoje savivaldybė per metus išduoda beveik du milijonus pažymų. Pažymos yra italų siaubas – gimimo pažyma, šeiminės padėties pažyma, gyvenamosios vietos pažyma, mirties pažyma.
Kone kiekvienos pokario Italijos vyriausybės politinėje programoje buvo įrašytas siekis mažinti pažymų skaičių.
Bet kai ateina mano eilė prie dokumentų langelio, tarnautoja kažkodėl nenori išduoti tapatybės kortelės be pažymos apie legalias pajamas. Jai gauti reikės dar poros pažymų.
Prisimenu, ką man pasakojo pašte eilių istorikas apie tai, kam Kaligulos giminaičiui prireikė biurokratijos.
„Biurokratai turėjo tapti tam tikrais tarpininkais tarp Romos Senato ir Romos tautos.”
XXI amžiuje patogiu tarpininku tarp Romos tautos ir Senato galėtų tapti internetas. Galbūt todėl šiomis dienomis Romoje paskelbta žinia, kad miesto gyventojai galės užsisakyti internetu visas reikalingas pažymas, kvepėjo sensacija.
Tiesiog neįtikėtina: sėdi sau namuose prie kompiuterio ir švilpaudamas spausdini gyvenamosios vietos pažymą. Beveik kaip Jėzus mokė: ateis valanda, ir paskutiniai taps pirmaisiais.
Galbūt taps, o gal ir ne. Čia jau kaip nemarusis biurokratijos monstras panorės.
Skaitau prisijungimo prie savivaldybės duomenų bazės instrukciją ir man tampa aišku: monstras nenori, kad tarp jo ir manęs įsiterptų internetas.
Mat kad negaištant laiko būtų galima spausdinti pažymas, reikia į savivaldybę nunešti porą pažymų. Diena, kai paskutiniai taps pirmaisiais, matyt, dar neišaušo.
Eilės – skaičiais
Italijoje eilės pašte, poliklinikoje, teisme, savivaldybėje įgavo epideminį mastą.
„Confartigianto” asociacijos duomenimis, išsiųsti iš pašto registruoto laiško pastovėjus eilėje tik 20 minučių Italijoje paprasčiausiai nepavyks.
Trumpiausiai eilėje lauks Trevizo ir Venecijos gyventojai: vidutiniškai 22,3 min. Tuo tarpu Toskanos ar Lacijaus regionuose laiško siuntimas užtruks vidutiniškai 39,6 min.
Blogiau – salose: Sardinijoje ir Sicilijoje pašte teks praleisti beveik valandą. Tai vidutiniai duomenys. Pasitaiko dienų, pavyzdžiui, savaitės pradžioje ar pabaigoje, kai laukti tenka ilgiau kaip valandą.
Dar blogesnė padėtis susiklostė Italijos valstybinėse sveikatos įstaigose. Kad atliktumėte paprastą procedūrą – pakeistumėte šeimos gydytoją, Romos sveikatos skyriuje valandos neužteks.
Tačiau vokiškai kalbančiose Italijos provincijose Trente ir Bolcane laikas valdiškoje įstaigoje lekia kur kas greičiau: per 18–20 minučių įmanoma suspėti atlikti viską.
Italų valdininkai teisinasi, kad dėl sugaišto laiko kalti patys italai. Tik 17 proc. šalies gyventojų naudojasi interneto teikiamomis galimybėmis: internetine bankininkyste, bilietų užsakymu ir pirkimu, bendravimu su valdžios įstaigomis.
Prieš 4 mėnesius vyriausybės vairą perėmęs ekonomikos profesorius M.Monti tikisi ne tik įveikti išsikerojusią biurokratiją, bet ir pakeisti tautiečių požiūrį į internetą.