Nuo tada J. Koepcke aktyviai kovoja už atogrąžų miškų išsaugojimą. Kitą mėnesį ji ketina grįžti į Peru džiungles, kur bus atidarytas gamtos draustinis.
Praėjus daugiau kaip 40 metų po lėktuvo katastrofos, moteris dar kartą prisimena savo išgyvenimus.
„Tai buvo 1971 metų Kūčių vakaras. Visi skubėjo namo ir buvo pikti, nes lėktuvas vėlavo septynias valandas, - pasakojimą BBC radijui pradėjo J. Koepcke, kurios istorija buvo ekranizuota 1974 metais. - Staiga įskridome į labai sunkų, tamsų debesį. Mano mamą apėmė nerimas, bet aš jaučiausi gerai, man patiko skraidyti.
Po dešimties minučių tapo aišku, kad įvyko kažkas labai blogo. Buvo labai didelė turbulencija, lėktuvas šokinėjo aukštyn ir žemyn, daiktai ir lagaminai ėmė kristi iš spintelių, skraidė gėlės ir kalėdiniai pyragai.
Kai pamačiau žaibo šviesą, išsigandau. Mama ir aš laikėmės už rankų, bet negalėjome ištarti nė žodžio. Kiti keleiviai pradėjo verkti, dejuoti ir šaukti.
Maždaug po 10 minučių pamačiau labai ryškią šviesą lėktuvo kairėje pusėje. Mama labai ramiai ištarė: „Tai galas, viskas baigėsi.“ Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos iš jo išgirdau.“
Lėktuvas subyrėjo į dalis
„Lėktuvas nėrė nosimi žemyn. Buvo tamsu nors į akį durk, žmonės klykė, o gaudžiantis variklių riaumojimas visiškai užpildė mano galvą.
Staiga triukšmas nutilo, o aš atsidūriau lauke. Kritau kūlvirsčia su savo krėslu, prie kurio buvau prisisegusi. Viskas, ką tuomet girdėjau, tai buvo vėjo šnarėjimas.
Jaučiausi labai vieniša.
Mačiau priešais save besisukantį džiunglių kupolą. Tuomet praradau sąmonę ir nieko daugiau neatsimenu. Vėliau sužinojau, kad lėktuvas subyrėjo į gabalėlius maždaug 3 kilometrų aukštyje.
Atsipeikėjau kitą dieną ir pažvelgiau į dangaus skliautą. Pirma man kilusi mintis: „Aš išgyvenau lėktuvo katastrofą.“
Šaukiau savo mamą, bet girdėjau tik džiunglių garsus. Buvau visiškai viena.
Mano raktikaulis buvo lūžęs, kojose – keli gilūs pjūviai. Bet sužeidimai nebuvo rimti. Supratau, kad plyšo mano kelio raiščiai, bet eiti galėjau.
Prieš katastrofą su tėvais praleidau pusantrų metų jų tyrinėjimų stotyje, kuri buvo įrengta vos už 50 kilometrų nuo nelaimės vietos. Tada daug sužinojau apie atogrąžų miškus ir kad juose nėra taip jau pavojinga. Tai nėra žaliasis pragaras, kaip įprasta manyti visame pasaulyje.
Girdėjau, kad man virš galvos skraido gelbėtojai, ieškodami nukritusio lėktuvo. Tačiau miškas buvo labai tankus, ir negalėjau jų matyti.“
Viena tarp negyvėlių
„Kelionėje vilkėjau labai trumpą berankovę suknelę ir avėjau baltas basutes. Vieną jų pamečiau, bet kitą vis dar turėjau. Esu trumparegė ir krisdama praradau savo akinius, todėl basutė labai pravertė, kai einant reikėjo tikrinti žemę priešais save.
Gyvatės ten labai užsimaskavusios ir atrodo, kaip sausi lapai. Man pasisekė, kad nesutikau jų. O gal tiesiog jų nemačiau.
Radau mažą upelį ir ėjau vandeniu, nes žinojau, kad taip saugiau.
Katastrofos vietoje radau dėžutę saldainių. Kai juos pabaigiau, neturėjau daugiau nieko valgomo ir labai bijojau, kad teks badauti.
Buvo labai karšta ir drėgna. Lydavo keletą kartų per dieną. O naktį būdavo labai šalta, tad man vienišai su mini suknele ten buvo labai sunku.
Ketvirtą dieną išgirdau, kaip iš dangaus leidžiasi Pietų Amerikoje gyvenantis grifas. Maitėdos skleidžiamus garsus atpažinau iš tų laikų, kuriuos praleidau su tėvais džiunglėse.
Labai bijojau, nes žinojau, kad šie paukščiai leidžiasi tik ten, kur daug pūvančios mėsos. Buvau įsitikinusi, kad ten – lėktuvu skridusių žmonių kūnai.
Upelis darė posūkį, ir už jo aš išvydau tris keleivius savo krėsluose, galvomis į žemę.
Mane paralyžiavo panika. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau lavonus.
Pamaniau, kad viena iš jų gali būti mano motina, bet kai su lazda stumtelėjau moters lavoną, pamačiau, kad jos kojų nagai lakuoti. Mano mama niekada nelakuodavo nagų.
Man staiga palengvėjo, bet tuojau pat susigėdau dėl šitos minties.
Žaizda užsikrėtė lervomis
Dešimtą dieną jau negalėjau tvirtai stovėti ir šlitiniavau palei didesnės upės, kurią buvau radusi, krantą. Jaučiausi tokia vieniša, tarsi egzistuočiau paraleliniame pasaulyje, atskirtame nuo žmonių.
Pamaniau, kad man haliucinacijos, kai išvydau didelę valtį. Priėjau, paliečiau ją ir, supratusi, kad ji tikra, tarsi gavau adrenalino dozę. Čia pat pamačiau mažą takelį, vedantį į džiungles, kur radau lūšnelę su palmių lapų stogu, valties motorą ir litrą benzino.
Viršutinėje rankos dalyje prie peties turėjau žaizdą. Ji buvo užkrėsta maždaug centimetro ilgio lervomis. Prisiminiau, kad mūsų šuo buvo pasigavęs tą pačią infekciją. Tada mano tėvas jam ant žaizdos pylė žibalo. Todėl įtraukiau į burną benzino ir užsipurškiau jo ant rankos.
Skaudėjo labai, o lervos bandė lįsti gilyn į žaizdą. Ištraukiau apie trisdešimt lervų ir labai savimi didžiavausi. Nusprendžiau ten pat ir pernakvoti.
Mama taip pat žuvo neiškart
Kitą rytą prie lūšnelės išgirdau besikalbančius kelis vyrus. Man tai skambėjo kaip angelų balsai.
Kai jie mane pamatė, nustebo ir nutilo. Jie iš pradžių pamanė, kad aš kažkokia undinė. Prisistačiau ispaniškai ir paaiškinau, kas nutiko. Jie apžiūrėjo mano žaizdas, davė pavalgyti ir kitą dieną grąžino mane į civilizaciją.
Praėjus dar vienai dienai pamačiau savo tėvą. Pirmomis akimirkomis jis beveik negalėjo kalbėti, mes tiesiog laikėmės apsikabinę.
Dar keletą dienų jis karštligiškai ieškojo žinių apie mano motiną. Sausio 12-ąją buvo rastas jos kūnas.
Vėliau sužinojau, kad ji taip pat išgyveno katastrofą, tačiau buvo sunkiai sužeista ir negalėjo judėti. Ji mirė po kelių dienų. Bijau net pagalvoti, kokios buvo jos paskutinės dienos.“
Faktai apie oro linijų bendrovės „Lansa“ lėktuvo skrydį nr. 508:
- J. Koepcke skrido lėktuvu „Lockheed Electra OB-R-941“.
- Oro linijų bendrovė „Lansa“ turėjo prastus saugumo duomenis, jau anksčiau buvo įvykusios dvi lėktuvų katastrofos.
- Lėktuvas skrido iš Limos į Pukalpą (Peru).
- Lėktuvu skrido 92 keleiviai, išgyveno tik viena J. Koepcke.
Peru atogrąžų miškų pavojai:
- Gyvatės, nuodingi vorai ir moskitai buvo didžiausi J. Koepcke priešai.
- Vienu metu ji manė, kad praras ranką dėl užkrėtimo lervomis.
- Jos balta oda smarkiai nudegė, kai suknelė visai suplyšo.
- Ji ėjo tekančiu vandeniu, taip išvengdama nuodingų augalų, besidriekiančių ant džiunglių žemės.
- Piranijos taip pat kėlė grėsmę, bet tik sekliame vandenyje, todėl ji brido giliau.
- Mergina susidūrė su aligatoriais, bet žinojo, kad jie retai puola žmones.