2005-ųjų riaušės Paryžiaus priemiesčiuose ir nesenos aistros dėl draudimo viešosiose vietose nešioti visą veidą slepiančius musulmoniškus apdangalus.
Tai – kone visi su kitur Europoje gerokai dažniau minimu islamizmu susiję incidentai Prancūzijoje.
Šalyje smurto atvejų, siejamo su musulmonų radikalais, beveik nebuvo.
Prancūzai iš šalies stebėjo paniką Madride po sprogdinimų 2004 metų kovą ir Londone po kone identiškų atakų 2005-ųjų liepą.
Žinoma, jie užjautė kaimynus ir džiaugėsi, kad teroras nepasiekia jų šalies. Bet tuo pat metu jokiu būdu nemanė, kad tai – stebuklas.
Esą ekstremistai tikrai nesitaikys į Prancūziją, nuo seno garsėjančią tolerantiškumu įvairių rasių ir religijų atstovams.
Į valstybę, pasirūpinančią visais. Be to, aistringai kritikavusią JAV karinę kampaniją Irake.
Tačiau ramios, kultūringos, regis, tik maistu, vynu ir flirtu besidominčios Prancūzijos įvaizdis subliūško šių metų kovą – per kelias kruvinas dienas Tulūzoje.
Treniravosi su „Al Qaeda”
24 metų Mohammedas Merah iš pradžių nušovė tris Prancūzijos kariškius, po to – žydų mokyklos rabiną, du jo vaikus ir dar vieną mergaitę. Galiausiai susektas ir apsuptas policijos jis buvo nukautas.
Bet tik po ilgo mūšio su pareigūnais, kurio metu jis dar spėjo kuo ramiausiai papasakoti savo istoriją.
M. Merah teigė priklausantis teroristų tinklui „Al Qaeda”. O žudė keršydamas už palestiniečių vaikų žūtį ir Prancūzijos karių dalyvavimą misijose užsienio šalyse, pavyzdžiui, Afganistane.
Tyrėjai netrukus taip pat nustatė, kad M. Merah kelis kartus lankėsi Afganistane ir Pakistane, kur buvo treniruojamas „Al Qaeda”. Po pratybų su teroristais jaunas prancūzas tapo sprogmenų ekspertu.
„Esame pusiaukelėje tarp lunatiko ir teroristo, – apie žudiką iš pradžių kalbėjo vienas Prancūzijos žvalgybos ekspertas. – Tarp smulkaus nusikaltimo ir „Al Qaeda” dažnai yra plona gija.”
Bet suėmus M. Merah brolį Abdelkaderą, kurio automobilyje buvo rasta sprogmenų, tapo aišku: žudikas greičiausiai nebuvo tiesiog „vienišas vilkas”.
Ar atsiras panašių radikalų?
Įsiaudrinusi Prancūzija netrukus pratrūko išvadomis, kad islamizmas šalyje vis dėlto egzistuoja. Čia, pasirodo, veikia ir „Al Qaeda”, kuri naudojasi skurstančių imigrantų ir iš Šiaurės Afrikos kilusių prancūzų nuoskaudomis.
Dažniausiai skambantys klausimai yra „kodėl?” ir „kada vėl?”. Baiminamasi, kad netrukus gali atsirasti panašių radikalų, kurie surengs panašius išpuolius.
„Yra įvairių nuomonių. Kai kurie mano, kad žudynes Tulūzoje reikia laikyti kone atsitiktiniu incidentu, kiti – kad M. Merah galima vadinti savotišku Prancūzijos Andersu Behringu Breiviku, išžudžiusiu Norvegijos jaunimo stovyklos dalyvius.
Bet daugelis, žinoma, šiuos nusikaltimus sieja su islamu.
Jau ir taip nemažai prancūzų bijo musulmonų, bet dabar jų baimė bus dar didesnė”, – „Lietuvos rytui” tvirtino 22 metų studentas iš Liono Benoit Cotte.
„Naujausios apklausos rodo, kad Prancūzijos visuomenė vis labiau nepakanti. Ypač – musulmonams. Tai daug ką pasako”, – pridūrė ir dienraščio „Le Figaro” žurnalistas Thierry Portes’as.
Taiki visuomenė – mitas
Beveik visuotinai sutariama, kad didžiausios problemos slypi šalies didmiesčių pakraščiuose, kur gerove ir pakantumu net nekvepia.
Varganuose Paryžiaus, Liono ar Tulūzos priemiesčiuose spiečiasi tūkstančiai imigrantų, daugiausia – musulmonai, kurie jaučiasi išstumti iš Prancūzijos visuomenės.
Šiuose vadinamuosiuose getuose pastarosiomis dienomis įtampa juntama kone ore.
Daugelis būgštauja, kad po M. Merah išpuolių musulmonai taps masinės neapykantos taikiniais.
Čia puikiai prisimenami 2005 metai Paryžiuje, kai po didžiulių riaušių skurdžiuosiuose Prancūzijos sostinės kvartaluose turtingesni paryžiečiai padarė išvadą, kad į imigrantų gyvenamus rajonus galima numoti ranka.
„Prancūzijos visuomenė paprasta. Esame mes ir yra jie”, – aiškino dar prieš penkis dešimtmečius iš Alžyro į Tulūzą persikraustęs 72 metų žydas Georges’as Dray.
„Prancūzijoje politikai mėgsta kalbėti apie visuotinę santarvę, apie tai, kaip visi gražiai kartu gyvena. Bet tai yra tikrų tikriausias mitas.
Atėjo metas atsimerkti ir pamatyti visas tas problemas”, – kalbėjo G.Dray.
Kitas tulūzietis Mohamedas, dirbantis statybininku, atkreipė dėmesį, kad M.Merah į ekstremizmą, regis, pasuko būtent tuomet, kai dukart iš eilės buvo nepriimtas į Prancūzijos armiją.
„Jeigu manote, jog jis taip pasielgė tik dėl to, kad buvo prisidirbęs vaikystėje, klystate, – teigė Mohamedas. – M. Merah buvo atstumtas, nes jo vardas ir odos spalva – „neprancūziški”.
„M. Merah buvo neišsilavinęs, bet pernelyg didelių galimybių ir neturėjo.
Tiesą sakant, nenuostabu, kad jis griebėsi smurto”, – „Lietuvos rytui” pritarė ir Th.Portes’as.
Padėtis labai įtempta
Tokių nepatenkintų savo padėtimi, atrodo, vis daugėja.
Prancūzijos vidaus reikalų ministerija neseniai paskelbė – Paryžiaus ir Tulūzos priemiesčiuose pastaraisiais metais įvykdoma vis daugiau nusikaltimų.
„Iš tiesų taip yra. Tiesa, Prancūzijoje įprasta manyti, kad viskas kontroliuojama.
Bet manau, kad jau netrukus gali pratrūkti. Padėtis šalyje labai įtempta”, – teigė Liono priemiestyje gyvenantis penkiasdešimtmetis Roger.
Savo ruožtu Th. Portes’as tvirtina manantis, kad Prancūzijoje yra maždaug šimtas žmonių, daugiausia – musulmonų, kurie yra sekami žvalgybos dėl tikimybės, kad jie gali surengti tokius išpuolius kaip Tulūzoje.
„Priemiesčiai iš tikrųjų yra didelė problema. Bet pirmiausia dėl to, kad žmonės juose yra visiškai izoliuoti, o jų gyventojams nesuteikiama progų net pabandyti įsilieti į garbingą gyvenimą.
Tad ieškoma kitų būdų atkreipti į save dėmesį, o vienas jų – smurtas”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo B. Cotte.
Retorika – populistinė
Perrinkimo siekiantis prezidentas Nicolas Sarkozy dar prieš žudynes Tulūzoje kaip vienus svarbiausių savo rinkimų kampanijos akcentų buvo pasirinkęs kalbas apie griežtesnes imigracijos taisykles.
Vėliau šalies vadovas prabilo apie socialinių pašalpų imigrantams apribojimą ir pribloškė net savo gerbėjus pareikšdamas, kad „Prancūzijoje gyvena per daug užsieniečių”.
Beje, politikų retorika vis dažniau atstumia ne tiktai 5 milijonus šalies musulmonų, bet ir 600 tūkstančių žydų.
Daugelis jų – gimę Prancūzijoje ir visiškai integravęsi, bet dabar yra įsitikinę, kad savanaudžiai politikai juos verčia atpirkimo ožiais.
Pavyzdžiui, premjeras François Fillonas kovo pradžioje pareiškė, kad musulmonai turėtų atsisakyti „pasenusios” tradicijos valgyti „halal” maistą, o žydai – košerinių produktų.
O netrukus po išpuolių Tulūzoje N. Sarkozy nieko nelaukdamas paskelbė, kad pareigūnai atidžiau stebės, kokiose interneto svetainėse lankosi šalies musulmonai.
„Šiandien jau reikia paklausti, ar mūsų taikomos integracijos priemonės veiksmingos, ar tinkamas mūsų požiūris į radikalųjį islamizmą”, – pridūrė vienas prezidento N.Sarkozy patarėjų.
„Dabar politikai apie mus kalbės ir kalbės.
Ir visai nenuostabu – juk artėja rinkimai, prieš kuriuos neišvengsi populizmo.
N.Sarkozy reikia itin konservatyvių prancūzų balsų”, – svarstė 29 metų musulmonas Lahsenas Edbas, turintis parduotuvę viename Paryžiaus priemiesčių.
Aštrūs M. Le Pen pareiškimai
Daugelis apžvalgininkų įsitikinę, kad Prancūzijos prezidentas dėl žudynių Tulūzoje gali geriau pasirodyti rinkimuose.
Apklausos jau rodo, kad N. Sarkozy reitingai per savaitę pakilo maždaug 5 proc.
Net pagrindinio N. Sarkozy varžovo socialisto François Hollande’o stovykla pripažino, kad dešinieji diskusijose tokiomis temomis kaip imigracija ir terorizmas jaučiasi kur kas patogiau.
„Jau dabar matyti, kad dešinė puikiai pasinaudoja visuomenėje kilusiu šurmuliu.
Kai kalbama apie terorizmą arba integraciją, N. Sarkozy yra tarsi žuvis vandenyje”, – „Lietuvos rytui” teigė B. Cotte.
Tiesa, jam kur kas daugiau nerimo kelia kraštutinių dešiniųjų kandidatės Marine Le Pen pareiškimai.
Jos rinkimų kampanijos renginiuose M. Merah pavardė skamba kone kasdien.
„Kiek dar Mohammedų Merah kiekvieną dieną atvyksta į Prancūziją laivais ir lėktuvais?” – plyšavo M. Le Pen per mitingą Paryžiuje praėjusį savaitgalį.
„Bet juk tai – visiška nesąmonė. M. Le Pen, kaip ir visi kiti, puikiai žino, kad M.Merah buvo prancūzas, o ne imigrantas, – „Lietuvos rytui” piktinosi B.Cotte. – Blogiausia, kad tokiai retorikai pasiduoda ir šalies žiniasklaida.
Po išpuolių Tulūzoje savaitraštis „L’Express” išspausdino publikaciją, kurioje buvo rašoma, kad islamas apskritai nėra religija. Gėda.”
Armijoje daugėja musulmonų
Žinoma, tokia nuomonė nėra vyraujanti. Dienraštis „Le Monde” pažymėjo, kad „dabar yra pati blogiausia akimirka daryti klaidingas išvadas apie Prancūzijos visuomenę”.
„Tokių džihadistų kaip M. Merah tikslas ir yra atimti iš Prancūzijos europietiškas daugiakultūriškumo ir pakantumo vertybes”, – pažymėjo solidžią reputaciją turintis dienraštis.
B. Cotte „Lietuvos rytui” taip pat tvirtino, kad islamą Prancūzijoje pastarosiomis savaitėmis dažnai yra linkstama pernelyg demonizuoti.
„Negaliu būti visiškai objektyvus, nes mano mergina – musulmonė.
Tačiau manau, kad islamas yra visiškai normali religija – kaip ir krikščionybė”, – aiškino prancūzas.
Be to, analitikai siūlo atkreipti dėmesį, kad dvi iš pirmųjų trijų M. Merah aukų buvo musulmonai, tarnavę Prancūzijos armijoje.
„Kiekvieną prijaučiantįjį „Al Qaeda” atstoja tūkstančiai musulmonų, dėvinčių mūsų valstybės ginkluotųjų pajėgų uniformą ir kovojančių su Prancūzijos vėliava, – teigė islamo ekspertas Olivier Roy. – Kažkodėl šis faktas pamirštamas.
Tiesą sakant, naujokų musulmonų Prancūzijos armijoje kiekvienais metais tik daugėja. O tai rodo, kad musulmonai čia jaučiasi puikiai.”
M. Merah kelias šiurpių žudynių link
M. Merah (nuotr.) paauglystėje vienas policininkas švelniai apibūdino kaip sunkų vaiką. Bet kaip jis tapo šaltakrauju, teroristų tinklui „Al Qaeda” simpatizuojančiu žudiku?
Nors iš Alžyro kilęs jaunuolis augo viename pavojingiausių Tulūzos priemiesčių, iš pradžių niekuo neišsiskyrė iš bendraamžių.
M. Merah mėgo linksmintis naktiniuose klubuose, be to, buvo didžiulis automobilių ir motociklų gerbėjas, dirbo mechaniku.
Bet, regis, tuo pat metu jis gyveno ir visiškai kitokį gyvenimą. Policijai jaunuolis buvo žinomas dėl įvairių nusikaltimų – 2007 ir 2009 metais jis kalėjime atliko dvi bausmes.
Manoma, kad būtent kalėjime M. Merah susižavėjo radikaliomis idėjomis, nes už grotų jį supo nemažas ultrakonservatyvių musulmonų – salafitų būrys.
Praėjusią savaitę jau apsuptas policijos M. Merah pats papasakojo, kad „Al Qaeda” idėjomis susižavėjo kalėjime. Jis esą dažnai užsidarydavo vienutėje ir skaitydavo Koraną.
Dienraščio „Le Figaro” žurnalistas Th. Portes’as „Lietuvos rytui” teigė, kad kalėjimai – įsisenėjusi ir Prancūzijos pareigūnų pripažįstama problema.
„Juk kalėjimuose, kaip ir mečetėse, apstu islamo dvasininkų imamų. Savo kalbomis jie patraukia jaunus, neišsilavinusius ir vertybių paieškose susipainiojusius musulmonus”, – kalbėjo Th. Portes’as.
„Tiesa, jis neaugino barzdos kaip religingi musulmonai, buvo normalus žmogus”, – jau po žudynių pasakojo buvęs M. Merah advokatas Christianas Etelinas.
Galiausiai M. Merah neva „trūko kantrybė”, kai jis šių metų vasarį buvo apkaltintas vairavimu be vairuotojo pažymėjimo ir nuteistas mėnesio kalėjimo bausme.
Balandį jis turėjo sužinoti, kada galės pradėti atlikti bausmę, bet jau nebelaukė ir pradėjo sėti mirtį Tulūzoje.