Apie 450 kilometrų nuo Ugandos sostinės Kampalos nutolusiame Tumangu kaime gyvenantis 14-metis Patrickas Anywaras vos sugeba stebėti žaidžiančius savo seserį ir brolį. Paauglys sunkiai reaguoja į aplinką.
Po minutės pastangų paauglio galva beviltiškai nukąra ant krūtinės, o jo kūną pradeda tampyti konvulsijos.
Toks vaizdas šiame kaime ir apskritai Ugandoje dabar nieko nestebina. P. Anywaras yra vienas iš daugiau nei 3 tūkst. Šiaurės Ugandos vaikų, kenčiančių nuo paslaptingos ligos, populiariai vadinamos snūduriavimo ar knapsėjimo sindromu.
Jis palietė kone kiekvieną 780 gyventojų turinčio Tumangu kaimo šeimą.
Atgimė senos legendos
Jau ne vienus metus mokslininkai stengiasi išsiaiškinti ligos priežastis ir kaip ją reikėtų gydyti, tačiau kol kas atsakymo jiems rasti nepavyksta.
Aišku tik tai, kad kai liga puola vaikus, juos ima kankinti sekinami priepuoliai, jie nebeauga, nekalba, beveik nevalgo, nukenčia jų galūnės.
Vienas pirmųjų ligos požymių – vaikai užminga, nors ir nebūna pavargę. Ligoniai tiesiog užsimerkia, panarina galvą ir nebesiorientuoja aplinkoje. Dažnai tik pradėję valgyti jie panyra į būseną, lyginamą su transu.
Todėl nenuostabu, kad Afrikoje kilusios legendos apie zombius snūduriavimo sindromui suteikė ir kitą pavadinimą – zombių liga. Ja susirgę vaikai elgiasi tarsi gyvi numirėliai.
Tragiški ligonių likimai
Daug sergančių šia liga miršta dėl maistingųjų medžiagų trūkumo, nes jie nevalgo.
Kiti, praradę sąmonę, tragiškai žūva įkritę į laužą, kuriame ruošiamas maistas, arba nuskęsta. Nusilpusieji nuo ligos miršta ir pasigavę įvairių infekcijų.
P.Anywaro motina Rugina Abwoyo dėl sindromo 2010-aisiais jau neteko vieno sūnaus. Dabar moteris teigia mažai ką galinti padaryti, stebėdama, kaip liga glemžiasi dar vieną jos vaiką.
„Anksčiau jis vaikščiodavo ir bėgiodavo kaip ir kiti vaikai.
Dabar kas nors būtinai turi likti namie ir jį prižiūrėti. Liga siaubinga – jis negali pats valgyti ar gerti”, – pasakojo R. Abwoyo.
Ugandietė Grace Lagat augina du sindromą kenčiančius vaikus. Moteris pasakojo, kad jos 13-metė duktė Pauline dėl šios ligos klaidžioja aplinkui be jokio tikslo.
Ji nešioja savo seną mokyklinę uniformą, bet į mokyklą neina jau seniai. Pauline nebegali rašyti ir nesupranta, kas vyksta pamokose.
G. Lagat priversta pririšti savo vaikus, kai tik kur nors išeina iš namų – kitu atveju jie kur nors dingsta.
Sergantieji šia liga klajodami pasiklysta ir dažniausiai nebegrįžta namo.
Medikai neranda priežasčių
Nežinodami, kaip gydyti sergančiuosius, gydytojai duoda jiems vaistų nuo epilepsijos. Šie stabdo kai kuriuos simptomus, tačiau tai, ką pacientai kenčia, nėra epilepsija. Padėtis tokia beviltiška, kad mirus ligoniui ugandiečiai sako, kad jis išgydytas, nes nebekenčia.
Mokslininkai pabandė ieškoti snūduriavimo sindromo sąsajų su parazitais, sukeliančiais aklumą, prastu maitinimusi ar pilietinio karo, dešimtmečius siaubusio šiaurinę Ugandą, padariniais.
„Nelaimei, negalėjome nurodyti jokių reikšmingų veiksnių”, – sakė Pasaulio sveikatos organizacijos atstovė Kampaloje Miriam Nanyunja, atsakinga už ligų kontrolę ir prevenciją.
Nežinoma, ar liga gali būti siejama su panašiais ligos proveržiais gretimame Pietų Sudane ar Tanzanijoje, kurioje ligos proveržis jau buvo užfiksuotas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Neaišku ir tai, ar sindromas vis dar plinta, ar jau pasiekė savo viršūnę. Mokslininkams taip pat tebėra paslaptis, kodėl jis būdingas tik tam tikroms bendruomenėms.
Kai kurios jų pastebi, kad priepuoliai vaikus ištinka tada, kai jie gauna neįprasto maisto arba keičiantis orams.