Ar naujųjų vargšų istorijos Ispanijoje įžiebs revoliucijos kibirkštį?

Krizės ištikti Ispanijos žmonės jau turi savo tinklaraštį.

„Naujieji vargšai” – taip pavadintas interneto dienoraštis, kuriame skelbiamos neįprastos pragyvenimo šaltinį ir svajones praradusių Ispanijos gyventojų išpažintys.

„Priklausome prarastajai kartai. Esame jaunuoliai – mums daugiau kaip dvidešimt, bet mes esame likę visuomenės griovyje. Mes jau nebeturime ateities Katalonijoje.

Mūsų gyvenimo nesudaužė nei karas, nei diktatūra. Mus nužudė, pasak mokyklų ir universitetų, „geriausia istorijoje ekonominė ir politinė sistema”, – rašo vienas tinklaraščio įkūrėjų, bedarbis žurnalistas Ericas Lluentas.

Kartu su kitu Katalonijoje gyvenančiu jaunuoliu architektu Santi Perezu jis atvėrė duris norintiems išsisakyti vargšams internautams.

„Mes pamanėme, jog atėjo laikas prisipažinti, kad mūsų padėtis yra skurdi.

Nors kol kas mūsų pagrindiniai poreikiai vis dar patenkinami, ateis laikas, kai mes, naujieji vargšai, prarasime šeimos paramą, ir tuomet labai daug žmonių ims grimzti į tikrąjį skurdą”, – įsitikinęs E.Lluentas.

„Labai daug mūsų kartos žmonių prarado darbą ir buvo priversti grįžti vėl gyventi su tėvais.

Mums buvo įkalta, jog mokydamiesi galėsime pasiekti viską, ką norėsime. Todėl dabar mes jaučiamės apgauti”, – sako profesinės ateities Ispanijoje nematantis jaunas architektas S.Perezas.

„Kai sukūrėme tinklaraštį ir aš jame išspausdinau savo nuomonę, man palengvėjo. Nors mano ekonominė ir socialinė padėtis nepasikeitė, aš viešai buvau įšventintas į naujųjų vargšų gretas”, – priduria jis.

Vienintelė sąlyga spausdinant savo išpažintį naujųjų varguolių tinklaraštyje – pridėti prie teksto nuotrauką ir parašyti tikrąjį savo vardą.

„Mes nepriimame anonimų todėl, kad vienas pagrindinių tinklaraščio tikslų yra nesigėdyti pripažinti, jog tapai vargšu”, – sako E.Lluentas.

„Mano vardas Ericas Lluentas. Aš esu naujasis vargšas ir man visai ne gėda apie tai kalbėti (dar to betrūko!)”, – taip tarsi skatindamas ir kitus jaunas bedarbis prisistato tiklaraštyje.

„Mes raginame jus papasakoti savo istoriją be kompleksų ir be baimių, išdidžiai ir aukštai iškelta galva.

Papasakokite mums apie savo kasdienybę, apie savo jausmus, apie tai, kas jums buvo pažadėta ir kaip viskas sugriuvo. Šis tinklaraštis tikriausiai nepakeis padėties, bet bent jau įrašys ją į istoriją”, – rašoma „Naujųjų vargšų” tinklaraštyje.

„Mes nesame statistikos puslapis. Mes tik norime, kad socialinė neteisybė turėtų veidą, vardus ir pavardes.

Mes norime, kad politikai, kurie vis dar dalijasi gėdingai dideles algas ir privilegijas, žinotų, kas dedasi už jų biurų sienų”, – tinklaraščio tikslus aiškina bedarbis žurnalistas E.Lluentas.

Tačiau atrodo, kad žmonėms nėra lengva viešai prisipažinti, jog jie – vargšai.

Sausio mėnesį pradėjęs veikti tinklaraštis kol kas turi tik 17 istorijų, tačiau yra sulaukęs net 60 tūkstančių lankytojų.

„Tokia statistika rodo, jog žmonėms labai sunku viešai prabilti apie save. Kokiam nors futbolo tinklaraštyje iš 60 tūkstančių lankytojų bent pusė tikrai būtų ką nors parašę. Bet apie save rašyti sunkiau nei apie futbolą”, – nesistebi tinklaraščio įkūrėjas.

„Esu Claudia, architektė, man 29-eri. Aš irgi esu naujoji vargšė. Mokiausi devynerius metus ir turiu du magistro laipsnius, bet dabar uždirbu tik 500 eurų per mėnesį, iš kurių net 200 sumoku kaip mokesčius.

Ispanijoje nepriklausomi profesionalai moka mokesčius neatsižvelgiant į pajamas.

Dabar mane išlaiko vyras. Didžiulės dalies mano kolegų padėtis yra panaši.

Manau, kad privalome kalbėti apie mūsų socialinę padėtį, nes ji yra nebepakenčiama”, – rašoma vienoje istorijoje.

„Esu Virginia, esu baigusi anglų filologiją. Man 33 metai, auginu 15 mėnesių dukterį, bet šiuo metu neturiu jokio darbo.

Jau 7 mėnesius gyvenu su savo motina, ji mus išlaiko.

Kiekvieną sykį, kai motina nuperka mano dukrai drabužėlių ar žaisliukų, man baisiai gėda, nes žinau, kad tai turėčiau daryti aš, o ne ji”, – išgyvenimais dalijasi kita jauna moteris.

Nerea, kuriai 26 metai, taip pat prisipažįsta esanti naujoji vargšė. Ji nuo 16 metų dirbo norėdama savarankiškai išsilaikyti ir susimokėti už mokslus.

Tačiau prasidėjus krizei Nerea buvo atleista iš darbo ir turėjo nutraukti psichologijos studijas, nes nebegalėjo už jas susimokėti.

Dabar mergina gauna bedarbio pašalpą, bet jos mokėjimas pasibaigs po 3 mėnesių.

„Tuomet man teks sugrįžti gyventi pas mamą. Dešimt metų turėjau jėgų kovoti, o dabar jaučiuosi sužlugusi”, – prisipažįsta Nerea.

„Mano vardas Gemma, turiu aukštąjį išsilavinimą – du magistro laipsnius. Jau dveji metai niekur nedirbu, pernai baigėsi mano bedarbio pašalpos mokėjimas. Gyvenu iš santaupų ir padedama motinos.

Ačiū Dievui, manęs neapgavo bent jau bankai – nesu iš jų pasiėmusi jokios paskolos nei būstui, nei automobiliui įsigyti.

Tačiau vis vien jaučiuosi apgauta: mums sakė, kad pastangos ir mokslas gali padėti pasiekti bet ką. Dabar aš neturiu nieko ir nematau galimybių ateityje. Ligi šiol bandau suprasti, kurioje vietoje suklydau”, – savo patirtimi ir išgyvenimais dalijasi viena iš daugelio darbo nesugebančių rasti ir morališkai sužlugdytų ispanių.

„Kai iš tavęs viską atima, kartu su viskuo iškeliauja ir viltis” – liudija 24 metų mokytoja Neus, taip pat tapusi naująja vargše.

„Aš taip pat manau, kad mes esame prarastoji karta.

Visos mūsų istorijos panašios – darbas, jei jį iš viso turi, – prastomis sąlygomis, gyvenimas – šešiese trijų kambarių bute, grįžimas į tėvų būstą, emigracija, stipendijų ieškojimas”, – rašo psichologų pagalbos prašiusi jauna moteris.

„Rugsėjo mėnesį dėl darbo padėties nugrimzdau į neviltį, turėjau kreiptis į psichologus.

Dabar tėvai man apmoka magistro studijas, dirbu 14 valandų per savaitę, bet mano darbo vieta yra 40 kilometrų nuo namų.

Tiek važinėdama beveik nieko neuždirbu – bent jau nesijaučiu niekam nereikalinga”, – pasakoja Neus.

Išsipasakoti „Naujųjų vargšų” tinklaraštyje nėra sudėtinga.

Tereikia nusiųsti elektroninį laišką su asmenine istorija ir nuotrauka.

„Tačiau tai jokiais būdais nėra konkursas, kam dabar yra blogiau”, – pabrėžia tinklaraščio įkūrėjai.

Skaitant istorijas aiškėja, kad panašumų tarp jų tikrai daug ir kad nedarbas ir skurdas – tai jau nebe asmeninės nelaimingos istorijos, o visos visuomenės dalies bėda.

Daugelis jaunuolių jau yra susitaikę su situacija, neleidžia veltui laiko siuntinėdami CV ir nešvaisto pinigų milžiniškai nuomai gyvendami atskirai nuo tėvų. Ir visi jie jaučiasi tarytum ateities nebūtų, tarytum ji būtų buvusi pavogta.

Visi tinklaraštyje apie savo nuovargį ieškant darbo ir grįžimą į tėvų namus rašantys žmonės mažesnę ar didesnę dali savo minčių skiria politikams.

„Terminas „finansinės rinkos” tėra priedanga.

Į šią situaciją mus įstūmė konkretūs žmonės. Tai žmonės, kurie žaidė rinkoje, o politikai jiems leido tai daryti.

Pikta, kai kaltinami vargšai, „gyvenę ne pagal savo kišenę”.

Kalti esame ne mes. Nesuprantu, kaip šios šalies politikai gali ramiai miegoti. Tikiuosi niekada to nesuprasti”, – rašo tinklaraščio įkūrėjas E.Lluentas.

„Gyvename laukinio kapitalizmo pasaulyje, kuriame mes, vargšai, esame stumiami į šoną. Turtuoliai, turintys vis daugiau erdvės, vis dar reikalauja iš mūsų kantrybės ir pastangų.

Politikų klasė yra supuvusi ir mes turime mokėti teisingai įvardyti tuos, kurie atsakingi už šią krizę Ispanijoje”, – jau kone revoliuciniu įkarščiu dvelkia Ilamo Neuso mintys.

„Ką jie mums padarė, kad mūsų tiek daug, bet mes nesiimame veiksmų?

Užtektų vienos protesto valandos per dieną – juk mūsų ne tūkstančiai, o milijonai.

Rezultatai būtų efektyvesni nei siuntinėti gyvenimo aprašymus, kurie pūva duomenų bazėse. Be to, protesto rezultatai būtų socialiniai, o ne individualūs”, – socialinę revoliuciją skatina ir Gemma.

Ispanijos bedarbių sąrašas – ilgiausias Europoje. Čia tarp daugiau kaip 46 milijonų šalies gyventojų yra net 5,3 milijono bedarbių. Nedarbo lygis tarp darbingo amžiaus žmonių jau beveik pasiekė 24 proc.

Ispanijos jaunimo nedarbas atrodo dar dramatiškiau. Net 43,5 proc. bedarbių yra jaunuoliai. Vadinasi, kone kas antras Ispanijos jaunuolis neturi darbo.

Ispanijos bėda – pernelyg daug universiteto studentų, per mažai profesiją įgyjančių jaunuolių. Ispanijos universitetų auditorijos perpildytos. Čia mokosi daugiau studentų nei kitose Europos Sąjungos šalyse, todėl baigus universitetines studijas krizės ištikta šalis jiems negali pasiūlyti pakankamai darbo vietų. Net 20 procentų Ispanijos bedarbių turi aukštąjį išsilavinimą.

Be to, Ispanijoje daugiau nei pusė moksleivių nesirenka profesinių mokyklų ir nusprendžia toliau tęsti mokslus vidurinėje mokykloje. Tačiau net 30 proc. šių moksleivių jos taip ir nebaigia ir neįgyja jokio išsilavinimo.

Tad, pasak ekspertų, Ispanijai ypač svarbu didinti profesines mokyklas besirenkančių jaunuolių gretas. Mat dabar, sustojus statyboms, nebėra tiek išsilavinimo nereikalaujančių darbo vietų kaip anksčiau.