Dauguma norvegų nė nemirktelėjo.
Taip norvegišku stiliumi vyksta žudiko maniako teismas, drama,
kurioje dera vienas didžiausių Europoje po Antrojo pasaulinio karo
nusikaltimų ir bejausmis mandagumas, daug pasakantis apie ramų
Norvegijos pasitikėjimą savo pačios visuomenės ir teismų sistemos
teisingumu.
Šio skandinaviško santūrumo ir troškimo išvengti
konfrontacijos fone atsakovo pasisveikinimas sugniaužtu kumščiu
pirmadienį, per savo pirmą pasirodymą teismo salėje, atrodė
siurrealus ir ne vietoje. Antradienį, antrąją teismo dieną, viskas
toliau vyko su tuo pačiu lediniu mandagumu.
„Ar jau greit jūsų išvados, pone Breivikai?“ - paklausė
teisėja atsakovo, kuris jau daugiau kaip valandą detaliai aiškino
apie islamo grėsmę, Europos daugiakultūriškumo „pragarą“ ir tai,
kodėl jis pernai liepą kurortinėje saloje nušovė dešimtis
paauglių.
„Dar šeši puslapiai“, - atsakė šis.
Paskui dialogas pasikartojo. Teisėja mandagiai paprašė
A. B. Breiviko baigti. Atsakovas mandagiai atsakė: „Dar vienas
puslapis“.
Žiūrovams visame pasaulyje, televizijos reportažuose iš
JAV teismų matantiems plaktukais kaukšinčius teisėjus, norvegų
teisėjos kantrybė atrodo stulbinama. A. B. Breivikui žarstant pagyras
Japonijos ir Pietų Korėjos politiniams ir socialiniams modeliams, ji
ramiai pasakė: „Prašau jūsų apsiriboti norvegiškais klausimais“.
Norvegijoje, kur formaliai maksimali įmanoma bausmė yra 21 metai
kalėjimo, A. B. Breiviko teismas vadinamas būdu emociškai užbaigti
šį klausimą - šalyje, kuri didžiuojasi savo tolerancija ir yra
pasiryžusi neleisti išpuolių grėsmei sunaikinti jos atviros
visuomenės. Tačiau stebėtojams, ypač - užsieniečiams, procesas
taip pat kelia klausimų dėl to, ar gudrus beprotis gali manipuliuoti
Norvegijos teisine sistema savo rasistinei žiniai skleisti.
Kartais transliacijos iš teismo salės kai kam primindavo didžio
norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjeses, kuriose patogią kasdienę
rutiną sukrečia didelės krizės, o pro ledinį išorinį 19-ojo
amžiaus šventeiviškos buržuazijos gyvenimo lukštą prasiveržia
emocijų pliūpsniai.
Ir pats A. B. Breivikas degančiomis akimis, tamsiu kostiumu ir
naujai užsiauginta barzdele pasmakrėje truputį primena kokį
H. Ibseno pamokslininką.
Vis dėlto 21-ojo amžiaus socialinės žiniasklaidos
technologijos, automatiniai ginklai ir galingi sprogmenys, kuriuos jis
panaudojo atakuodamas regimai taikią jį pagimdžiusią visuomenę,
neabejotinai primena tokius antiutopinius naujojo Šiaurės šalių
detektyvo rašytojus kaip Stiegas Larssonas,
Henningas Mankellas ir kiti visame pasaulyje
išgarsėję rašytojai.
Mirusiųjų litanija
Pirmąją teismo proceso dieną prokurorė turbūt nė
nevirptelėjo skaitydama ilgą žuvusiųjų sąrašą su tokiomis
ryškiomis detalėmis, kad norvegų transliuotojai kai kurias jų
turėjo cenzūruoti. A. B. Breivikas abejingai klausėsi, vis
pasitikrindamas ant jo stalo gulintį kaltinamąjį aktą - šiurpų
žmogžudysčių sąrašą.
Kone vienintelė į paviršių prasiveržusi emocija kol kas yra
A. B. Breiviko ašaros, kurias jis tramdė žiūrėdamas teismo salėje
rodomą jo paties internete paskelbtą propagandinį filmą su
viduramžių kryžininkų vaizdais ir fone skambančia muzika.
„Labai jaudinamas filmas“, - apibūdino jis. „Galvojau, kad mano
šalis ir mano rasė, (kad) jos miršta“, - pridūrė.
Iki pat tos akimirkos A. B. Breivikas abejingai sėdėjo ir
klausėsi prokurorės kaltinimų dėl dešimčių šūvių į galvas.
Amerikietiško stiliaus dramų čia tikrai nėra, advokatai
nevaikšto po teismo salę kaip po sceną. Norvegų prokurorė
klausimus atsakovui užduoda sėdėdama, mandagiai ir rūpestingai,
kartkartėmis kone taip, lyg kalbėtųsi su vaiku.
Nebuvo ir jokių pasireiškimų ten, kur sėdėjo aukų artimieji,
- jokių keršto reikalavimų, tik - tylus stoiškumas.
„Esant kitam nacionaliniam kontekstui viskas galėjo būti visai
kitaip, su demonstracijomis gatvėse, budėjimais“, - sakė Notingamo
universiteto politologijos ir tarptautinių santykių profesorius
Matthew Goodwinas.
Tačiau norvegai tiki savo sistema, sako M. Goodwinas ir priduria:
„Norvegijoje egzistuoja sena pagarbos valdžiai ir ... institucijoms
tradicija. Be to, trokštama užbaigti“.
Norvegija po tų liepos išpuolių iš esmės nesutiko atsisakyti
savo negriežto saugumo kultūros. Nesimato ženklų, kad čia
pūstųsi saugumo industrija, kaip kitose Vakarų Europos šalyse ir
Jungtinėse Valstijose.
Dienomis po tų išpuolių dominuojanti norvegų žinia buvo
viena: ramybė. Premjeras ragino didinti atvirumą ir stiprinti
demokratiją. Norvegijos atsaką ėmė simbolizuoti vienos norvegų
mergaitės žinutė „Twitter“: „Jeigu vienas vyras gali sukurti tiek
daug neapykantos, galite tik įsivaizduoti, kiek daug mes, kaip
vieninga bendruomenė, galime sukurti meilės“.
Teisme, kuris yra keli šimtai metrų nuo tos vietos, kur
A. B. Breivikas pernai liepą prie vyriausybės pastato susprogdino
automobilį su bomba, kad nukreiptų dėmesį nuo vėlesnių žudynių
jaunimo stovykloje kurortinėje saloje prie sostinės, nelabai matyti
ir tokių įnirtingų debatų, kokie vyksta JAV per įtariamų „al
Qaeda“ vietos lyderių teismus.
Publikos galerijoje kokie 200 suinteresuotų asmenų ir
žurnalistų antradienį kantriai sėdėjo, kol truko A.B.Breiviko
liudijimas, ir beveik neparodė jokių emocijų, net tada, kai jis
pažadėjo „kraujo upes“ visoje Europoje, kur esą ims veikti daugiau
tokių kaip jis.
„Jokių interviu“
„Mes - stoiški žmonės“, - sakė Johnas Hestnesas, kuris vadovauja paramos sprogimą Osle išgyvenusiems
žmonėms grupei.
„Mes nešūkaujame ir neašarojame dėl to ar ano. Tai, ką
galvojame patys savyje, - kitas klausimas. Tačiau tai yra ori teismo
salė ir taip turėtų būti. Mes manome, jog svarbu, kad jis turėtų
galimybę pasakyti, ką nori“.
Pagrindinė žaidimo taisyklė čia - pagarba. Kai kurie
išgyvenusieji prisisegę ženklelius su mandagiu užrašu „Prašom
jokių interviu“.
Specialiai pastatyta teismo salė yra moderni, su Norvegijai
būdingo šviesaus medžio plokštėmis ir prislopintomis spalvomis.
Policininkai leidžia lankytojams įsinešti gėrimų. Jie atrodo ne
visai tikri dėl taisyklių.
Daugelis norvegų tebėra įsitikinę, kad A. B. Breivikui turėtų
būti leista pateikti įrodymus, nors jis jau yra prisipažinęs dėl
tų išpuolių. Tačiau jis padarė kaltės nepripažinimo
pareiškimą dėl nužudymų ir įrodinėja, kad gynė Norvegiją nuo
islamo ir imigracijos.
Vis dėlto šen bei ten matyti slopinamo pykčio žarijų.
Išgyvenusieji ir žuvusiųjų giminaičiai antradienį, per pirmąjį
atsakovo liudijimą, teismo salėje jaudinosi.
Tačiau vietoje garsaus kalbėjimo, daugelis verčiau rinkosi
tylų diskursą SMS žinutėmis. „Visą laiką man ėjo žinutės“, -
sakė J. Hestnesas.
„Jose rašoma: „Tai baisu. Tai skaudu“, - sakė jis.