S. Brierley istorija prasidėjo vieną 1986 metų vakarą jo gimtajame Kandvos mieste. Tuomet penkiamečio Saroo vyresnis brolis Guddu susiruošė eiti į netoli namų esančią traukinių stotį. Guddu dirbo traukinių valytoju.
Saroo buvo labai prisirišęs prie brolio, todėl primygtinai norėjo eiti kartu.
Vaikų tėvų namuose nebuvo, nes jie už nedidelį atlygį dirbdavo toli esančiose statybvietėse ir namo grįždavo tik keletą kartų per savaitę.
Saroo, regis, vis dar prisimena kone kiekvieną jo gyvenimą pakeitusio vakaro akimirką.
Jis ir Guddu nuvažiavo dviračiais į stotį ir įlipo į traukinį, vežusį į netoli Kandvos esantį Buranpuro miestą.
Čia Guddu paprašė savo mažojo brolio palūkėti perone, o pats nuėjo.
„Buvau labai pavargęs. Mano brolis visada grįždavo. Nusprendžiau: tiesiog pamiegosiu, o kai jis grįš, pažadins mane”, – prisimena Saroo.
Tačiau po vidurnakčio ištuštėjusiame perone atsibudęs Saroo suprato, kad jo brolis negrįžo.
Saroo daugiau jo niekada nematė.
Negalėjo net susikalbėti
„Pamačiau priešais save traukinį ir pamaniau: „Įlipsiu į jį. Tikriausiai brolis bus ten”, – tolesnius nakties įvykius prisiminė S. Brierley. Nors traukinyje vaikas brolio irgi neišvydo, tikėjosi, kad traukinys bent parveš jį namo. Tad penkiametis susirado vietą, kur galėjo atsigulti, ir vėl užmigo.
Vaikas atsibudo tik po keturiolikos valandų. Tai, ką išvydo, jam sukėlė šoką. Mat Saroo traukinys neparvežė į Kandvą.
Jis važiavo į priešingą pusę visą naktį ir kitą dieną.
Tada mažametis nesuprato, tačiau jis atsidūrė lūšnynais pagarsėjusiame trečiame pagal dydį Indijos mieste Kalkutoje. Pramoniniame mieste gyvena daugiau nei 10 milijonų žmonių. Rasti pagalbą čia pasiklydusiam ir išsigandusiam vaikui – sunku.
Juo labiau kad Saroo ne tik nežinojo, kokiame mieste jis iki tol gyveno, bet ir sunkiai galėjo paprašyti pagalbos. Vaikas kalbėjo hindi kalba, o Kalkutoje žmonės kalba bengališkai.
Nė vienas stotyje per garsiakalbį skelbtas miesto ar vietovės pavadinimas mažamečiui nepasirodė girdėtas. Be to, niekas stotyje neturėjo laiko dar vienam alkanam vaikui. Tad Saroo bandė sėsti iš traukinio į traukinį, tikėdamasis, kad grįš namo.
„Išbandžiau daug traukinių, bet jie visi vedė į aklavietę. Bandžiau kalbėtis su žmonėmis, bet trukdė kalbos barjeras. Niekas nenorėjo padėti. Visi turėjo savų reikalų, savas šeimas. Aš buvau tik dar vienas vaikas, norintis pinigų, maisto”, – prisimena indas.
Atsidūrė vaikų namuose
Po savaitės važinėjimosi traukiniais po nepažįstamas vietas, miegojimo tamsiuose platformų kampuose ir maisto prašinėjimo vaikas nusprendė nebebandyti sugrįžti namo. „Žinojau, kad juos praradau”, – sakė S.Brierly ir prisiminė nutaręs išsiversti pats. Maisto vaikas susielgetaudavo, kartais vogdavo.
Kalkutos miesto gatvėse Saroo praleido ne vieną mėnesį, kol su tūkstančiais kitų vaikų atsidūrė valdžios įsteigtame centre, skirtame pamestiems vaikams. Kadangi Saroo nieko negalėjo papasakoti apie save, buvo nusiųstas į našlaičių prieglaudą, iš kurios jį įvaikino australų pora.
Susikūrė gyvenimą svetur
„Pripažinau, kad esu pasiklydęs ir kad negaliu grįžti namo, todėl džiaugiausi, jog turiu važiuoti į Australiją”, – sakė Saroo. Jis vienas buvo įsodintas į lėktuvą, kuriame gavo ir savo pirmąją šokolado plytelę. Ji taip ir ištirpo vaiko rankose, nes mažametis nežinojo, ką su ja daryti.
Saroo su savo įtėviais, pavarde Brierley, pradėjo naują gyvenimą Australijos Hobarto mieste (Tasmanijos valstija). Tasmanijos klimatas vaikui buvo neįprastas, tačiau jis greitai prie jo įprato.
Sklandi tapo ir įvaikinto berniuko anglų kalba. S.Brierley mokėsi mokykloje, vėliau studijavo Kanberoje. Čia jis baigė verslo bakalauro studijas, po jų grįžo į Tasmaniją dirbti šeimos inžinerijos versle.
Dabar Saroo yra labiau australas nei indas dėl daugelio savybių: savo manierų, kalbos, išvaizdos, pilietybės, pavardės.
Tačiau gyvendamas Australijoje Saroo niekada nepamiršo Indijos, o jo troškimas surasti savo gimdytojus vis stiprėjo.
Sugalvojo paieškos strategiją
Kadangi būdamas penkerių indas buvo neraštingas, jis nežinojo miesto, iš kurio yra kilęs, pavadinimo. Tačiau rankų jaunuolis nenuleido.
Kanberoje sutikęs studentų iš Indijos S.Brierley bandė klausinėti, ar jie yra girdėję apie Buranpuro traukinių stotį. Tačiau tėvynainiai negalėjo jam padėti, juo labiau kad ir stoties pavadinimą iš atminties Saroo tarė šiek tiek klaidingai.
Kadangi Indijoje traukiniais keliauti įpratę net ir mažiausio miestelio gyventojai, Saroo suprato, kad rasti savo namus – kaip rasti adatą šieno kupetoje.
Bandydamas rasti savo gimtuosius namus Saroo ėmė naudotis „Google Earth” programa. Joje pamatytus Indijos vaizdus jis lygino su savo prisiminimais apie gimtuosius namus, tačiau nesėkmingai.
Vėliau jaunas vyras sugalvojo kitą strategiją. Saroo įvertino, kad traukiniu, į kurį įsėdo lemtingąją naktį, jis važiavo apie 17 valandų, per valandą nuvažiuodamas maždaug 80 kilometrų. Taip S.Brierley apskaičiavo, kad jo gimtasis miestas nuo Kalkutos yra nutolęs maždaug 1400 kilometrų.
Apsibrėžęs atitinkamo spindulio apskritimą aplink Kalkutą, jaunas vyras vėl leidosi į paieškas per „Google Earth”.
„Ketverius metus ieškojau, žiūrėdamas aukštyn ir žemyn. Tada ėmiau sekti iš Kalkutos traukinių stoties besidriekiančias geležinkelio linijas.
Bet bėgių buvo tiek daug, kad mane tai varė iš proto”, – paieškas prisimena S.Brierley.
Sugrįžimas į gimtinę
Galiausiai jis aptiko 1484 kilometrus nuo Kalkutos nutolusią Kandvą.
Per programą tyrinėdamas šį miestą, S.Brierley pamatė užtvanką, kurioje plaukiodavo vaikystėje. Jis prisiminė ir tiltą.
Norėdamas įsitikinti, ar neklysta, socialiniame tinkle „Facebook” Saroo susirado žmonių iš Kandvos grupę ir uždavė jiems daugybę klausimų.
Pavyzdžiui: „Ar centriniame miesto verslo rajone galima rasti fontaną?”, „Ar netoli yra teatras?” Gauti atsakymai S.Brierley leido įsitikinti, kad Kandva – jo gimtasis miestas.
Todėl vasarį Saroo atvyko į Kandvą, bandydamas atsekti paskutinius savo žingsnius mieste. Viskas, ką indas turėjo, – jo atmintyje likęs miesto žemėlapis, kurį jis galvoje nusibraižė būdamas penkerių.
„Miestas buvo kitoks. Kai seni namai ir statiniai pradėjo griūti, jų vietoje buvo pastatyti nauji. Tačiau aš tai pastebėjau. Ėjau ir galvojau: „Aš čia!” – pasakojo S.Brierley.
Galiausiai jis priėjo duris, kurias pastarąjį kartą su broliu uždarė prieš ketvirtį amžiaus.
Tačiau nutiko ne tai, ko Saroo tikėjosi. Iš durų buvo matyti, kad namuose jau ilgai niekas negyvena. Tai patvirtino ir sutikta kaimynė. Ji pasakė, kad šeima išsikraustė. Tačiau žinia apie Saroo atvykimą artimai bendraujančiame musulmonų rajone staigiai išplito.
Be to, Saroo turėjo su savimi nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas vaikystėje, ir prisiminė savo šeimos narių vardus.
Motina neprarado vilties
Galiausiai žmonės suprato, kad S. Brierley yra Fatimos Bi sūnus, ir nuvedė jį pas motiną. Iš pradžių Saroo jos neatpažino.
„Pastarąjį kartą ją mačiau, kai motina buvo graži 34 metų moteris. Buvau pamiršęs, kad bėgant metams bus dingęs jos grožis.
Bet jos veido struktūra buvo tokia pati.
Aš ją pažinau ir pasakiau: „Tu esi mano motina”, – sakė S.Brierley. Jis pasakojo, kad per emocingą susitikimą motina sugriebė jį už rankos ir parsivedė namo.
Moteris nieko nesugebėjo pasakyti.
Vėliau pati Fatima prisipažino: „Pažinau jį iš karto. Pažinau jį iš žymės ant kaktos, kuri atsirado po to, kai jam vaikystėje įspyrė arklys, ir tokio pat kaip jo brolių smakro.
Buvau tokia laiminga. Laimė mano širdyje buvo gili kaip jūra. Kai sutikau sūnų, šioje žemėje patyriau dangų.”
Visus tuos metus, laukdama, kol atsiras sūnus, Fatima sunkiai dirbo, užaugino kitus vaikus, kurie jau sukūrę šeimas ir patys turi atžalų, persikraustė į kitus namus, nors ir esančius kaimynystėje.
Dabar moteris per sena statybose vežioti plytas, kaip darydavo, kai Saroo buvo mažas, bet vis tiek šešias dienas per savaitę dirba valytoja. Metų metus už sutaupytus pinigus ji keliavo ieškodama sūnaus. Tai darydama pasikliaudavo net ir gandais.
Mįslinga brolio mirtis
F. Bi ilgai baiminosi, kad jos dingęs sūnus gali būti negyvas, tačiau būrėja jai buvo pasakiusi, jog vieną dieną jie dar susitiks. S.Brierley manymu, tokia pranašystė suteikė motinai šiek tiek energijos gyventi toliau ir laukti susitikimo dienos.
Bet gimtojoje Kandvoje S.Brierley išgirdo ir skaudžią žinią.
Paaiškėjo, kad 1987-aisiais, praėjus kelioms savaitėms po Guddu ir Saroo dingimo, F.Bi buvo pranešta, kad prie Buranpuro traukinių stoties bėgių rastas berniuko lavonas. Paaiškėjo, kad tai buvo Guddu.
Kas jam nutiko, šeimai niekada nebuvo paaiškinta. Neturtingųjų vaikų mirtys, tyčinės ar netyčinės, Indijoje pernelyg dažnos.
Dėkoja sūnaus įtėviams
O Saroo pėdsakų motina negalėjo aptikti. Tačiau moteris teigia niekada nepraradusi vilties, kad Saroo vieną dieną sugrįš namo. Dabar vėl suradę vieni kitus šeimos nariai dėkingi likimui.
„Man nuo pečių nukrito našta. Dabar daug geriau miegu”, – prisipažino savo motiną vasarį suradęs S.Brierley.
Tąkart jis Kandvoje praleido dešimt dienų, buvo ne tik su motina, bet ir lankė seserį Shakilą, vyriausią brolį Kallu, pusbrolius ir vaikystės draugus.
Jaunas vyras ketina dažniau grįžti į gimtąjį miestą, greičiausiai kasmet.
Fatima dabar irgi patenkinta gyvenimu. Ji su savimi nešiojasi Saroo nuotrauką ir mobiliajame telefone turi sūnaus telefono numerį. Jos anglų kalba, kaip Saroo hindi, ribota, tačiau moteris mėgsta girdėti sūnaus balsą.
„Jis dabar gyvena Australijoje, ten jo šeima. Aš sakau jiems: „Labai ačiū už gyvenimą, kurį jam davėte.” Bet tikiuosi, kad jis neatitrūks nuo savo šaknų.
Aš esu laiminga – jis grįžo namo”, – sakė moteris.
Neįtikėtina šeimos istorija jau suskubo domėtis ir knygų leidėjai bei filmų prodiuseriai.