BBC žurnalistė Orla Guerin vienoje Pakistano ligoninėje aplankė jauną keturių vaikų motiną Shamą. Jos vardas išvertus reiškia „žvakė“. Moteris sako, kad jos vyras nudegino jai odą, kaip žvakės dagtį.
Shama ką tik įsijungė į gretas pakistaniečių moterų, kurios buvo sužalotos apipilant sieros rūgštimi. Ji baiminasi dėl savo gyvybės. Nudegimai apima 15 proc. jos kūno.
Nubausta už savo grožį
„Mes su vyru namuose dažnai ginčydavomės, - slegiančiais prisiminimais dalijosi ligonė. - Tą dieną prieš einant miegoti jis pasakė: „Tu per daug didžiuojiesi savo grožiu“. Tada vidury nakties apipylė mane rūgštimi ir pabėgo.“
Sprukdamas iš namų, sutuoktinis pagriebė ir žmonos mobilųjį telefoną, kad ji negalėtų išsikviesti pagalbos.
Žurnalistei Shama parodė nuotrauką, padarytą prieš keturis mėnesius vienoje vaikų šventėje. Iš jos šypsosi patraukli jauna brunetė su nepriekaištingu makiažu, vilkinti oranžine suknele su aukso spalvos papuošimais. Jos plaukai sušukuoti atgal, o ausyse – įspūdingi auskarai.
Shama išties galėjo didžiuotis savo grožiu. Iki atakos. Rūgštis išėdė jos pasitikėjimą savimi.
„Man skaudu galvojant apie tai, kuo aš buvau ir kuo tapau, - verkia Shama, o jos ašaros ritasi per nudegintus skruostus. - Iš mano gyvenimo išsitrynė visos spalvos. Aš jaučiuosi tarsi būčiau gyvas lavonas, netgi blogiau. Aš manau, kad neturiu teisės gyventi.“
Shama šiuo metu guli Multano miesto ligoninėje, nudegimų skyriuje. Nuo palatos sienų lupasi tinkas, o iš nesandaraus vamzdžio palubėje laša vanduo. Kai pacientėms reikia perpilti kraują, jų giminaičiai siunčiami jo nupirkti.
Nepaisant to, čia dirbantys medikai yra moterų, nudegintų sieros rūgštimi, gydymo specialistai. Jie sulaukia vienos ar dviejų aukų kiekvieną savaitę.
Rytinės vizitacijos metu jie susirenka prie Shamos lovos ir klausinėja, kaip ji jaučiasi, ar valgo. Moters žaizdas tepa kremu. Jie stengiasi sumažinti skausmą, bet negali jos išvaduoti iš nevilties.
„Aš negaliu nieko pasakyti apie savo ateitį, - sako Shama. - Gal aš neišgyvensiu. Aš pasistengsiu dėl savo vaikų tapti tokia, kokia buvau. Aš privalau sukurti jiems ateitį. Bet jeigu man nepavyks, padarysiu tai, ką jau padarė viena ar dvi merginos. Jos nusižudė.“
Kol kas moterys – beteisės
Fakhra Younis, buvusi šokėja Karačyje, - viena iš tų moterų, kurios pasitraukė iš gyvenimo, idant užbaigtų savo kančias.
Apie Fakhrą sakoma, kad ji mirė du kartus: vieną, kai buvo nuplikyta sieros rūgštimi prieš 13 metų ir antrą, kai praėjusį mėnesį nusižudė Italijoje. Iki savižudybės moteris buvo ištvėrusi 40 chirurginių operacijų.
Fakhros rėmėjai tvirtina, kad buvusi šokėja prarado viltį sulaukti teisingumo. Jos buvusį vyrą, kilusį iš įtakingos politikų šeimos, teismas išteisino. Jis iki šiol prisiekinėja esąs nekaltas.
Fakhros mirtis sulaukė žiniasklaidos dėmesio, tačiau daugelis Pakistane sužalotų moterų yra atstumiamos ir nutildomos.
„Tik apie 10 procentų atvejų pasiekia teismą, - sako Pakistano žmogaus teisių komisijos pirmininkė Zohra Yusuf. - Netgi tokios pagarsėjusios bylos kaip Fakhros yra tiriamos prastai. Daugeliu atvejų aukoms net nepavyksta policijoje užregistruoti savo skundų“
Pernai Pakistane priimtas naujas įstatymas, pagal kurį už nudeginimą sieros rūgštimi gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 14 metų iki gyvos galvos. Pasak buvusios šalies parlamentarės Marvi Memon, kuri inicijavo pataisas, sugriežtinusias įstatymą, net ir po to dauguma skriaudikų lieka nenubausti.
„Net jeigu užpuolikas pagaunamas, jis sumoka policijai, ir jie jį paleidžia. Taip yra didžiojoje Pakistano dalyje, - neslepia ji. - Apiplikymas rūgštimi – tai lengviausias būdas nubausti moterį. Tereikia šliūkštelėti, ir per vieną sekundę sugadini visą likusį jos gyvenimą.“
M. Memon įsitikinusi, kad įstatymas galėtų veikti, tačiau tam trūksta politinės valios: „Labai sunku priversti policiją bendradarbiauti su moterimis. Jų niekas nespaudžia tą daryti.“
Pakistano vyriausybė pripažįsta, kad reikia labiau rūpintis nuo sieros rūgšties atakų nukentėjusiomis moterimis, ir teigia, kad naujo įstatymo įsigaliojimas dabar yra pagrindinis jų rūpestis.
„Įstatymo priėmimas buvo pirmasis žingsnis, - teigia vyriausybės patarėja Shahnaz Wazir Ali. - Bet kaip bylas greitai perduoti teismui? Turime pažadinti policijos, teismų ir net visuomenės jautrumą. Tai – tos grandys, su kuriomis dar reikia padirbėti.“
Šypsenos iš veidų dingsta visam laikui
Į ligoninę, kur gydoma Shama, atvežama nauja pacientė. Jos vardas – Maqsood. Moteris vis dar vilki rūgšties apgraužtus drabužius. Ten, kur veido nedengia skara ir kremas, matyti apsvilusi, dėmėta oda. Viena akis užtinusi.
„Mano žentas atėjo naktį ir apipylė mane rūgštimi, - savo istoriją trumpai papasakojo nelaimingoji. - Tądien įvyko šeimyninis ginčas. Jis įsibrovė pro stogą. Mūsų rajone nėra elektros, todėl negalėjome jo pagauti.“
Vis dėlto skriaudikas vėliau buvo sučiuptas ir dabar laiką leidžia areštinėje.
Plastikos chirurgas Bilalas Saedas atskuba apžiūrėti naujos pacientės. Jis yra gydęs šimtus moterų, tokių kaip Maqsood. Medikas pripažįsta, kad šis darbas jį slegia.
„Paprastai šioms pacientėms mes atliekame keletą chirurginių ir kosmetinių procedūrų. Tačiau, ką bedarytume, mes nebegalime sugrąžinti joms šypsenų“, - pacientėms kupinas užuojautos gydytojas.
B. Saedo teigimu, daug moterų galiausiai nusižudo, nors jis iš visų jėgų stengiasi joms padėti. Kai kurios būna priverstos grįžti į savo vyrų ar giminaičių, kurie jas užpuolė, namus, nes patiria didelį visuomenės spaudimą arba neturi iš ko pragyventi.
Už kelių lovų gulinčią Shamą ateina aplankyti vaikai. Jie apsupa jos guolį. Motina ištiesia savo apdegusią ranką ir glosto jų susirūpinusius veidukus. Shama paprašo, kad jauniausiąją – Noor – paguldytų jai ant krūtinės.
„Melskitės už mamą, - sako vaikams. - Prašykite Dievo, kad aš greitai pasveikčiau“.
Shamos vyras vis dar laisvėje. Jeigu jį kada nors pagautų, moteris norėtų, kad jo veidas būtų apipiltas sieros rūgštimi.
„Noriu jam pačios blogiausios bausmės, - neslepia Shama. - Gal po to kas nors pagalvotų tūkstantį kartų, prieš padarydamas tokį nusikaltimą.“
Kai vaikai susiruošia išeiti, ligonė negali sulaikyti ašarų. Ji dar kartą pakartoja, kad dėl jų stengsis gyventi toliau. Tačiau, kaip ir Fakhra, Shama nesitiki sulaukti teisingumo.