I. B. Engh į žurnalistų klausimus apie asmeninį gyvenimą neatsakinėja. Šioje byloje ji yra ta, kuri užduoda klausimus. Būtent dėl savo gebėjimo greitai orientuotis ir pateikti kaltinamajam taiklius klausimus ji ir buvo paskirta šiam darbui, rašo „Die Welt“.
Kai A. B. Breivikas jos kartą paklausė, ar kaltintoja iš jo tyčiojasi, I. B. Engh nepasimetė ir atsakė: „Aš nesistengiu nei iš jūsų šaipytis, nei jūsų erzinti. Aš tik noriu, kad viskas būtų aišku.“
Su tuo pačiu tikslu ji klausia A. B. Breiviko: „Kai jūs vykstate į „Tamplierių riterių“ susitikimus, ar tikrai dėvite baltas pirštines ir tariamą uniformą?“ (Žudikas taip rašė savo veikale „Manifesto 2083“.)
Išgirdus šį klausimą, visiems esantiems teismo salėje tampa akivaizdu, kad prokurorė užgriebė esmę: „Norvegijos išvaduotoju“ save vadinantis A. B. Breivikas yra nevykėlis. Beprotis, aplink save subūręs išprotėjusių ultranacionalistų tinklą ir nužudęs 77 žmones, kad kompensuotų savo apgailėtiną gyvenimą.
Taškas Ingai, kaip sako norvegai. Šioje šalyje įprasta į visus kreiptis vardu.
Vietos žiniasklaida, kuri ir pavadino I. B. Engh „lediniu angelu“, skelbia, kad tai – svarbiausia byla moters gyvenime. Ir ji neklysta, nes šiuo metu teisininkė – savo profesijos viršūnėje.
„Ji nepaprastai kompetentinga prokurorė, kuri moka labai greitai reaguoti ir užduoti klausimus, kuriais išgauna svarbią informaciją“, - sakė I. B. Engh viršininkas, Oslo prokuratūros vadovas Jørnas Maurudas.
Atakos nutraukė teisininkės atostogas
Kai žurnalistai I. B. Engh klausinėja apie ją pačią, 41 metų moteris stengiasi pasakyti kuo mažiau. Spaudos konferencijose, kurios rengiamos po kiekvieno teismo posėdžio, ji nuolat atmeta klausimus apie jos asmeninį gyvenimą.
Praėjusį gruodį, paaiškėjus, kad būtent ji su kolega Sveinu Holdenu dirbs su A. B. Breiviko byla, moteris buvo kiek atviresnė.
Teisininkė atskleidė, kad teroristo išpuolių dieną – 2011-ųjų liepos 22-ąją – ji buvo savo namuose. Moteris stovėjo virtuvėje su drėgnais skalbiniais rankose, kai išgirdo duslų sprogimą. Tai buvo bomba, detonuota Oslo vyriausybiniame rajone.
I. B. Engh tuomet nesureikšmino šio garso, nes mintys buvo užimtos atostogų planais. Ji tą dieną ketino su šeima išvykti į Arendalį – atostogautojų mėgstamą miestą pietų Norvegijoje.
Jie jau buvo pakeliui iš Oslo, kai prokurorei paskambino kolega. „Ar jau išvažiavai iš miesto?“ - paklausė jis. Sutrikusi I. B. Engh pasiteiravo, kodėl jis klausia. „Įsijunk radiją“, - išgirdo atsakymą.
Moteris iškart suprato, kad Norvegijos dabar laukia sudėtingas laikotarpis. Ji dar nežinojo, kad šioje istorijoje pati atliks vieną svarbiausių vaidmenų.
A. B. Breiviko teismas pakeitė ne tik profesinį, bet ir asmeninį I. B. Engh gyvenimą. Prokurorės tėvas Abelis Enghas, valgantis nepriklausomo konsultanto duoną, pasiėmė dviejų mėnesių atostogas ir dabar laiką leidžia prižiūrėdamas anūkus. „Nuo šiol esu tik senelis ir daugiau niekas“, - žurnalistams tvirtino vyriškis.
I. B. Engh sutuoktinis taip pat padeda. „Jis turi paimti vaikus iš darželio ir daugiau jais rūpintis“, - yra sakiusi moteris.
Asmeniniai išgyvenimai pakeitė požiūrį
Pasakojama, kad I. B. Engh jau vaikystėje stipriai reaguodavo į bet kokią neteisybę. Jeigu mokytojai su mokiniais elgdavosi nesąžiningai ar juos užsipuldavo, mergaitė supykdavo. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji nutarė tapti prokurore. Šiam sprendimui įtakos turėjo ir jos motina, kuri svajojo apie teisininkės karjerą, bet ja netapo.
I. B. Engh buvo ambicinga ir, išlaikiusi valstybinius teisės egzaminus, persikėlė į Niujorką, kur dirbo Jungtinėse Tautose. „Tai buvo patys sunkiausi mokymosi metai, kokius man teko patirti, - vėliau prisipažino teisininkė. - Visi kiti turėjo po keletą metų patirties tarptautinės teisės srityje ir konkuravo tarpusavyje kur kas labiau, negu įprasta Norvegijoje.“
Sunkiai pakeliama konkurencija nenumarino I. B. Engh vidinio motoro. Grįžusi į Norvegiją ji netruko įsidarbinti prokuratūroje. Būdama 32 metų, prokurorė dar neturėjo vaikų ir darbui skyrė 24 valandas per parą. Tapusi motina ji greitai suprato, kad motinystė ir absoliutus profesinis atsidavimas – nesuderinami.
Tuo, kas gyvenime iš tikrųjų yra svarbiausia, ji įsitikino gimus antram sūnui. Berniukas pasaulį išvydo neišnešiotas. Ligoninėje jis praleido 4 mėnesius ir tik tada buvo išleistas augti į namus. Vaikas išgyveno, bet motinai ši patirtis buvo pamokanti. I. B. Engh, nebūdama tikra, ar jos kūdikis išgyvens, pajuto esanti pažeidžiama, turinti galybę neatsakytų klausimų. „Tai privertė mane susimąstyti: kaip aš elgiuosi su žmonėmis, kurie kreipiasi į mane dėl dalykų, kurie jiems nutiko?“ - išgyvenimais dalijosi moteris.
Jausmus palieka už teismo salės durų
I. B. Engh į teismo salę žengia pasitikėdama savimi. Kartais netgi atrodo, kad ji – šaltakraujiška. Kaltintoja nepailsdama klausinėja A. B. Breiviką, kartoja klausimus, nepaleidžia jo net tada, kai jis bando išsisukti, tardamas „nekomentuosiu“.
Ji skaito nusikaltimus, inkriminuojamus ekstremistui, be jokių emocijų, lyg skaitytų vardus iš savo telefono knygelės. Išskyrus tuomet, kai vardijo detales apie išpuolių aukas: kraują, nutrauktas kūno dalis, kulkas smegenyse, suvarpytas kepenis, širdis ir plaučius, apie baisų skausmą, kurį tie žmonės jautė.
„Aš nesu emocionali. Aš dirbu savo darbą“, - sakė I. B. Engh žurnalistui, kuris paklausė, ką prokurorė jautė, skaitydama tas eilutes.
Tai – I. B. Engh profesionalumo ženklas. Ji nėra bejausmė. Prieš prasidedant teismo procesui, moteris teigė, kad jai buvo sunku klausytis žmonių, išgyvenusių tragediją, liudijimų.
„Buvo labai blogai, kai nuvykau su policija į Utiojos salą, - neslepia ji. - Dabar aš jau šiek tiek atitolau nuo to. Nežinau, kaip tai nutiko ar kaip kitaip tą pavadinti, kaip tik profesiniu atsitraukimu.“
Kaip prokurorei, atsidūrusiai A. B. Breiviko teismo centre, šis gebėjimas tikrai praverčia.