Nors Černobylio pavadinimas iki šiol daugeliui kelia šiurpą, esama ir tokių, kurie jokios baimės nejaučia ir jau po keleto mėnesių ar metų sugrįžo gyventi į radiacijos užterštą teritoriją. Tai vadinamieji „samosiolai“ („savavaliai persikėlėliai“) - grįžę į savo namus „mirties zonoje“ po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje. Jie gyvena augindami daržoves sklypuose šalia namų ir gaudo žuvį. Kai kurie netgi turguje prekiauja černobylietiškomis bulvėmis, nors oficialiai iš 30 km spinduliu aplink atominę elektrinę esančios zonos draudžiama išvežti bet kokius maisto produktus, rašo ria.ru.
„Pardavinėti jie, žinoma, neturi teisės. Bet kokios rūšies produkcijos išvežimas iš zonos uždraustas“, - sako Černobylio zonos administracijos vadovas Dmitrijus Bobro. Pasak jo, „samosiolų“ namuose ir sklypuose keletą kartų per metus matuojamas bendras radiacijos lygis, tikrinamos ten užaugintos daržovės ir uogos.
Tačiau vietos gyventojai kalba, kad išvežti derlių iš zonos niekas netrukdo.
„Vienu metu savo bulves vežiau tikrinti ir į Kijevą, ir į Gomelį. Sakau: „Patikrinkite, aš iš Černobylio.“ O man atsako: „Eik, moterie, prekiauk“, - pasakoja 73 m. vietos gyventoja Valentina Kovalenko. Ji pati baimės nejaučia ir sveikata nesiskundžia: „Nebijau dabar ir tada nebijojau jokios radiacijos. Mes ir vandenį gėrėme, ir uogas valgėme, ir bulves – viską, kas pas mus buvo pasodinta.“
Valentina grįžo į Černobylį praėjus mėnesiui po avarijos – nesugebėjo pritapti dideliame mieste. „Iš Černobylio mus evakavo gegužės 5 d. Aš išvažiavau į Kijevą, įsidarbinau fabrike, bet ilgiau kaip savaitę dirbti nesugebėjau, pasakiau marčiai: „Važiuoju namo!“ Ji ėmė verkti, o aš nuraminau: „Išvažiuosiu, o po to ir jus pasiimsiu.“
Devintajame dešimtmetyje grįžti namo černobyliečiams buvo nesudėtinga, nes, pasak D. Bobro, dar nebuvo priimtas įstatymas dėl teisinio teritorijos statuso, kuris formaliai uždraudė grįžti į „mirties zoną“. Šiuo metu oficialiai grįžti ir apsigyventi 30 km zonoje jau niekas negali. Bet tų senukų, kurie jau daugiau kaip 20 metų gyvena zonoje, niekas neliečia. „Dauguma jų – pagyvenę žmonės, jų niekas nevaro, nes žala sveikatai juos perkėlus gali būti kur kas didesnė, nei žala, patiriama gyvenant radiacijos užterštoje teritorijoje“, - aiškina D. Bobro.
Šiuo metu Černobylio „mirties zonos“ teritorijoje veikia griežta leidimų sistema. Giminaičiai gali lankyti „samosiolus“, bet tam būtina užsisakyti leidimą „įvažiavimui“ ir „išvažiavimui“, kuris galioja visus metus. Keletą kartų per metus, taip pat ir per avarijos metines balandžio 26 d., taip pat kitomis atmintinomis dienomis, į zoną leidžiama įvežti ir vaikus bei paauglius, už kuriuos atsakomybę prisiima tėvai.
Daugiausia žmonių į Černobylį suvažiuoja gegužės 9 dieną. 1986 m. su šia data sutapo Radonica – Rytų slavų minima mirusiųjų pagerbimo diena. Tą dieną černobyliečiai renkasi vietinėje Šv. Iljos cerkvėje. XIX a. pabaigoje pastatyta cerkvė po avarijos buvo uždaryta, bet dešimtojo dešimtmečio pradžioje elektrinės darbuotojų prašymu vėl atidaryta. Pradžioje buvo tiesiog atidarytos durys, kad žmonės galėtų pasimelsti. Vėliau, kai bažnyčioje atsirado dvasininkas, prasidėjo ir pamaldos.
Tėvo Nikolajaus žmona motinėlė Liuba pasakoja: „Mes reguliariai lankėme savo namus Černobylyje ir matėme, kad šventovė kiekvienais metais vis labiau griūva. Tėvas Nikolajus, tuomet – seminarijos studentas, nuvažiavo į vyskupiją ir paprašė rasti jai dvasininką. Bet niekas nenorėjo tarnauti Černobylyje, ir tada Viešpats palaimino jį vadovauti šventovei.“
Šiandien Nikolajaus šeima gyvena šalia cerkvės. Motinėlė Liuba sako, kad radiacijos jie nebijo, juo labiau kad gyventojams reguliariai pateikiama informacija apie užterštumo lygį. Pasak Černobylio zonos administracijos vadovo D. Bobro, žmonės, gyvenantys „mirties zonoje“, vidutiniškai gauna apie 1 rem. Radiacijos norma laikoma 0,5 rem gyventojams ir 2 rem elektrinės darbuotojams.
Pagal oficialią statistiką, šiuo metu Černobylyje ir jo apylinkėse gyvena apie 200 „samosiolų“.