Černobylio zona Ukrainoje – tai trisdešimties kilometrų skersmens apskritimas, į kurį patenkama su specialiais leidimais. Valdininkų apibrėžtas apskritimas nieko bendro neturi su tikrąja radiacija, kuri išplito teritorijoje, panašioje į milžinišką kiaušinį. Viena šio kiaušinio pusė padengė Ukrainą, kita – Baltarusiją.
Apsilankau ir Pripetėje, mieste, kuriame kadaise gyveno branduolinės jėgainės darbuotojai ir jų šeimos. Praėjus parai po sprogimo 60 tūkstančių gyventojų buvo evakuoti per tris valandas. Žmonėms leido pasiimti tik pasus ir pačius būtiniausius daiktus. Sakė, kad po trijų dienų galės sugrįžti.
Ten sutikau pagyvenusį vyrą, kuris sugrįžo tik dabar. Pažiūrėti į savo buvusio namo langus. Černobylio nelaimės zonoje valdžia neleidžia gyventi iki šiol, bet kai kurie Pripetės gyventojai savavališkai sugrįžta į savo namus. Augina vištas ir agurkus, pomidorus. Džiaugiasi, kad viskas labai gerai auga, o daržovės – didelės ir sultingos. Ant tokių vėl užimtų namų kabo lentelės su užrašu „Čia gyvena šeimininkas“.
Aplink nemačiau jokių sargybinių, tad nekliudomas užėjau į apleistą vaikų darželį, pasidairiau po kultūros rūmus, kuriuos kažkas neseniai papuošė grafiti menu. Čia gyvenusių žmonių būstuose jau nelikę nei baldų, nei daiktų. Jie iš apleistų namų buvo ištampyti po visus plačiosios šalies turgus.