Uždaroji Šiaurės Korėja net ir Vakaruose kelia susižavėjimą

Mirus Kim Jong-ilui, Šiaurės Korėjos propagandos mašina nedvejodama trimitavo: didžio lyderio gedi visi.

Šimtai žmonių verkė Bangladeše, tūkstančiai širdžių dužo Mongolijoje, Ugandoje iškilo Kim Jong-ilo statula, o Vaclavo Havelo mirtį ignoravusi Rusija užuojautą pirmiausia siuntė būtent Pchenjanui.

Tokie režimo „draugai” valstybinėje Šiaurės Korėjos žiniasklaidoje minimi kone kasdien.

Esą šalies valdžia lygiai taip pat karštai garbinama ne tik namie, bet ir svetur.

Nors būtent svetur dažniausiai baisimasi, jog iš tiesų Šiaurės Korėja – uždara ir atsilikusi valstybė, kurioje milijonai žmonių kenčia badą. Tačiau taip mano ne visi, mat draugų Pchenjanas turi net pažangiausiose Vakarų valstybėse.

Čia yra žmonių, kuriems Šiaurės Korėjos politinė sistema – geriausia, o Kim Jong-ilas, jo tėvas Kim Il-sung’as ir sūnus Kim Jong-unas – kilniausi lyderiai pasaulyje.

Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse veikia organizacijos, palaikančios ryšius su Pchenjanu. O Nyderlanduose neseniai atidarytas ir, kaip manoma, režimo išlaikomas restoranas – pirmasis Europoje, siūlantis Šiaurės Korėjos virtuvės patiekalus.

Dvi prabangios taftos – šilko audinio apdarais vilkinčios padavėjos linksmai zuja po 24 vietų restoraną.

Bet ne tik tafta čia yra egzotika. Restoranas siūlo paragauti Šiaurės Korėjos virtuvės patiekalų – specialiai troškintos jautienos, korėjietiškų makaronų ar virtinių.

Už 9 patiekalų rinkinį tektų suploti 79 eurus. Nemažai.

Ypač žinant, kad restoranų „Pchenjanas” pilna Kinijoje ir kitose Azijos šalyse. Tačiau Europą tinklas pasiekė tik dabar.

Tad nenuostabu, jog į naują tašką Amsterdamo restoranų žemėlapyje plūsta šimtai smalsuolių. Čia klientams siūloma įmantrių patiekalų, iki šiol nematytų nei Nyderlanduose, nei visame Senajame žemyne.

Ironiška, bet milijonai reguliariai badaujančių Šiaurės Korėjos gyventojų tikriausiai niekada nėra ragavę kepintos jautienos ar moliuskų ir krabų troškinio.

O čia – prašom, tereikia atverti piniginę.

Kaip skelbiama oficialiame Nyderlandų maitinimo įstaigų registre, restoranas Amsterdame priklauso Pekine veikiančiam tinklui „Pyongyang Haedanghwa”.

Šiaurės Korėjos valdomai bendrovei priklauso restoranai Pekine ir kituose Kinijos miestuose, taip pat – populiarus restoranas pačiame Pchenjane.

„Nauja mūsų atidaryta vieta Nyderlanduose yra pirmasis kompanijos žingsnis į Europą, padedant originaliai Korėjos tautos virtuvės kultūrai”, – skelbiama Šiaurės Korėjos valstybiniame interneto portale „Naenara”.

Ar režimas Pchenjane užsidirba iš restorano Amsterdame, pasakyti neįmanoma.

Bet Marcus Nolandas, apie uždarąją Šiaurės Korėją parašęs jau penkias knygas, tikina: neabejotinai taip.

Esą įstaigos Amsterdame ir kituose pasaulio miestuose režimui yra būdas apeiti tarptautines sankcijas ir gauti užsienio valiutos.

Tiesa, restorano Amsterdame savininkai, kurie abu yra olandai, neigia perleidžiantys bent dalį pelno Šiaurės Korėjai ir demonstruoja optimizmą.

Jie tvirtina apskritai kol kas dar neuždirbantys iš šio verslo. O jei kada nors ir uždirbtų, režimo spaudžiamiems žmonėms padėtų labdara.

„Norime, kad pagerėtų žmonių Šiaurės Korėjoje gyvenimas, ir mums visai nesvarbu, kokia ten politinė santvarka”, – tikino restorano bendraturtis Remco van Daalas.

R.van Daalas tikina, kad restorane stengiamasi vengti politikos. Bet jis, ko gero, prieštarauja pats sau, mat politika čia visur.

Pats olandas visuomet rengiasi juodai ir ant marškinių segi mažytį ženkliuką su Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim Il-sung’o atvaizdu. Tokius ženkliukus segi ir daugelis šiaurės korėjiečių.

Be to, restorane dirbančių padavėjų, atvykusių iš Šiaurės Korėjos, bendravimas su klientais taip pat pasižymi savotišku korėjietišku striukumu.

Atsakymai į klausimus skamba tarsi surežisuoti arba bent jau suderinti iš anksto. Viena padavėja – So Ji Hye nė nemirktelėdama paaiškina, kad Nyderlanduose, kur taip dažnai lyja, jai labiausiai patinka orai.

Ko taip toli nuo namų atsidūrusi moteris labiausiai ilgisi?

„Atsiprašau, nesuprantu”, – akimis nekaltai mirksi padavėja. Ar jai įmanoma susitaupyti pinigų ir nusiųsti jų artimiesiems Šiaurės Korėjoje?

„Atsiprašau, tai – asmeniška.”

Asmeniškumas Šiaurės Korėjoje – negirdėtas dalykas, nebent kalbama apie vieną asmenį – šalies lyderį. Tad kalbant apie Šiaurės Korėją maistas jau seniai yra ir bus politinė tema.

Netgi įstrigus deryboms dėl Pchenjano branduolinės programos sustabdymo ir JAV bei ES pritaikius griežtas sankcijas, Vakarai nuolatos paremia badaujančius korėjiečius humanitarinės pagalbos siuntomis.

Šią savaitę pasirodė pranešimų, jog neseniai balistinės raketos nesugebėjusi paleisti Šiaurės Korėja planuoja surengti dar vieną branduolinio ginklo bandymą. Taip žūtbūt stengiamasi parodyti, jog komunistinis režimas valdo pažangią šalį.

O iš Pietų Korėjos ir toliau kyla balionai – ne tik su režimą kritikuojančia informacija, bet ir su ryžių maišais badaujantiems korėjiečiams šalyje, kuri nors ir negali išmaitinti savo gyventojų, leidžia milijardus dolerių branduoliniams ginklams bei jų bandymams.

Galbūt todėl kai kurie ekspertai restoraną Amsterdame ir įstaigas kituose pasaulio miestuose laiko tiesioginiu Šiaurės Korėjos valdžios spjūviu šalies gyventojams į veidą.

„Režimo beširdiškumas – akivaizdus. Neįtikėtina, kad Nyderlandų pareigūnai leido įsikurti tokiam restoranui”, – teigė žmogaus teisių gynimo organizacijos „Human Rights Watch” atstovas Philas Robertsonas.

Aktyvistas vis dėlto neatmeta, kad iniciatyvą įkurti restoraną Amsterdame parodė ne Šiaurės Korėjos valdžia, o patys olandai. Mat tokių režimo gerbėjų Vakaruose yra gana nemažai.

Pchenjano globojamos, tačiau bent jau oficialiai finansiškai neremiamos Korėjos draugystės asociacijos filialai veikia mažiausiai 20 šalių, o į jų veiklą įsitraukę net 15 tūkstančių žmonių.

Stebėtojai tokias draugijas vadina tiesiog Šiaurės Korėjos gerbėjų klubais. Jų nariai nesiunčia pinigų į Pchenjaną, neužsiima ir kokia nors žvalgybine veikla.

Tikslas vienas – sustiprinti komunistinės valstybės lyderio Kim Jong-uno, taip pat jo tėvo ir senelio asmenybės kultą.

„Kadaise šios draugijos buvo tikro politinio tinklo dalis, – teigė Kranfildo universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorius Hazelas Smithas. – Bet dabar jos tiesiog palaiko propagandinę režimo liniją.”

Iš tiesų – absoliučiai visos organizacijos šlovina Šiaurės Korėjos pastovumą, o naujienų pranešimai skamba tarytum būtų parašyti Pchenjane.

Pavyzdžiui, Korėjos draugystės asociacijos skyriaus Peru pirmininkas Kim Jong-uną neseniai pavadino „didžiausiu pasaulinės taikos saugotoju”.

O tokios pat organizacijos Prancūzijoje vadovas pareiškė, kad velionis Kim Jong-ilas „sukūrė šlovingą valstybę”.

Korėjos draugystės asociacijai vadovauja 37 metų ispanas Alejandro Cao de Benosas. Jis mėgsta spartietišką Šiaurės Korėjos režimo lyderių stilių – dėvi uniformą arba tamsų ar rusvai žalsvos spalvos militaristinį kostiumą, kuriame išsiskiria vienintelis akcentas – ženkliukas su režimo simbolika.

Režimo pareigūnai ispaną nė neslėpdami atvirai vadina Šiaurės Korėjos atstovu spaudai Vakaruose. O ir pats režimo ruporu taip pat dar vadinamas A.Cao de Benosas mėgsta dėmesį – dalija interviu į kairę ir į dešinę, o fotografuojamas dažnai pozuoja.

„Šiaurės Korėja jau po maždaug 7–8 metų taps tobula socialistine valstybe”, – viename interviu nuoširdžiai kalbėjo A.Cao de Benosas.

Pchenjanas ispanui yra patikėjęs rengti oficialias vakariečių ekskursijas po Šiaurės Korėją. Turistai čia aplanko dešimtis muziejų ir susitinka su režimo pareigūnais.

Šiaurės Korėjos sostinėje A.Cao de Benosas apsilankė ir šių metų vasario 16-ąją, kai buvo švenčiamos 70-osios Kim Jong-ilo gimimo metinės.

„Man leido pasiimti tik 50 žmonių, nes Pchenjano viešbučiuose nėra daug laisvų kambarių.

Norinčių buvo daug, tad tuos, kurie vyko su manimi, parinkau pagal nuopelnus asociacijai”, – rimtu veidu aiškino ispanas.

Tiesa, kai kurių Šiaurės Korėjos ekspertų teigimu, Korėjos draugystės asociacija dažnam vakariečiui iš tiesų tėra būdas iš arčiau susipažinti su uždariausia pasaulio valstybe.

O kadangi į asociacijos rengiamas keliones į Šiaurės Korėją atrenkami tik ištikimiausi jos nariai, uolumą būtina rodyti visuomet.

Kaip ir pridera, A.Cao de Benosas nevengia kritikuoti „supuvusių kapitalistinių Vakarų”, ypač JAV bei „marionetinio Pietų Korėjos režimo”, kuris esą engia darbo liaudį ir trukdo susijungti su klestinčia Šiaurės Korėja.

Vis dėlto ironiška, jog A.Cao de Benoso rengiamos ekskursijos – ištaigingesnės nei į bet kurią kitą „supuvusių Vakarų” šalį. Jos tiesiog pribloškia prabanga.

Nors Šiaurės Korėja skursta, turistai yra pasitinkami vietos gražuolių, po šalį važinėja limuzinais ir valgo prašmatniausiuose restoranuose.

„Manau, kad žmonėms patinka rodomas dėmesys.

Jie gauna progą ne tiktai nuvykti į Šiaurės Korėją, bet ir pasijusti ten ypač svarbūs”, – teigė H.Smithas. („The Washington Post”, AP, LR)

2006 metais Lenkijoje įsiliepsnojo nemenkas skandalas, kai paaiškėjo, kad viename sodininkystės ūkyje šalies šiaurėje išnaudojamos didelės darbininkų grupės iš Šiaurės Korėjos.

Žiniasklaida tuomet išsiaiškino, kad ūkis priklauso verslininkui Stanislawui Dobekui, vadovaujančiam Korėjos draugystės asociacijos skyriui Lenkijoje.

Sutikęs duoti interviu S.Dobekas gyrėsi, kad Šiaurės Korėjoje jis yra sutinkamas kaip vyriausybės narys ir žinomas geriau už Nobelio Taikos premijos laureatą Lechą Walesą.

Šiaurės Korėjos režimas nuo 2002-ųjų siunčia į S.Dobeko ūkį darbininkus. Už sunkų darbą nuo ryto iki vakaro jiems atsilyginama maistu, pastoge ir kukliais dienpinigiais. Oficialiai skelbiama, kad korėjiečiai yra praktikantai.

Jei darbininkams lieka laisvo laiko, jų prievaizdas iš Šiaurės Korėjos rengia politinio informavimo valandėles. Jų metu daugiausia skaitoma ideologinė literatūra, taip pat Kim Jong-ilo kalbų ištraukos.

Milžiniškame sodininkystės ūkyje dirbantys korėjiečiai neturi asmens tapatybės dokumentų, jiems neleidžiama niekur išvažiuoti.