Kai kurie žudynes išgyvenę norvegai dalyvauja istoriniu vadinamame A. B. Breiviko teismo procese ir prieš jį liudija.
Kiti negali nė pažvelgti į žudiko nuotrauką. Bet visus kankina klausimas: „Kodėl jis mūsų pasigailėjo?”
Siaubą mena ir šiandien
Lenkų emigrantų sūnus Adrianas Praconas jau trečiąkart vyksta ten, kur į jį buvo paleisti šūviai – Utiojos salą.
Šį kartą 22-ejų vaikinas norėjo savo seseriai Katharinai parodyti vietą, kurioje turėjo mirti.
„Neįtikėtina, kaip gerai prisimenu situaciją. Viskas vyko kaip sulėtintų kino kadrų demonstravimo metu”, – sakė Adrianas seseriai.
Jis norėjo, kad šešeriais metais už jį vyresnė Katharina pamatytų tas vietas, kuriose A. B. Breivikas šaltakraujiškai nužudė 77 vaikinus ir merginas, kad ji susidarytų realų vaizdą apie tas scenas, kurios jį iki šiol persekioja.
Šią išvyką likusiems gyviems ir jų artimiesiems po dešiniojo radikalo A. B. Breiviko įvykdyto teroro akto surengė Norvegijos darbo partijos jaunimo organizacija AUF.
Kelionė pirmyn priminė gerai organizuotą mokyklos išvyką: keltu plaukdami į Utioją jauni žmonės garsiai kalbėjosi ir spragsėjo mobiliaisiais telefonais. Užtat grįžtant atgal tvyrojo tyla.
Programą remia vyriausybė
Išvyka į niūriausią dar jauno gyvenimo epizodą – tai kova su vaizdais, kurie nenori išsitrinti jiems iš atminties, kova su panika, kuri nuolat užklumpa.
A. B. Breiviko skerdynių liudininkus vis dar kamuoja kaltės jausmas: kodėl žuvo kiti, o ne aš? Psichologai žino vienintelį atsakymą į tokį painų klausimą – reikia susikauti su savo demonais.
Ši kelionė į Utiojos salą yra pasaulyje plačiai taikomos specialiosios terapijos dalis, kurios tikslas – skaudžius įvykius įterpti į juos mačiusiųjų biografiją. Išvykų iniciatore laikoma vokiškų šaknų turinti 71 metų psichologė Renate Gronvold Bugge.
Norvegijos vyriausybės, kuri, beje, taip pat tapo A.B.Breiviko taikiniu, finansuojama programa apima kone nuolatinius Utiojoje žuvusiųjų artimų giminaičių ir likusių gyvųjų apsilankymus A.B.Breiviko žudynių vietose.
Susitikimai rengiami tam, kad būtų atrasti būdai skausmui nuslopinti, tragedijai įveikti.
Kiekvienam masines skerdynes Utiojos saloje išgyvenusiam jaunuoliui ar merginai priskirtas kontaktinis asmuo, kuris turi padėti jų dvasinei būklei pablogėjus.
Tyrimo projekto tikslas – įvertinti traumų terapijos kokybę, apibendrinti priemones, kaip geriau gydyti dvasines žaizdas.
Naujos galimybės mokslui
„Šiuo požiūriu tragedija suteikė mokslui išskirtinių galimybių”, – sako psichologė R. G. Bugge.
Ji turi padėti 700 aukų artimų giminaičių, 650 likusių gyvų, 66 sužeistųjų ir 4500 jų šeimos narių įveikti tragedijos skausmą.
Gydytojai, sanitarai, policininkai ir daugybė savanorių gelbėtojų pasiskirstę po visą Norvegiją, 165 bendruomenės globoja A. B. Breiviko aukas.
Tai išskirtinis iššūkis terapijai, turint omenyje žudynių mastą ir tai, kad pirmiausia nukentėjo paaugliai.
„Šis amžius – galbūt sunkiausias tokiai traumai išgyventi. Psichika vis dar nestabili, nestipri”, – sako psichologė.
Kiekvienas likusių gyvųjų pasitelkė savo, kaip jam atrodo, priimtiną strategiją patirtam terorui nuslopinti.
Kankina kaltės jausmas
Tą kraupią 2011-ųjų liepos 22 dieną Simenas Braendenas Mortensenas ėjęs sargo pareigas, leido žudikui, persirengusiam policininku, plaukti keltu į Utioją.
„Protu suvokiu, kad jį būtų bet kas praleidęs, nes A. B. Breivikas buvo velniškai panašus į policininką. Nepaisant to, mane savaičių savaites kamavo kaltė”, – sakė socialinis darbuotojas S. B. Mortensenas.
23 metų vaikinas, kiekvieną penktadienį besilankantis pas psichologę, kurį laiką dirbo tik pusę dienos.
19 metų Caroline Winge iš Trondheimo labiausiai norėtų lankyti policijos stendinius šaudymus, kad įprastų prie kulkų garso ir policininkų uniformos.
32 metų Khalidas Talebas Ahmedas vartoja raminamuosius vaistus stengdamasis iš atminties ištrinti vaizdą savo mirusio brolio Ismailo: gulinčio uolos papėdėje, kurio šviesiai dažyti plaukai buvo permirkę krauju.
Per susitikimus su savo psichologu Kh. T. Ahmedas mokosi patirtą traumą laikyti vartais, pro kuriuos jis gali įeiti ir įsisąmoninti, kad tik jis gali galvoje „išjungti” vis dar neblėstantį kraupų vaizdą, kurio valdymo pultelis jo rankose.
Kai kurių Utiojos skerdynių aukų dvasinė savijauta pagerėjo, daugelio – kaip ir anksčiau, vis dar labai bloga.
Išvykos ir pakenkia
Marte Fevang Smith išvyka į Utiojos salą kartu su motina neišėjo į naudą. Plaukdama atgal ji ilgai tylėjo. Tik namuose, savo kambaryje tarp daugybės drabužių, DVD formato vaizdajuosčių ir kosmetikos, 18-metė jaučiasi saugi.
M. F. Smith liko gyva tik dėl to, kad į galvą paleista A. B. Breiviko kulka vos dviejų milimetru atstumu nepataikė į smegenis.
Atsidūrusi svetimose patalpose, M. F. Smith tuojau pat ieško preteksto ir būdų pabėgti, neįsivaizduoja, kaip galima lipti į pilnutėlaitį autobusą.
„Visiškai negaliu kontroliuoti padėties”, – sako mergina.
Po Utiojos košmaro Marte prarado bet kokį norą šokti, nes vis dar negali pamiršti savo draugės Marios.
Vakare, skerdynių išvakarėse, su bičiule Marte šoko priešais Utiojos saloje įrengtą sceną.
M. F. Smith tuoj pat išjungia radiją, kai iš ten pasigirsta muzikos, pagal kurią šoko su Maria, garsai. A. B. Breivikas jos draugę nušovė.
Marte dar ilgai negalės lankyti pamokų. Ji mėgino praėjusį rugpjūtį pradėti naujus mokslo metus. Šios akimirkos psichologė R. G. Bugge laukė su viltimi ir baime.
„Mokykla grąžina į kasdienybę, prie įprastinės struktūros, suteikia savitvardos, o tai kur kas svarbiau nei bet koks terapinio pobūdžio pokalbis. Tai byloja naujausi tyrimų rezultatai”, – įsitikinusi R. G. Bugge.
Praėjus porai dienų po mokslo metų pradžios, švenčiant gimtadienį, ant mokinių iškepto torto sprogo balionas.
„Pasileidau bėgti”, – pasakojo Marte, dar spėjusi išgirsti mokytojo žodžius: „Gerai, kad mūsų mokykloje nėra nė vieno moksleivio, kuris buvo Utiojoje.”
Niekas jam nepapasakojo, kad Marte buvo saloje ant Meilės uolos. Šitaip vadinama pietinėje Utiojos dalyje stūksanti kalva. Iš ten ji matė, kaip A. B .Breivikas nušovė 10 žmonių.
Po kelių dienų per psichologijos pamoką Marte mintyse susidarė vaizdą, kad mokytojos veidas pasruvęs krauju. Klasės draugai ją vėl rado tualete, laikė už rankų tol, kol jos kūnas pagaliau nustojo krūpčioti.
Ji nebegalėjo susikaupti per pamokas, raidės vis dar sukosi galvoje. Marte pasidavė: nebelanko mokyklos ir dvi dienas per savaitę dirba netoli savo buto esančiame vaikų darželyje.
Kenčia nuo karių sindromo
Tokie kaip Marte mintyse susikuriami ir į realų gyvenimą perkeliami vaizdai būdingi asmenims, patyrusiems traumą: tai klasikiniai potrauminio streso sindromo požymiai. Tokį paprastai patiria iš karo zonos grįžę kariškiai. Praeities epizodai gali grįžti dėl kasdienio, įprastinio triukšmo, net dėl garsiai uždaromų durų.
Netikėtai užplūdusios emocijos užgožia protą, kuris šiaip jau deramai reaguotų į klaidingas išvadas. Bet pradėjusi funkcionuoti už emocijas atsakinga galvos smegenų dalis žaibiškai įjungia panikos režimą – padidėja kraujospūdis, širdis pašėlusiai plaka, išpila prakaitas.
Pasak psichologės R. G. Bugge, ūmi potrauminio streso sindromo fazė pasižymi tuo, kad įvykis atgyja padrikų, netvarkingų prisiminimų pavidalu.
„Galvos smegenys dar nepajėgia atkurti įvykių sekos pagal laiką ir nubrėžti takoskyros tarp patirto šokiruojančio išgyvenimo anuomet ir to, kas vyksta dabar”, – sako psichologė.
Gydymo būdai – nepatikimi
Taip Marte atmintyje viskas susipynė į košmarišką mozaiką: daugelis mažų varlių, kurios rytą prieš žudynes šokinėjo per palapinių aikštelę, šūviai ir riksmai, atsitiktinis žvilgsnis į ligoninės monitorių, kuriame pamatė žuvusiųjų Utiojoje skaičių.
Esant tokiai dvasinei būsenai, galvos smegenys nepajėgia susidoroti su svarbiomis užduotimis. Pasak psichologės R. G. Bugge, kai atmintis prigrūsta įvairių minčių, neįmanoma susikaupti.
Dėl šios priežasties mokykloms tenka didžiulė atsakomybė stebint išgyvenusių Utiojos pragarą elgesį. Mokytojai privalo skirti dėmesio kiekvienam, iš ten sugrįžusiam, suteikti psichologinę paramą, jei mokymosi rezultatai blogėja.
Marte iš pradžių pamėgino savo jėgomis įveikti negandą: rašydama tinklaraštį stengėsi išsivaduoti iš ją kamavusio siaubo.
Bet žiemą ji vis dėlto kreipėsi į psichologą.
Terapeutas pamėgino Marte gydyti pagal ezoterikos principu pagrįstą metodą: pacientas raginamas vėl papasakoti jį kankinančias scenas, o terapeutas priešais jo akis sukioja daiktą ir liepia jį sekti akimis. Paciento akių judėjimas padeda nuslopinti prisiminimų metu kylančius jausmus. Kokią funkciją atlieka šis metodas, nėra išsiaiškinta, bet jo poveikis įrodytas daugeliu studijų.
Šį gydymo būdą Marte vertina skeptiškai, kita vertus, tikisi, kad padės.
Psichologų reikia pusei
Prasidėjęs teismo procesas prieš A. B. Breiviką privertė norvegų krizinių situacijų psichologus būti visiškos kovinės parengties.
Teismo salėse per tiesiogines transliacijas rodomas bylos nagrinėjimas. Čia pat atliekamas ir testas, padedantis išsiaiškinti, ar Utiojos skerdynių aukos jau išgijo po traumos.
Bergeno universiteto Krizių psichologijos centro duomenimis, pusė išgyvenusių A. B. Breiviko terorą, naudojosi psichologine pagalba.
Bet, instituto direktoriaus duomenimis, mažiausiai 30 proc. iš jų prireiks ilgesnio gydymo.
Žudynės ir užgrūdino?
Beje, mokslas žino atvejų, kai tragiška patirtis žmones dar labiau užgrūdina.
Kodėl taip atsitinka? Į šį klausimą atsako daugybė moksliškai pagrįstų teorijų. Beje, vyrams pavyksta dažniau nei moterims.
A. Praconui, atrodo, pavyks išsivaduoti iš savo košmarų. Būdamas Utiojos saloje su seserimi Katharina, jau pajėgė jai parodyti akmenį, prie kurio taip pašėlusiai daužėsi jo širdis.
Norvegijoje jis tapo įžymybe: knygynuose pasirodė A. Pracono knyga „Širdis prieš akmenį”, kurią po ilgų pokalbių su juo parašė Erikas Molleris Solheimas.
Pirmieji mėnesiai po Utiojos skerdynių vaikinui buvo sunkūs, jis nugrimzdo į depresiją.
Bet, A. Pracono teigimu, po išsamių pokalbių su E. M. Solheimu painūs, padriki epizodai jo galvoje pradėjo dėliotis į aiškų vaizdą. Vaikinas mano, kad Utiojos tragedija iš tikrųjų tapo jo biografijos dalimi.
A. Praconas dirba bare padavėju, iš jaunimo organizacijos AUF gauna finansinę paramą. Baigęs mokyklą nori pasirinkti politiko kelią.
„Manau, kad knygą su šiuo mano gyvenimo skyriumi galėsiu netrukus padėti į lentyną”, – tikisi A. Praconas.
Kai kurių žmonių, kaip ir šio vaikino, dvasinę pasipriešinimo galią mokslininkai apibūdina žodžiu „Resilienz” – gebėjimu greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas.
„Jei pasiekei tokį tašką, kai nebeįsivaizduoji, jog saulė vėl pateka, nėra nieko geriau nei rytą atsikelti ir pasižiūrėti, kad yra taip, o ne kitaip”, – sako A. Praconas.
Auka patiko žudikui?
Bet vienas klausimas A. Praconui turbūt neduos dar ilgai ramybės: kodėl A. B. Breivikas jo nenušovė?
Pirmą kartą žudiką jis sutiko skerdynių pradžioje, paplūdimyje. Priešais A. Praconą ant kranto netikėtai išdygęs A. B. Breivikas mechaniškai kruopščiai žudė vieną vaikiną po kito.
Kai atėjo Adriano eilė ir į jį nusitaikė žudikas, jis sušuko: „Nešaudyti!”
A. B. Breivikas nuleido ginklą, apsisuko ir nuėjo. A. Praconas lyg suakmenėjęs liko stovėti vandenyje, kuris nuo jo draugų kraujo buvo nusidažęs raudonai.
Per antrąjį susitikimą A. B. Breivikas jo nepagailėjo. Adrianas gulėjo prie akmens, užsidengęs neperšlampama striuke, apsimetęs negyvu. Tačiau šįkart žudikas nuspaudė nuleistuką – laimei, kulka nepataikė į galvą, tik pervėrė petį.
Beveik visi likę gyvi po Utiojos tragedijos jaučiasi kalti, nes jie nežuvo.
Adriano atvejis dar sudėtingesnis: per pirmąjį susidūrimą žudikas jo sąmoningai pasigailėjo.
Gal patiko A. B. Breivikui? Tačiau mintis, jog galėjo būti ir taip, A. Praconui būtų nepakeliama.
Išpuolių chronologija
A. B. Breivikas išgarsėjo pernai liepos 22-ąją. Iš pradžių prie Norvegijos vyriausybės pastato Osle jis susprogdino bombą. Šis teroro išpuolis, nusinešęs 8 žmonių gyvybę ir dešimtis sužeistų, buvo tik baisių žudynių įžanga.
Pasišalinęs iš įvykio vietos ir policininku persirengęs A. B. Breivikas nuvyko į Utiojos salą. Apsiginklavęs šaunamaisiais ginklais, be gailesčio pradėjo šaudyti į jaunimo stovyklos dalyvius. Jis nužudė 77 žmones, daugiausia jaunuolius, kuriuos vadino marksistinės ideologijos sužalotais priešais.
Į Utiojos salą pavėluotai atvykę pareigūnai sulaikė jiems taikiai pasidavusį A. B. Breiviką. Dabar jis stojo prieš teismą. Liepos viduryje turėtų paaiškėti, ar jis bus uždarytas į specialią psichiatrijos ligoninę ar kalėjimą.