Dar ji prisimena arogantišką pasipūtėlį, išlojantį mirtį nešančius įsakymus savo kareiviams ir taip įrodantį, kad jo pažadas tebuvo melas.
Munirai Subasič Bosnijos serbų generolas, kurio teismas dėl genocido prasidėjo trečiadienį, paliko dvejopą įspūdį: klastingo melagio ir pompastiško pagyrūno.
Prieš prasidedant teismo procesui Hagoje, M. Subasič nekantravo dar kartą išvysti vyrą, save vadinusį serbų dievu. Šįkart, jeigu jis bandys girtis ar šūkauti, teisėjas galės tiesiog išjungti jo mikrofoną arba išvaryti jį iš salės.
Moteris žadėjo sėdėti teismo salėje ir būti jo bejėgiškumo liudininke.
Pasigailėjimo nesulaukė
R. Mladičius yra kaltinamas dirigavęs baisiausioms skerdynėms Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tarp jo nusikaltimų – maždaug 8000 musulmonų vyrų ir berniukų išžudymas Srebrenicoje. Taip pat ir kiti nusikaltimai, įvykdyti 1992-1995 m. Bosnijos karo metu.
M. Subasič buvo Srebrenicoje 1995 m. liepą, kai šis miestas buvo nusiaubtas R. Mladičiaus vadovaujamos Bosnijos serbų armijos. Generolas miesto šturmą tuomet pavadino „dovana Serbijos žmonėms“.
Kartu su maždaug 40 tūkstančių Srebrenicos gyventojų moteris pasitraukė į Jungtinių Tautų taikdarių stovyklą, kuri buvo įsikūrusi visai šalia miesto. Žmonės tikėjosi, kad žydrieji šalmai apsaugos juos. Tačiau R. Mladičius tik pagrasino bazės viršininkui olandui ir paliepė vyrus atskirti nuo moterų.
„Sudėkite savo ginklus ir aš garantuosiu jums gyvenimą. Jūs galite išgyventi arba dingti“, - ištarė jis Bosnijos musulmonų vyrams ir berniukams. Kai kuriems jų tebuvo vienuolika metų.
Tie, kurie pakluso, visi dingo: jų kūnai iki šiol randami masinėse kapavietėse, išsibarsčiusiose po visą miestą. Tūkstančiai atsisakiusių paklusti sugebėjo ištrūkti į laisvę.
M. Subasič paskutinį kartą išlydėjo akimis bosnių berniukus ir vyrus, lipančius į autobusus, kuriems kelią rodė JT kariai. Ji matė, kaip serbų kareivis nušovė 3 metų vaiką. Ji pasijuto taip, lyg visas pasaulis būtų apleidęs Srebrenicos žmonės.
„Net Dievas mus nuvylė“, - prisimindama širdį draskančius įvykius sakė moteris.
Apimta nevilties ji tuomet kreipėsi į R. Mladičių, maldaudama jo pasigailėti bent vaikų.
„Aš pasigailėsiu jų, neverk“, - atsakė jis. Tada pažvelgė jai į akis ir pridūrė: „Kai tik juos ištardysime, išmainysime.“
„Jis elgėsi kaip galingiausias žmogus pasaulyje, laisvalaikiu apdovanodamas žmones mirties bausmėmis ar leisdamas jiems gyventi“, - pasakojo karo liudininkė.
Kiti jį laiko didvyriu
Tiesa, Serbijos miestelyje Lazarevace, kur pernai buvo sučiuptas besislapstantis R. Mladičius, požiūris į įvykius – visai kitoks.
Čia gyvenantys bosnių serbai piktai reagavo į įtariamo karo nusikaltėlio suėmimą. Jie susirinko prie namo, kur įvyko reidas, dainavo ir neleido ten patekti žurnalistams. Miestelėnai savo didvyrio garbei nori gyvenvietę pervadinti Mladičevu.
„Mano brolis turi didelį Mladičiaus portretą savo namuose, - gyrėsi pagyvenęs vyras, prisistatęs Bora. - Kiekvienąkart, kai įeinu, pabučiuoju portretą lyg tai būtų mano tėvas.“
Bosnijos serbų karo vadeiva buvo sulaikytas apšiurusiame raudonastogiame savo pusbrolio Branislavo Mladičiaus name.
„Jeigu tik būčiau žinojusi, kad ten tie du vyrai gyvena vieni, būčiau nunešusi jiems keptos mėsos ar pyrago, kad pavalgytų“, - susirūpinimą išsakė kaimyninio namo šeimininkė Klara Zorič.
Įbaugino JT taikdarį
Per Bosnijos karą, kuris nusiuntė į kapus apie 100 tūkst. žmonių, R. Mladičius dažnai buvo filmuojamas. Kameros jį sekiojo po Bosniją ir fiksavo jo duodamus įsakymus ir švenčiamas pergales.
Vaizdo įraše, kurį galima rasti „Youtube“, matome R. Mladičių dalinantį saldainius Srebrenicos vaikams, kurių tėvus tuo metu generolo kariai rinko ir vedė į egzekuciją.
Kitame vaizdo įraše matyti, kaip jis šaukia ant vadovaujančio JT taikdario olando Thomo Karremanso, kuris stovi prie sienos kaip blogas mokinys direktoriaus kabinete.
„Atsakyk į mano klausimus! Ar tu įsakei savo kariams šaudyti į mano karius?“ - šaukia R. Mladičius, o jo žodžius išverčia vertėjas. Panarinęs galvą T. Karremansas murma beveik negirdimus atsakymus.
R. Mladičius prisidega cigaretę ir išpučia dūmus T. Karremansui į veidą. Jo balsas tampa dar garsesnis. Jis klausia olando, ar šis yra vedęs ir ar turi vaikų. Tai skamba kaip grasinimas.
Vienu momentu persigandęs T. Karremansas ima prašyti: „Aš esu pianistas. Nešaukite į pianistą.“
Sugriautas gyvenimas
Būtent tokį R. Mladičių ir prisimena M. Subasič. Toks jo įvaizdis moters galvoje gyvavo 16 metų, kol jis slapstėsi nuo tarptautinio teisingumo.
Tačiau pernai, kai R. Mladičių sulaikė Serbijos pareigūnai, grėsmingasis armijos lyderis buvo smarkiai pasikeitęs. Jis atrodė silpnas ir iškaršęs. Moteris nė akimirkai nesuabejojo, kad R. Mladičius tik vaidina, jog yra ligonis ir jam dingo atmintis.
Auditorijoje M. Subasič buvo ir pernai, kai R. Mladičius pirmą kartą pasirodė teisme, kad duotų parodymus. Netgi tada jis bandė vaidinti galingą generolą, kuris vadovauja paradui.
„Ne, ne, ne, aš neklausysiu šitų nesąmonių“, - sudundėjo R. Mladičius, kai teisėjas Alphonsas Orie pradėjo skaityti kaltinimus. A. Orie nurodė išvesti rimties trikdytoją iš salės.
Tai buvo pirmas kartas, kai įsakinėjo ne jis.
M. Subasič yra įsitikinusi, kad R. Mladičius meluos ir neigs nusikaltimus. Tačiau moteris viliasi, kad išgirs atsakymus į ją kamuojančius klausimus, kurių dauguma prasideda žodžiu „kodėl“.
Kodėl jos vyras Hilmo guli kapinėse netoli Srebrenicos, užuot vadovavęs miestelio aliuminio rūdos kasyklai?
Kodėl ji jau nebėra geriausiai besirengianti Srebrenicos moteris, vadovaujanti vietiniam prekybos centrui?
Ir galiausiai – kodėl ji vis dar ieško ir neranda savo sūnaus Nermino kūno? Kaip tik dabar ji galėtų šokti jo vestuvėse arba žaisti su jo vaikais.
„O aš, užuot tai dariusi, pastaruosius 17 metų vaikštau nuo vienos masinės kapavietės prie kitos, bandydama surasti bent vieną jo kaulą“, - sugriauto gyvenimo rezultatą apibūdino R. Mladičiaus auka.