Kai kito šeštadienio vakarą šimtai milijonų žiūrovų visame Europos žemyne stebės tiesioginę „Eurovizijos” dainų konkurso finalo transliaciją iš Baku, kukliame Vakarų Londono bute besiglaudžiantys politiniai disidentai iš Azerbaidžano irgi nenuleis akių nuo ekrano.
Be abejo, šis būrelis azerų norės, kad jų tėvynainė dainininkė Sabina Babajeva šiemet vėl pasirodytų kuo geriau ar net pakartotų praėjusių metų dueto „Ell & Nikki” triumfą.
Tačiau ši grupė jaunų, Vakaruose akademinį išsilavinimą gavusių politinių aktyvistų iš Azerbaidžano demokratinio aljanso (ADA) dar labiau trokš kitko.
Jie vilsis, kad tiesioginio eterio metu bent vienas Vakarų Europos dainininkų padarys mažą žygdarbį – žvilgančioje „Eurovizijos” scenoje garsiai pareikalaus laisvės už grotų pasodintiems azerų politiniams kaliniams.
Tikisi drąsaus poelgio
Būtent tokią kampaniją, pavadintą „Dainuok už laisvę” („Sing For Freedom”), jau kelis mėnesius vykdo autoritarinio prezidento Ilhamo Alijevo nekenčiami opozicionieriai.
„Toks vienas vienintelis drąsus žingsnis – trumpai ištarta frazė prieš dainą ar net jos metu – turėtų milžinišką efektą Azerbaidžano visuomenėje.
Demokratinėje Europoje paprasti žmonės net nesuvokia, kad mūsų autoritarinėje šalyje metų metus per valstybinę televiziją neįmanoma ištarti nė vieno neigiamo žodžio apie šalį valdančių Alijevų klaną”, – „Lietuvos rytui” sakė Eminas Milli, vienas žinomiausių Azerbaidžano disidentų, dabar laikinai gyvenantis Londone.
Taip, tas akiplėša dainininkas gali būti pašalintas iš konkurso, bet jis visiems laikams taps didvyriu tarp azerų. Tokia yra E. Milli nuomonė.
„Be to, jei šį mažą drąsų žingsnelį kartu žengtų bent pusė konkurso dalyvių iš Europos, ar organizatoriai išdrįstų pašalinti pusę konkursantų ir taip sužlugdyti visą šou? Tikrai ne”, – įsitikinęs disidentas. Ir ne jis vienas.
Įkalino už humorą
Apie I. Alijevo režimo represijas šis 32 metų tinklaraštininkas ir rašytojas žino ne iš nuogirdų.
Du aukštojo mokslo diplomus – Baku ir Saro krašto (Vokietija) universitetų – turintis aktyvistas 2009-ųjų liepą buvo pasodintas už grotų.
Jo „nusikaltimas” – kartu su bendraminčiu Adnanu Hajizade į populiarų vaizdo įrašų portalą „YouTube” įkeltas satyrinis 5 minučių trukmės vaizdo klipas apie asilą, vardu Heinzas.
„Jums, laisvose Europos Sąjungos visuomenėse gyvenantiems piliečiams, tai sunkiai suvokiama. Kai aš papasakoju, už ką mane įkalino, žmonės išsižioja iš nuostabos. Bet autoritarinėse valstybėse, kur vieno žmogaus valia yra aukščiau už bet kokį įstatymą, prieinama iki tokių absurdų. Aš ir A.Hajizade tebekalėtume, jeigu ne „Amnesty International”, Europos Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų sukeltas triukšmas”, – tvirtino E. Milli.
Klipą apie asilą Heinzą du tinklaraštininkai sukūrė išjuokdami Azerbaidžano valdininkų korupciją.
Mat 2009 metais į vietos žiniasklaidą prasismelkė žinia apie iš Vokietijos importuojamus asiliukus, už kuriuos Baku valdžia mokėjo keliolika kartų brangiau nei už vietinius keturkojus.
Biurokratai tvirtino, kad vokiški asilai yra ypatingi, todėl ir kainuoja po 4000 eurų.
Pašiepdami tokius teiginius E. Milli ir A. Hajizade surengė linksmą vokiško asilo Heinzo spaudos konferenciją. Asilo kostiumą apsivilkęs A. Hajizade sarkastiškai įrodinėjo žurnalistams, kodėl Heinzas vertas tokių pinigų.
Jis esą ne šiaip sau asilas, o galįs kalbėti trimis kalbomis, griežti smuiku ir galiausiai sugebėsiantis įkurti Azerbaidžane nevyriausybinę organizaciją, kuri gins visų kitų asilų teises.
„Klipas buvo apie asilus ir korupciją. Mes visiškai negalvojome apie tai, kad žiūrėdami tą filmuką žmonės asilą Heinzą ims tapatinti su I. Alijevu! Bet vienas po kito mums pažįstami ėmė sakyti: „Ar nebijote taip kritikuoti prezidento?”
Tuomet pagalvojau: kad ir kas būtų, neišsižadėsiu to, ką padariau”, – prisimena E. Milli. Valdžios keršto ilgai laukti neteko – 2009-ųjų liepos 8-osios vakarą Baku senamiesčio restorane abu aktyvistus užpuolė ir stipriai sumušė du nepažįstami vyrai.
Kai nukentėjusieji nuėjo į policiją užregistruoti incidento, pareigūnai iš karto juos suėmė, apkaltino chuliganizmu ir uždarė už grotų. Tų pat metų lapkričio mėnesį E. Milli buvo nuteistas 2,5 metų, o A. Hajizade – dviems metams laisvės atėmimo.
„Mano kalėjimo kamera nebuvo tokia jau bloga. Savo draugams netgi girdavausi, kad esu laikomas auksiniame narve”, – teigė disidentas.
Jis įtaria, kad jam buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, mat E. Milli byla susidomėjo Europos Taryba ir tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos.
Režimo represijos stiprės?
Tačiau Azerbaidžano kalėjimuose ir dabar yra bent 60 politinių kalinių, kurių laikymo sąlygos yra nepalyginti blogesnės ir kurių pavardžių tarptautinė bendruomenė net nėra girdėjusi.
„Buvau paleistas į laisvę po 17-os kalėjime praleistų mėnesių, visais metais anksčiau nei teisėjo skirtas nuosprendis. Tuo režimas lyg ir parodė pasauliui, kad yra gailestingas.
Tačiau tai tebuvo viešųjų ryšių akcija. Lygiai tokia pati akcija, kaip ir I. Alijevo administracijos neseniai paskelbtas leidimas opozicijai rengti protesto manifestacijas.
Mes turime duomenų, kad vos tik pasibaigs „Eurovizijos” konkursas, režimas vėl „užsuks varžtus”. Tuomet represijos prieš opozicionierius bus dar šiurkštesnės”, – įsitikinęs E. Milli.
Jam pritaria opozicinės organizacijos ADA britų skyriaus direktorius Muradas Gassanly.
Jungtinės Karalystės pilietybę turintis azeras buvo jėga deportuotas iš Baku 2005-ųjų gruodį ir jau septintus metus yra nepageidaujamas asmuo savo tėvynėje.
Dergimo taktika nesuveikė
„Tai, kad Baku režimas ir toliau nesibodi naudotis brutalia jėga ar juodosiomis technologijomis, kuriomis tildo oponentus, įrodė neseniai paviešinta neva kompromituojanti medžiaga prieš nepriklausomą žurnalistę Khadidžą Ismailovą”, – „Lietuvos rytui” pasakojo M. Gassanly.
Saugumo tarnybos slapta įrengė vaizdo kameras viešbučio kambariuose, kuriuose su savo partneriu lankėsi K. Ismailova.
Vaizdajuostes, kuriose įrašytos žurnalistės ir jos draugo lytinio akto scenos, vėliau buvo paleistos į viešąją erdvę. Taip esą siekta sukompromituoti K. Ismailovą.
Bet režimas suklydo, mat konservatyvi azerų visuomenė pasipiktino tokiais purvinais šantažo metodais prieš oponentę moterį.
Maža to, Vakaruose po šio incidento irgi ėmė bliūkšti angliškų ir amerikietiškų viešųjų ryšių bendrovių kruopščiai dailintas Azerbaidžano režimo įvaizdis, kuris esą yra „ne toks jau blogas”.
„Eurovizijos” rengėjų – EBU organizacijos teiginys, kad šis Senajame žemyne itin populiarus dainų konkursas nėra politinis, kelia karčią šypseną nepriklausomai azerų opozicijai.
„Per pastaruosius 11 mėnesių I. Alijevo režimas per visus galimus žiniasklaidos kanalus – o 95 procentai televizijos, radijo ir periodinės spaudos Azerbaidžane yra kontroliuojama valdžios institucijų arba prezidentui artimų vietos oligarchų – tik ir trimituoja apie „Euroviziją”, kaip apie savo politinės propagandos įrankį.
Juk tai, ką išvys Europa, iš esmės bus vienos šeimos šou: oficialioji renginio globėja – Mehriban Alijeva, I. Alijevo žmona.
Kalbama, kad viena vakaro vedėjų bus jo duktė Leyla Alijeva, o per vieną muzikinių pauzių dainuos jo žentas Erminas Agalorovas.
Taigi 400 milijonų Azerbaidžano mokesčių mokėtojams priklausančių eurų sukišta į balą tam, kad viena šeima pasirodytų pasauliui, kokia ji nuostabi”, – piktinosi M. Gassanly.
Pagražintas vaizdas – netikras
ADA vadovas siūlo Europos šalių žiūrovams per daug nesižavėti nuostabiais naujutėlių Krištolo rūmų ar preciziškai išvalyto Baku senamiesčio vaizdais, nes jie tikrai neparodo tikrojo Azerbaidžano sostinės ir visos šalies veido.
„Konkurso dalyviai ir svečiai pateks į tai, ką patys azerai jau pašaipiai vadina „nuolatinės laimės burbulu”.
Važiuodami iš oro uosto į centrą turistai net nepamatys priemiesčių, nes viskas aptverta kilometrinėmis aukštomis tvoromis”, – sakė azerų opozicionierius M. Gassanly.
Mažiausiai 500 šeimų buvo prievarta iškeldintos iš savo namų ir butų, kai buvo „valoma” erdvė naujajai koncertų salei.
Tiems žmonėms, o daugelis jų yra išsilavinę mokytojai, medikai, armijos karininkai, buvo pagrasinta arba sutikti su valdžios reikalavimais ir gauti rinkos vertės neatitinkančią kompensaciją, arba iš viso nieko nepešti.
„Azerbaidžanas yra valstybė, kasmet už naftą į savo iždą gaunanti daugiau kaip 20 mlrd. dolerių pajamų. Bet jei atmestume biurokratinį ir ekonominį elitą, kuris gyvena maudydamasis prabangoje, visi likę azerai verčiasi gana sunkiai.
Tad „Eurovizija” daugeliui iš 9 milijonų mano tėvynainių yra šventė, į kurią jiems durys yra užtrenktos”, – tvirtino disidentas.
Ragina spausti ir gėdinti
ADA, kaip ir kitos I. Alijevo režimui oponuojančios politinės organizacijos Azerbaidžano viduje, jokiu būdu neragina, kad europiečiai boikotuotų „Eurovizijos” konkursą.
Jie tiesiog siūlo, kad šia unikalia galimybe pasinaudotų ne vien diktatoriškas tendencijas demonstruojantis šalies valdovas, bet ir platesnė demokratinė visuomenė tiek Azerbaidžane, tiek ir už jo ribų. Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje ir Vokietijoje tokie raginimai jau buvo išgirsti.
Britų dainininkė Sandie Shaw, kuri 1967-aisiais laimėjo „Eurovizijos” konkursą su daina „Lėlė ant tampomos virvutės”, pasiryžo suorganizuoti grupę buvusių nugalėtojų, kurie kartu kreiptųsi į I. Alijevą reikalaudami liautis persekioti žurnalistus ir tinklaraštininkus.
S. Shaw ypač papiktino šmeižto kampanija prieš žurnalistę K. Ismailovą ir represijos prieš repo dainininką Jamalą Ali, kuris buvo suimtas už tai, kad kovo viduryje viešai iškoneveikė Alijevų šeimos narius.
Londone įsikūrusi organizacija „Amnesty International” balandžio pradžioje pradėjo dvi kampanijas: per socialinius tinklus europiečiai yra raginami laikytis „Eurovizijos” principų kiek neįprastai – trumposiomis žinutėmis ne tik balsuoti už patikusius atlikėjus, bet ir masiškai paspausti EBU, kad ji savo ruožtu pareikalautų iš oficialiojo Baku paleisti bent 14 politinių kalinių.
„Autoritariniai režimai – būtent tokia yra I. Alijevo valdžia – ypač baiminasi naujosios kartos aktyvistų – „piliečių žurnalistų”, tinklaraštininkų, kurie savo mobiliaisiais telefonais fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus ir apie juos praneša pasauliui.
Tokių režimų baudžiamosios struktūros mėgina nutildyti šiuos drąsius žmones visais įmanomais būdais, pavyzdžiui, ribodami jų priėjimą prie interneto, įsilauždami į jų socialinių tinklų puslapius ar elektroninio pašto dėžutes.
Naudojamos ir kitos šantažo bei bauginimo technologijos. Būtent todėl be galo svarbu, kad tarptautinė bendruomenė reaguotų, o ne nudelbtų akis”, – „Lietuvos rytui” sakė „Amnesty International” atstovas Javieras Zuniga.
Aktyviems piliečiams, pasak azerų opozicionierių, lieka tik dvi vietos reikšti savo reikalavimus – gatvė ir internetas.
„Tačiau jei gegužės 26-ąją, per „Eurovizijos” finalą, bent vienas dainininkų scenoje ryžtųsi sušukti „azadlik” (laisvė), tai būtų didžiulė bebalsių piliečių moralinė pergalė ir tikras viešųjų ryšių krachas dabartiniam režimui”, – sakė E. Milli.