Mergina, kuriai dabar 20 metų, papasakojo, kaip pabėgo
išgirdusi pirmuosius šūvius ir kaip kulka perskrodė jos megztinį,
bet jos nesužeidė.
Tačiau tuo metu, kai su kitais slėpėsi tarp didelių pakrantės
riedulių, ji sutiko susikeisti vietomis su drauge, kuri jautėsi
esanti pernelyg atviroje vietoje, ir sako, jog vis tiek yra
patenkinta, kad taip pasielgė, nors tada kulkos pataikė jai į
pilvą, ranką, kelį ir šonkaulius.
„Jaučiausi taip, lyg pilvas būtų sprogęs. Skaudėjo
velniškai“, - sakė ji, A. B. Breivikui nerodant jokių emocijų.
Tuomet ji vėl pasileido bėgti ir šaukė: „Prašau, nenušauk
manęs! Aš nenoriu mirti!“. Galiausiai ji atsisėdo, pasidavė
likimui ir net nebandė sustabdyti kraujavimo.
Ji iš salos buvo išgabenta valtimi, iškentė jau 11 operacijų
ir turės iškęsti dar.
Tačiau 69 kiti tos vasaros stovyklos, kurią surengė
valdančiosios Darbo partijos jaunimo sparnas, dalyviai tą lemtingą
dieną iš Utiojos gyvi neištrūko. Per liepos 22 dienos žudynes
Utiojoje ir ankstesnį tos pačios dienos išpuolį Oslo centre iš
viso žuvo 77 žmonės.