Pirmadienį sukaks lygiai 25 metai, kai Vakarai džiūgavo arba bent jau stebėjosi, kaip M. Rustui pavyko suduoti tokį skambų antausį Sovietų Sąjungai.
1987 metų gegužės 28-ąją vienmotoriu lėktuvėliu „Cessna” vokietis nusileido Maskvos Raudonojoje aikštėje ir tapo garsus visame pasaulyje.
Juk tada nežinomam 19-mečiam M. Rustui pavyko netrukdomam perskristi neįveikiama priešlėktuvine gynyba besigiriančios Sovietų Sąjungos sieną ir atsidurti pačioje jos sostinėje ir dar prie pat Kremliaus! Sovietų oro erdvės apsaugos bejėgiškumas tapo anekdotų, patyčių temomis.
Kremliaus lakūnas, kaip jį vėliau praminė žiniasklaida, Sovietų Sąjungoje buvo nuteistas 4 metus kalėti, tačiau už grotų praleido tik 14 mėnesių. 1988 metų rugpjūtį M. Rusto malonės prašymas buvo patenkintas.
Nuo to laiko dabar jau 44-erių sulaukusio vyro asmeninis gyvenimas ritosi žemyn.
Nemalonumai su teisėsauga
25 metų senumo istorijos herojus M.Rustas dabar jau seniai nevadinamas didvyriu. Atlikęs bausmę Maskvoje ir grįžęs į savo tėvynę daugelį kartų figūravo policijos suvestinėse. Pirmą kartą – 1989 metais, kai Hamburgo ligoninėje dūrė peiliu slaugytojai praktikantei.
Kitas susidūrimas su teisėsauga įvyko 2001-aisiais, kai Hamburgo prekybos centre pavogė kašmyro vilnos megztinį. M.Rustas buvo nuteistas 10 tūkstančių tuomečių Vokietijos markių bauda, bet padavęs apeliaciją jis atsipirko 600 markių suma.
2004-ųjų lapkritį vokietis buvo nuteistas 1500 eurų bauda už tai, kad Hamburgo transporto bendrovei nesumokėjo už kraustymąsi, jai pateikė nepadengtą čekį.
Vėliau kaimiško stiliaus baldus gaminanti bendrovė „Kremliaus lakūną” apkaltino nesumokėjus 3,3 tūkstančio eurų.
Nuo M.Rusto nukentėjo ir Hamburgo prabangių baldų parduotuvė, kurioje jis už 4400 eurų įsigijo stalą ir keturias kėdes. Bet nesulaukusi pinigų ir šiuos baldus parduotuvė atsiėmė.
Poelgį lėmė ir amžius
Bet visa tai, anot paties M. Rusto, – jau praeitis.
Kaip ir garsusis jo žygis, kurio paskutinėje stotelėje – Raudonojoje aikštėje vokietis apsilankė po 25 metų. Jis taip pat kartais aplanko Berlyne esantį aviacijos muziejų, kuriame pakabintas jo garsusis „Cessna”.
Kaip dabar jam atrodo ketvirčio amžiaus senumo poelgis – ar neatrodo, kad tai buvo jaunatviška, dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi iškrėsta išdaiga?
„Anuomet, devyniolikamečiui, turint omenyje mano entuziazmą ir politinius įsitikinimus, tai buvo vienintelis teisingas ir galimas poelgis.
Iš dabartinių pozicijų, žinoma, tai vertinu kitaip. Be abejo, taip nebesielgčiau ir savo planų nebelaikyčiau realistiniais”, – teigė M.Rustas.
Nusileidęs Maskvoje jis aiškino, kad jo skrydį esą paskatino didžiulis nusivylimas tuo, kad Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas per savo susitikimą 1986 metų spalio mėnesį Reikjavike negalėjo susitarti dėl nusiginklavimo – atsisakyti visų branduolinių raketų.
„Išties troškau, kad nusileidus Raudonojoje aikštėje mane Kremliuje priimtų M. Gorbačiovas, nes jaunimas buvo labai svarbus jo taikos politikos sėkmei užtikrinti. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad jeigu kas nors atvyktų iš Vakarų paduoti jam rankos, šį poelgį daugelis sutiktų entuziastingai ir paremtų „glasnost” bei perestroiką”.
1986 metų rugpjūtį kaip tik gavau piloto licenciją. Iš pradžių norėjau tapti keleivinių lėktuvų pilotu, tačiau šią svajonę turėjau pamiršti, mat jau anuomet nešiojau akinius. Po nepavykusio viršūnių susitikimo nusprendžiau, kad pažymėjimą turiu panaudoti kam nors kitam”, – prisiminė vokietis.
Jis buvo įsitikinęs, kad raktas į taiką greičiau guli Maskvoje nei Vašingtone.
„Taigi pagalvojau, kad tiesiog ten nuskrisiu ir parodysiu ženklą. Vadovavausi nuostata – kas rizikuoja, tas laimi”, – šyptelėjo M. Rustas.
Apie pavojus negalvojo
Jis tikino iš pat pradžių sąmoningai skridęs maždaug 600 metrų aukštyje – taip jį galėjo sekti radarai. O sovietų priešlėktuvinė gynyba – ir numušti, bet M. Rustas tikina norėjęs, kad visą skrydį jį matytų. Esą ką galima matyti, to nesibijoma.
„Žinoma, kalbant apie nusileidimą Raudonojoje aikštėje, dalies rizikos būta. Dabartiniu požiūriu vertinant, neatsakingas, lengvabūdiškas poelgis.
Bet būdamas 19-os viską vertini kitaip. Pradžioje norėjau nusileisti už Kremliaus sienos, bet iš ten mane ir lėktuvą turbūt būtų nesunkiai pašalinę – nebūtų buvę jokios sensacijos”, – svarstė buvęs pilotas.
Apsukęs porą ratų virš Raudonosios aikštės ir pamatęs, jog ten vaikštinėja pernelyg daug žmonių M.Rustas nusileido ant tilto per Maskvą, nusigavo iki Vasilijaus Palaimintojo soboro ir liko stovėti netoli Kremliaus sienos, taip stebindamas praeivius.
M. Gorbačiovas M.Rusto nusileidimu Raudonojoje aikštėje pasinaudojo kaip dingstimi įvesti tvarką ginkluotosiose pajėgose. Teigiama, jog per kitas savaites ir mėnesius buvo atleisti ar pažeminti 300 karininkų ir generolų, tarp jų – trys maršalai.
Tai daugiau nei Sovietų Sąjunga prarado Antrojo pasaulinio karo metais. Nejaugi M.Rustas negalvojo apie padarinius?
„Man jau buvo aišku, kad kariškiams nepriimtina M. Gorbačiovo politika. Jis norėjo nusiginkluoti. Jei žengi taikiu keliu, nebereikia tiek daug kariškių.
Bet kas noriai atiduoda valdžią ir įtaką? M. Gorbačiovas po mano skrydžio gavo progą atimti iš kariškių valdžią ir tuo pasinaudojo”, – savo misijos šventumu iki šiol įsitikinęs vokietis.
Įvaizdį sugriovė dūris peiliu
Kai 1988-ųjų rugpjūtį M.Rustas išėjo į laisvę, JAV, britų spauda jį vadino didvyriu, bet Vokietijos Federacinėje Respublikoje greičiau šaipėsi kaip iš fantazuotojo.
„Atskridęs į Frankfurtą aš nekreipiau dėmesio į spaudos atstovus. Anuomet kentėjau nuo labai stiprių galvos skausmų, buvo apėmęs svaigulys.
Buvau tiesiog priblokštas. 14 mėnesių gyvenau kone izoliuotas, ir staiga tiek žmonių, kurie puolė prie manęs, visi kažin ko norėjo. To tikrai jau buvo per daug”, – teisinosi M. Rustas.
Tie, kurie jį laikė pamišėliu, labai greitai netruko pasijusti teisūs: savo civilinės tarnybos Hamburgo ligoninėje metu M. Rustas peiliu netikėtai dūrė slaugytojai praktikantei, nes ji esą nenorėjusi pasiduoti jo meilės vilionėms. Kaip buvo iš tikrųjų?
„Man buvo aptemusi sąmonė. Tačiau iki šiol tikrai nežinau, kas mane taip paveikė, kad sužeidžiau merginą”, – incidentą nenoriai komentavo M. Rustas.
Jaunoji moteris jį esą tik suerzino žodžiais, jog „Maskva tebuvo triukas save sureikšminti”.
Sulaukė grasinimų mirtimi
Ekspertai tuomet nustatė, jog M.Rustas tiesiog negali pakęsti kritikos, nesugeba susivaldyti ir vertina visiškai nuo realybės nutolusią, kitokią, įspūdingesnę tapatybę.
„Galima galbūt ir taip pasakyti. Aišku, tai buvo problema, kurią anuomet turėjau įveikti. Visada į nieką nekreipiau dėmesio. Į mane visada žiūrėjo lyg į svetimkūnį, nežinojo, kaip reikėtų elgtis su manimi. Dėl to dar labiau atsiskyriau”, – sakė M.Rustas.
Jis tikina su savimi peilį nešiojęsis tik todėl, kad buvo sulaukęs grasinimų mirtimi.
„Buvau labai įbaugintas. Mano tėvai ir aš kreipėmės į policiją, jai atidavėme tuos laiškus.
Bet policija atsakė, kad negali imtis jokių veiksmų tol, kol nieko konkrečiai neįvykę. Tada saugumo dėlei įsigijau lenktinį peilį ir jį nešiojausi”, – sakė M.Rustas, kuris buvo nuteistas palyginti švelnia dvejų metų ir šešių mėnesių bausme.
Jis neigia taip niekuomet ir neatsiprašęs sužeistos merginos, kuri pati esą atsisakė priimti atsiprašymo žodžius.
Geriau pinigai nei meilė
Beje, su moterimis kurį laiką didvyriu vadintam vokiečiui ir toliau sekėsi nekaip. Išėjęs į laisvę jis susipažino su 27 metų Katarzyna Polin. Netrukus įsimylėję jie atšoko vestuves JAV, kurias nušviesti išskirtinėmis teisėmis pardavė spaudai.
Santuoka truko vos ketverius su puse metų.
Nesutarimai ir ūmus M.Rusto būdas pražudė meilę. Antroji santuoka irgi nenusisekė – susipažinęs su Geeta, kuri jam rašė laiškus, M .Rustas ją vedė Trinidade. Santuoka truko beveik devynerius metus ir galiausiai iširo.
Nebuvo lengvi santykiai netgi su tėvais.
„Žinoma, tėvams nebuvo lengva, nes ir jie buvo užsipuolami.
Daugelis žmonių kaltino mano motiną, neva ji savo meile mane taip susaistė, kad nuo jos norėjau išsivaduoti peilio dūriu.
Tai reiškė, jog priešais save mačiau ne merginą, o motiną. Skrydis į Maskvą esą buvo pirmasis bandymas išsivaduoti iš motinos globos”, – sakė M.Rustas.
Jis tokius kaltinimus vadina tiesiog svaičiojimais.
Tiesa, pasitvirtino posakis, jog kai nesiseka meilė, pasiseks loterijoje. Būtent Karibuose lošdamas pokerį vienoje jachtų M.Rustas per penkis vakarus laimėjo 750 tūkstančių eurų.
Praeitį vertina filosofiškai
M. Rustas daug keliauja tarp Hamburgo ir Ciuricho.
„Ten mano pažįstamas turi investicinę bendrovę, kuriai darau finansines analizes ir atlieku tyrimus visame pasaulyje, jeigu jis nori ką nors pirkti. Dažnai būnu Londone ar Singapūre”, – sakė M.Rustas.
Jis vis dar skraido, nors susidomėjimas jau nebe toks didelis.
Vietoj lėktuvų M. Rustas labiau mėgsta dviračius ir jogą. Pastaroji net tapo jo gyvenimo dalimi.
„Dabar mokausi jogos mokytojo specialybės ir stengsiuosi per artimiausius vienus dvejus metus Hamburge atidaryti savo jogos mokyklą.
Du sykius suimtas, dvi santuokas sugriovęs vyras nenori gręžiotis atgal ir galvoti, ar jo gyvenimas būtų pakrypęs kitaip, jei nebūtų buvę skrydžio į Raudonąją aikštę.
„Gyvenimą visuomet suvokiu kaip pažinimo, emocinę kelionę. Žmogus gimsta tam, kad patirtų, išgyventų emocijas, praturtintų save. Jei viso to mano gyvenime nebūtų įvykę, daug ko būčiau nepamatęs ir nepatyręs.
Tad sakau: tai buvo mano kelias, ir taip turėjo būti. Toks likimas”, – gūžteli pečiais M.Rustas.