Tai ne pokštas, o pasiūlymas, kurį Gdanske galima išgirsti kiekviename turizmo biure ir viešbutyje.
Prieš 30 metų Gdansko laivų statykla buvo bene didžiausia Rytų Europoje – joje dirbo daugiau kaip septyniolika tūkstančių darbininkų.
Šiuo metu čia laivai nebegaminami, o griūvančio uosto teritorijoje įsikūrusiose privačiose įmonėse triūsia vos tūkstantis žmonių.
Vietos gyventojams ir užsienio turistams uostas išliko traukos centru – mat jame kilo garsieji streikai ir buvo įkurta „Solidarumo” profsąjunga, itin svariai prisidėjusi prie komunizmo žlugimo Rytų Europoje.
Todėl siekdama įamžinti tą indėlį, Lenkijos vyriausybė šalia uosto stato Europos solidarumo centrą, kuriame bus įrengtas ir Išsivadavimo kovų muziejus.
Į muziejų greičiausiai bus perkelti ir griūvančio uosto teritorijoje esantys eksponatai.
Juos kol kas galima apžiūrėti nusipirkus bilietą – po uždarą uosto teritoriją senovinis autobusas turistus vežioja du kartus per dieną.
Pusantros valandos trunkančioje išvykoje turistams aprodomos vietos, kuriose vyko istoriniai konfliktai ir derybos.
Turistams siūloma nusifotografuoti prie uosto sienos toje vietoje, kur 1980 metais iš darbo išmestas ją perlipo ir streikui vadovauti ėmėsi Lechas Walęsa.
Šis tuomet niekam nežinomas elektrikas, vienas iš 650, dirbusių uoste, vėliau tapo „Solidarumo” profsąjungos, suvienijusios dešimt milijonų lenkų, vadovu, o dar vėliau – šalies prezidentu.
Salė, kurioje savo darbo stalą kartu su keliais kolegomis turėjo L.Walęsa, buvo išsaugota ir dabar joje turistams rodomi filmai apie to meto įvykius.
Beje, apie juos pasakoja ekskursijai po uostą vadovaujantis istorinių įvykių liudininkas, L.Walęsos kolega elektrikas Janas Krygeris.