Naujausi statistikos duomenys liudija, kad Vokietijoje jau veikia beveik 29 tūkst. lenkiškų bendrovių, 94 proc. jų įsikūrusios su Lenkija besiribojančiose Meklenburgo-Pomeranijos ir Brandenburgo žemėse.
Dauguma šių firmų – nedidelės. Bet atsirado ir stambesnių, kurios tapo pagrindiniais darbdaviais netoli Lenkijos esančiose gyvenvietėse.
Šie regionai labiausiai pajuto Berlyno sienai griuvus prasidėjusią Rytų Vokietijos gyventojų migraciją į Vakarų Vokietiją, ir lenkų atvykimas sukėlė viltį atsigauti.
Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus tuose Vokietijos regionuose jau netgi imta masiškai uždarinėti vaikų darželius, mokyklas.
Tačiau neseniai pradėta vėl gaivinti mokslo įstaigas – viskas dėl lenkų imigrantų antplūdžio.
Lenkai į Vokietiją keliasi ieškodami geresnio darbo, dėl pigesnio nekilnojamojo turto, palankių sąlygų steigti firmas ir dėl didesnių pašalpų vaikams auginti.
Padėjo iškilti neonaciams?
Tokias lenkų emigracijos priežastis atskleidė Varšuvos visuomeninių reikalų institutas, neseniai paviešinęs sociologinio tyrimo rezultatus.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad lenkų atvykimas ir džiugina vokiečius, ir kelia jiems nerimą.
Džiaugiamasi dėl kuriamų naujų darbo vietų, padidėjusių mokesčių į vietos biudžetą, gaivinamų švietimo įstaigų.
Bet nerimaujama dėl pagausėjusių vagysčių, didesnės darbo konkurencijos ir dėl šių baimių stiprėjančių vietos nacionalistų.
Už rasinę švarą kovojanti Vokietijos nacionalistų partija NDP netikėtai ėmė populiarėti, daug kur prasimušė į vietos tarybas. Vis dėlto neonacistinių pažiūrų ir neapykantos lenkams neslepiantys vokiečiai oficialių Berlyno ir Varšuvos santykių netrikdo. Kol kas.
Nauja žiniasklaidos misija
Sociologų teigimu, labai svarbų vaidmenį gerinant kaimyniškus santykius ir demaskuojant mitus atlieka žiniasklaida – ji ėmė vengti negatyvių įvykių propagavimo.
Berlyne ir Varšuvoje neabejojama, jog šalims suartėti labai padėjo prieš dvidešimt metų įkurtas Vokietijos ir Lenkijos bendradarbiavimo fondas (VLBF).
Jam atiteko daugiau kaip pusė milijardo Vokietijos markių, kurias kaip valstybinę skolą turėjo grąžinti Lenkija.
Fondas per tą laiką surengė ar finansavo 28 tūkst. kultūros, ekonomikos bei mokslo projektų ir kasmet skiria apdovanojimus lenkų ir vokiečių žurnalistams už geriausią teigiamą informaciją apie kaimynus.
Šiemet vieną iš trijų apdovanojimų ir 5 tūkst. eurų čekį pelnė Vokietijos televizijos ARD žurnalistas Markus Frenzelis, kaip tik ir parodęs naujos lenkų imigracijos privalumus.
M.Frenzelis reportaže „Rojus atvykėliams ir įkvėpimas nacionalistams” atskleidė, kad dauguma pasienio vokiečių nebijo nacionalistų gąsdinimų dėl lenkų migrantų ir viliasi, jog atvykėlių dėka vėl atsigaus švietimas, suklestės ekonomika.
Į apdovanojimų ceremoniją pakviesti buvęs Lenkijos finansų ministras Leszekas Balcerowiczius ir Vokietijos finansų viceministras Stefenas Kampeteris įtikinėjo, kad nėra ko baimintis lenkų migrantų.
O gerėjantys Varšuvos ir Vokietijos santykiai esą gali tapti sektinu pavyzdžiu kitoms šalims.
Įvaizdžiui kenkia nusikaltėliai
Vis dėlto ar išties viskas taip gražu, kaip nori parodyti Varšuva ir Berlynas? Kritikai tikina, kad iš arti vaizdas kitoks nei iš sostinių.
Į Šveriną atvykę regioninių laikraščių žurnalistai priekaištavo kolegoms iš Berlyno ir Varšuvos bei politikams, kad jie akcentuoja vien teigiamus dalykus, o nenori matyti neigiamų.
Ščecine veikiančio Lenkijos ir Vokietijos žurnalistų klubo įkūrėjas Andrzejus Kotula tvirtino, kad nacionalinė spauda nenoriai rašo apie vokiečių nacionalistų stiprėjimą ir lenkų vykdomas vagystes kaimyninėje šalyje.
Sostinių politikams tai esą yra smulkmenos, negalinčios užgožti pozityvių tendencijų, bet vietos gyventojams tai nepaprastai aktualu.
„Vokietijos valdžia pasielgė labai neapgalvotai po sienų atidarymo iš karto panaikinusi pasienio policininkų etatus.
Tai Lenkijos ilgapirščius paskatino vykti vogti į kaimyninę šalį, kartu įtvirtinti mitą, kad visi imigrantai yra vagys”, – teigė A.Kotula.
Jis negailėjo kritikos ir Varšuvai, kuri nesiima priemonių, kad apsunkintų Vokietijoje vagiamų geležinkelio bėgių ar traktorių legalizavimą Lenkijoje.
Per pastaruosius penkerius metus Vokietijos pasienio rajonuose vagysčių padaugėjo net 250 procentų, o dauguma areštuotų vagių yra lenkai.
Vagys ėmė gvelbti brangią statybų ir žemės ūkio techniką, dėl to paralyžiuojama kai kurių firmų ir ūkininkų veikla.
Tuo pasipiktinę 92 Ukermarkos regiono firmų savininkai neseniai bendru laišku kreipėsi į Brandenburgo žemės parlamentą reikalaudami atkurti pasienio oliciją ir užkirsti kelią vagystėms.
Vokietijos regioninio dienraščio „Nordkurier” redaktorius Michaelis Seidelis priekaištavo Berlyno valdininkams, kad jie riboja sritis, kuriose gali dirbti lenkai, o Varšuvą kritikavo dėl to, jog pasienio mokyklose mokoma anglų, o ne vokiečių kalbos.
„Tai sumažina lenkų imigrantų galimybes susirasti gerą darbą Vokietijoje”, – teigė M.Seidelis.
Jis ir A.Kotula absurdu pavadino tai, kad pasienio turizmo objektuose trūksta informacijos kaimyninės šalies kalba, ir pareiškė, jog visų bendradarbiauti trukdančių problemų sprendimas gali užtrukti dar ne vieną dešimtmetį.
Istoriniai mitai muziejuje
O galbūt ir ilgiau – mat giliai įsišaknijusių stereotipų iš kai kurių vyresnės kartos žmonių galvos išrauti neįmanoma iki šių dienų.
Prie senųjų stereotipų pridėjus šiandienes problemas vokiečių nepasitenkinimas atvykėliais iš Lenkijos esą gali tik didėti.
Kuo tai gali baigtis, parodė istorija.
Kad istorijos tėkmėje kaimynus juodinti buvo įprasta, patvirtina ir ekskursija po Diktatūrų aukų muziejų Šverine.
Muziejus yra įsikūręs pagalbiniame Šverino kunigaikščio rūmų pastate.
Jame kalėjimą iš pradžių buvo įrengę naciai, po to Maskvos KGB, o dar vėliau Rytų Vokietijos saugumo žvalgyba „Stasi”.
Nuo 1930 iki 1945 metų veikusiame nacių kalėjime buvo laikomi ir asmenys, kurie teismo sprendimu būdavo sterilizuojami kaip netinkami turėti palikuonių.
Pagal nežmonišką rasės švarinimo projektą buvo sterilizuojami ne tiktai psichikos ligoniai ar asocialūs asmenys, bet ir opozicinių partijų aktyvistai ir netgi į „lenkus panašūs gyventojai”.
Kaip tvirtina muziejaus direktorė Heike Müller, pastaruoju atveju užtekdavo kaimynų skundo, kad namo šeimininkė laiku nenuravi daržų, nenusivalo langų ar blogai prižiūri vaikus, ir ji būdavo pasmerkta.
Nuosprendį sterilizuoti vietos teisėjas motyvuodavo prierašu, kad šeimininkė „nesugeba tvarkytis vokiškai ir jos ūkis primena lenkišką netvarką”.
Šverine naciai sterilizavo daugiau kaip devynis šimtus vietos gyventojų.
Jie pokariu labai ilgai negalėjo išsikovoti kompensacijų, nes nebuvo įtraukti į naciams besipriešinusių asmenų sąrašą.
Sterilizavimą vykdęs gydytojas pabėgo į Vakarų Vokietiją ir ten išvengė kalėjimo. Rytų Vokietijoje likę du jo pagalbininkai nusižudė, o dauguma kitų išsislapstė provincijoje, tačiau anksčiau ar vėliau buvo nuteisti.
Nuo 1954 metų kalėjime viešpatavę „Stasi” agentai lenkus laikė pavojingais visai dėl kitko – dėl maištingumo, religingumo ir priklausomybės profsąjungai „Solidarumas”.
Dėl šių priežasčių buvo ribojamos turistų išvykos į Lenkiją, o grįžusius iš kelionės vokiečius ir turistauti atvykusius lenkus sekė „Stasi”.
Didžiausia viltis – vaikai
Lenkijos ir Vokietijos jaunimo bendradarbiavimo organizacijoje dirbanti vokietė Anke Papenbrock teigė, kad abiejų šalių moksleiviai bendrą kalbą randa gerokai greičiau nei tėvai ar seneliai.
Pastariesiems esą trukdo slogūs prisiminimai ir stereotipai, o vaikai tėvų abejonių greitai atsikrato, nes mato daugiau bendrumų nei skirtumų.
Vieni pas kitus viešintys moksleiviai esą greitai įsitikina, jog jie klausosi tos pačios muzikos, žiūri tuos pačius filmus, rengiasi tų pačių firmų drabužiais ir išgyvena tokias pat meilės bei konfliktų su tėvais ir mokytojais problemas.
Analogiškas išvadas patvirtino ir Varšuvos sociologai, nustatę, kad Vokietijos pasienio kaimuose apsigyvenę suaugę lenkai dažniausiai bendrauja tik tarpusavyje, o vaikai, besimokantys dvikalbėse mokyklose, žaidžia ir susidraugauja lengvai.