Laidojimo biuro agentas – taip vadinamas 60-metis T.Nikoličius. Dėl to, kad kadaise yra dirbęs vienų kapinių prižiūrėtoju.
Tačiau dabar šis plačiapetis vyras pasišiaušusiais žilais plaukais yra Serbijos prezidentas. T. Nikoličiaus pergalė prieš favoritu laikytą Borisą Tadičių – neįtikėtinas jo karjeros šuolis.
O ji buvo spalvinga. Kelią į politines aukštumas T.Nikoličius pradėjo ultranacionalistų Serbijos radikalų partijoje, kuriai vadovavo dabar Hagoje teisiamas Vojislavas Šešelis.
Ką reiškia jo pergalė prezidento rinkimuose? Ar rinkėjai tiesiog nubaudė B. Tadičių už akis badančias ekonomines problemas, ar jau panoro, kad Belgradas išsuktų iš proeuropietiškų reformų kelio?
Artėja prie narystės ES
T. Nikoličiui trečias kartas nemelavo. Laimę prezidento rinkimuose jis bandė ir 2004, ir 2008 metais, tačiau abusyk pralaimėjo B.Tadičiui.
Serbų, turėjusių daug iškęsti dėl nusikalstamų ilgamečio šalies lyderio Slobodano Miloševičiaus veiksmų praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, pasirinkimas tuomet buvo aiškus.
Taika, demokratija ir pabrėžtinai į Vakarus ir Europos Sąjungą (ES) nukreiptas žvilgsnis – tokie B. Tadičiaus Demokratų partijos šūkiai pavergė daugumą Serbijos rinkėjų.
Beveik dešimtmetis nuoseklaus darbo, regis, davė rezultatų – gyvenimo kokybė šalyje, nors ir pamažu, nuolat gerėjo.
Be to, po ilgų paieškų buvo sulaikytas buvęs Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius ir jam pavaldžių pajėgų vadas Ratko Mladičius.
Jų bylos ir dabar yra nagrinėjamos Jungtinių Tautų tribunole Hagoje.
Tokios pastangos buvo pastebėtos ES vadovybės – Bendrijos lyderiai šių metų kovo pradžioje suteikė Serbijai kandidatės tapti ES nare statusą.
Tai istorinis šuolis šaliai, kuri dar prieš 13 metų buvo NATO bombardavimo kampanijos taikinys. Tačiau prezidento rinkimuose serbai parodė – ne visiems patinka tokia kryptis. Tik ar Serbija, prezidentu išsirinkusi buvusį ultranacionalistą, neperšoks atgal per griovį?
Atsisuko į Vakarų pusę
Teisybės dėlei T.Nikoličius bent jau viešai iš tiesų stengiasi parodyti, kaip smarkiai pasikeitė.
Nacionalistinę savo praeitį jis bando nuvyti kalbomis apie demokratines vertybes.
„Teisūs tie, kurie mane vadina nacionalistu, bet aš taip pat esu ir demokratas! – energingai aiškina politikas. – Aš labai gerbiu europietiškas vertybes, nes taip liepia mūsų Konstitucija.”
Vis dėlto Serbijoje niekam nėra paslaptis, kad dažnas rinkėjas už T.Nikoličių balsavo vien dėl euroskeptiško jo vadovaujamos Serbijos pažangos partijos (SPP) požiūrio į ES integraciją.
Nors pats išrinktasis prezidentas ir prieš rinkimus, ir po jų kartoja, kad Bendrija Belgradui yra labai svarbi.
„Nebijau Europos, nes Europa – labai patraukli partnerė Serbijai.
Mes visose srityse smarkiai atsiliekame nuo ES narių, todėl turime bandyti įstoti į šį bloką”, – aiškina T.Nikoličius.
Vakarams patinka ir jo įžvalgos, kad „ES – ne tik valstybių sąjunga. Tai – ir nepriekaištinga teisinė sistema, gerbiamos žmogaus teisės, kova su korupcija”.
Serbijos euroskeptikai tikina, kad šios šalies, kurioje nedarbas siekia 24 procentus, įstojus į ES lauktų Graikijos likimas.
T.Nikoličiaus negąsdina Graikijos pavyzdys: „Neįmanoma nesuvokti, kad Graikija yra išskirtinis reikalas. Atėnai leido daugiau pinigų negu galėjo sau leisti. O paskui vieną dieną paaiškėjo, kad pinigų neliko.
Graikai pasinaudojo ES ir prarado partnerių pasitikėjimą.”
Pirmoji išvyka – į Rusiją
Ar tiki Europa T.Nikoličiaus permainomis? Bendras ES užsienio politikai diriguojančios Catherine Ashton ir Europos Komisijos vadovo Jose Manuelio Barroso kvietimas atvykti į Briuselį lyg ir rodo, kad taip.
Galbūt iš tiesų nuo Serbijos radikalų partijos nusisukęs ir SPP įkūręs T.Nikoličius ėmė palankiau vertinti ES ir galimybę prisijungti prie Bendrijos?
„Nesąmonė, – nukirto su „Lietuvos rytu” kalbėdamas belgradietis Vojislavas Vujičius. – T.Nikoličius tik žaidžia. Patys pagalvokite – argi įmanoma per kelerius metus taip smarkiai pasikeisti?”
25 metų studentas atkreipė dėmesį, kad T.Nikoličius, nors ir sulaukęs kvietimo atvykti į Briuselį, pirmiausia išdūmė į istorinę Serbijos partnerę – Rusiją, kurioje susitiko su šios šalies prezidentu Vladimiru Putinu.
Maskvoje išrinktasis Serbijos prezidentas iškart pareiškė: „Nesieksime narystės ES, jei būsime spaudžiami pripažinti Kosovo nepriklausomybę.”
Kosovas nuo Serbijos oficialiai atsiskyrė 2008 metų vasarį. Nors šią respubliką pripažįsta daugelis Vakarų valstybių, Belgradas tai padaryti atsisako.
Keistas pasiūlymas Maskvoje
Tiesa, T.Nikoličiaus patarėjai tvirtina, kad jo vizitas į Maskvą buvo suplanuotas dar iki prezidento rinkimų. Esą pirmoji oficiali viešnagė numatyta birželio 12-ąją – būtent į Briuselį.
Vis dėlto apžvalgininkai jau anksčiau yra pastebėję, kad SPP lyderiui Rusija kelia stiprių sentimentų.
T.Nikoličius, nepasižymintis gero oratoriaus sugebėjimais, sykį yra išrėžęs: „Serbijai būtų geriau tapti Rusijos provincija, o ne ES nare.”
„Rusija yra mano širdyje, niekas negali iš manęs jos atimti”, – ir prieš pat rinkimus pareiškė serbas.
Kremliuje, kuriam, pasak analitikų, T.Nikoličiaus pergalė prieš B.Tadičių buvo labai naudinga, jis dar kartą pabrėžė ginsiantis Rusijos interesus Balkanuose.
„Be to, Vakaruose kažkodėl nepastebima, kad T.Nikoličius Maskvoje dar kartą nusišnekėjo, – „Lietuvos rytui” pareiškė V.Vujičius. – Jis pareiškė, kad Serbijos parlamentas turėtų pripažinti nuo Gruzijos vienašališkai atsiskyrusių Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Juk tai – absurdas.”
Nuo Gruzijos atplėštų teritorijų nepriklausomybę yra pripažinusi tik Rusija ir dar kelios nedidelės šalys, o Serbija to daryti vengė vien dėl jautraus Kosovo nepriklausomybės klausimo.
„Gerai, kad po parlamento rinkimų sveikai mąstančių deputatų vis dar yra daugiau. Bet akivaizdu, kad T.Nikoličius nori mūsų šalį nublokšti keliolika metų atgal”, – svarstė V.Vujičius.
T.Nikoličių nustelbs premjeras
Vis dėlto bent jau kol kas atrodo, kad T.Nikoličius bus greitai nutildytas.
Prezidento pareigos Serbijoje pagal Konstituciją yra labiau simbolinės – valstybės valdžios vairą laiko premjeras. Šį postą – tuo beveik niekas neabejoja – užims ne kas kitas, o T.Nikoličiaus varžovas B.Tadičius.
Nors T.Nikoličiaus vadovaujama SPP laimėjo parlamento rinkimus, B.Tadičiaus vedama Serbijos demokratų partija (SDP) greitai užsitikrino socialistų paramą ir kartu jau formuoja valdančiąją koaliciją.
SPP jau pareiškė, kad šios partijos neįtraukimas į vyriausybę reikš, jog vyriausybė neturės rinkėjų paramos. Bet SDP ir socialistai tik gūžčioja pečiais – tokia jau politika.
Negana to, B.Tadičius netruko pasiųsti signalo T.Nikoličiui pabrėždamas ministro pirmininko posto svarbą: „Ši kėdė nuo šiol bus itin karšta, nes atėjo įdomūs laikai.”
Pasak apžvalgininkų, turbūt nenuostabu, kad po antradienio pokalbio su B.Tadičiumi T.Nikoličiaus pareiškimai skambėjo kur kas švelniau negu anksčiau.
„Turime vieną bendrą tikslą – stumti Serbiją į priekį ir stengtis, kad žmonės gyventų geriau.
Esu nusiteikęs optimistiškai”, – mandagiai, tarsi pamiršęs ankstesnius nesutarimus kalbėjo T.Nikoličius.
Briuselis į T.Nikoličių žvelgia atsargiai
Rytų Europos studijų centro ekspertas Vytis Jurkonis „Lietuvos rytui” tvirtino, kad į naująjį Serbijos prezidentą Briuselyje kol kas bus žvelgiama atsargiai, o Maskvoje – su pasitenkinimu.
– Ką reiškia T.Nikoličiaus pergalė Serbijai? Ar jis laimėjo dėl rinkėjų nusivylimo ekonominėmis problemomis, ar dėl patrauklios politinės linijos, susijusios su Kosovu ar integracija į ES?
– Tiek viena, tiek kita buvo T.Nikoličiaus rinkimų kampanijos klausimai. Vis dėlto galima sakyti, jog jis rinkimų nugalėtoju tapo ne dėl patrauklumo, o tiesiog dėl to, kad B.Tadičius juos pralaimėjo.
Kita vertus, daugeliui T.Nikoličiaus pergalė buvo šioks toks netikėtumas. Pirmajame ture rinkėjų aktyvumas buvo apie 54 proc., o antrajame – tik 46 proc. Dalis tų neatėjusiųjų buvo įsitikinę B.Tadičiaus pergale ir tiesiog nepasivargino atvykti į rinkimus.
– Ar gali būti, kad stipriai proeuropietiška Serbijos kryptis visai nesikeis? Juk B.Tadičius greičiausiai taps premjeru ir paliks T.Nikoličiaus partiją opozicijoje?
– Pagrindinis klausimas – ar Serbijos politinis ir biurokratinis elitas pripažins T.Nikoličių. Tik nuo to priklauso, ar jis sugebėtų keisti kursą. Juk pagrindinės partijos Serbijoje yra už narystę ES.
Be to, Serbija nėra vien prezidentas ar jo administracija. Atvirkščiai – būtent premjero pozicija yra svarbiausia ir stipriausia. Todėl vargu ar paskiros asmenybės galės pakeisti Serbijos proeuropietišką kryptį.
– Kiek, jūsų manymu, Serbijai realu įstoti į ES ir kada? Ar sutiktumėte su T.Nikoličiumi, kuris teigia, kad Bendrija kamuojama tiek plėtros, tiek egzistencinės krizės?
– Žinoma, ES turi spręsti savo vidaus klausimus, bet plėtra Balkanuose bent šiandien atrodo labiau tikėtina nei ES rytų kaimynystėje.
Serbijos politika, be abejo, svarbi, tačiau pagrindinis klausimas buvo ir yra Kosovo pripažinimas. Tikiu, kad Belgradas sąmoningai laikosi kietos linijos, kad didintų savo derybinę erdvę ir galų gale nusileistų ir brangiai parduotų šį reikalą. Pats T.Nikoličius teigė, jog narystės ES artimiausią dešimtmetį nesitiki.
Bet kuriuo atveju dalis ES narių išliks įtarūs dėl Serbijos narystės baimindamiesi, kad Belgradas bus Rusijos Trojos arklys.
– Ar apskritai verta tikėti T.Nikoličiaus – buvusio ultranacionalisto kalbomis apie persivertimą? Juk jam Kosovas – „raudona linija”, o Rusija – „visada jo širdyje”.
– Tikėtina, kad Briuselis kol kas bus atsargus – pasitikėjimas politikoje nėra gaunamas avansu. Tik po pirmųjų susitikimų, T.Nikoličiaus viešų kalbų ir, svarbiausia, Serbijos sprendimų bus galima kalbėti apie T.Nikoličiaus patikimumą.
– Tradicinei Serbijos sąjungininkei Rusijai T.Nikoličiaus išrinkimas prezidentu, be abejo, naudingas?
– T.Nikoličius neabejotinai buvo Rusijos favoritas per rinkimus, tokie rinkimų rezultatai ją tenkina. Tai leidžia manyti, kad Rusijos įtaka Serbijoje stiprės. Aktuali išlieka ir Rusijos bei jos dujų milžinės „Gazprom” veikla Serbijoje – kaip ir visame Balkanų regione.