Karalienės Elizabeth II valdymo 60-metis: britai ir švenčia, ir skaičiuoja

Princesei Elizabeth tebuvo vos 26-eri, kai vizito Kenijoje metu 1952-ųjų vasario 6-ąją ji sulaukė liūdnos telegramos apie savo tėvo Jurgio VI mirtį Londone.

Populiaraus karaliaus sveikata buvo rimtai pablogėjusi jau nuo 1951-ųjų vasaros pabaigos – daktarai jam diagnozavo plaučių vėžį.

Tad vyriausiai monarcho dukrai jau buvo tekę kelis mėnesius pavaduoti tėvą.

Elizabeth dienotvarkėje buvo daugybė oficialių susitikimų.

Nepaisant to, 1951-ųjų spalį, vizito Kanadoje ir JAV metu, ji savo politiniu brandumu jau nustebino amerikiečių prezidentą Harry Trumaną.

Tačiau anais sunkiais pokario metais, kurie sutapo su sąlyginai taikiu, bet skausmingu Britų imperijos žlugimu, Londono politinis elitas labai rimtai nuogąstavo dėl Elizabeth.

Ar mirus autoritetą tarp žmonių išsikovojusiam karaliui visai jauna jo dukra įstengs ant savo liaunų pečių pakelti seniausios pasaulio monarchijos naštą?

Dabar, praėjus 60 metų, Jungtinėje Karalystėje, o ir visame pasaulyje, bemaž be ginčų pripažįstama, kad Elizabeth II savo atsidavimu pareigai ir šaliai akivaizdžiai įrodė, kad prilygsta kitoms dviem didžiosioms savo pirmtakėms – karalienėms Elžbietai I ir Viktorijai.

Tad kodėl tokios sukakties nepaminėjus triukšmingai?

Per daugiau nei tūkstantmetę britų monarchijos istoriją tik dviem valdovams, tiksliau valdovėms – Viktorijai ir jos proanūkei Elizabeth II, pavyko išbūti soste daugiau nei 6 dešimtmečius.

Maža to, Elizabeth II tebėra puikios sveikatos ir prieš pusmetį nedviprasmiškai pareiškė, kad apie jokį savanorišką sosto atsisakymą ji nė negalvoja.

Turint omenyje, kad dabartinės monarchės mama Karalienė Motina Elizabeth mirė sulaukusi 102 metų, visiškai realu tikėtis, kad ir Elizabeth II epocha gali tęstis dar ne vienus metus.

Suvokdami, kad tokios progos kartojasi tik kartą per kelis šimtus metų, dar pernai Jungtinės Karalystės parlamentas ir vyriausybė nusprendė šį birželį surengti tikrai neeilinę fiestą, kuria dėkinga nacija tartų „ačiū” savo valdovei.

Būtent todėl nuo šiandien, birželio 2-osios, iki antradienio net keturias dienas ir naktis visoje Jungtinėje Karalystėje bus pompastiškai švenčiamas deimantinis jubiliejus.

Be abejonės, įspūdingiausiu šios superšventės akordu taps rytoj Temzės upe plauksiantis daugiau nei 1000 laivų ir laivelių karališkasis paradas.

16 valandą Lietuvos laiku prasidėsiantis paradas truks apie keturias valandas, jį prie Temzės krantinių stebės per milijoną londoniečių ir turistų. Auditorija prie televizorių ekranų visame pasaulyje turėtų siekti apie 300 milijonų žiūrovų.

Natūralu, kad susidomėjimas šiuo renginiu ypač didelis Britų Sandraugos valstybėse. Net 16-oje jų, nuo Kanados iki Australijos, Elizabeth II tebėra formali valstybės galva.

Procesijos priekyje plauks „Gloriana” – naujutėlaitė 27 metrų karališkoji barža, kurią britai jubiliejaus proga padovanojo savo monarchei.

Elžbietos I laikų stiliaus baržą irkluos 18 žinomų britų sportininkų. Tarp jų bus ir seras Steve’as Redgrave’as, legendinis daugkartinis olimpinis irklavimo čempionas, laimėjęs auksą penkiose olimpiadose iš eilės.

Tiesa, pati karalienė ir jos vyras Edinburgo kunigaikštis Philipas plauks ne „Gloriana”, o kita auksu ir purpuriniu audeklu išdabinta upės barža – 64 metrų ilgio „The Spirit of Chartwell”.

Tūkstantis išpuoštų laivų bus suskirstyti į dešimt eskadronų. Visas paradas kainuos apie 11 milijonų svarų, tačiau šios lėšos buvo surinktos iš privačių rėmėjų, nes karalienė primygtinai prašė nenaudoti nė penso iš valstybės biudžeto.

Tai bus didžiausia visų laikų karališkoji procesija Temze. Pastarąjį kartą panašaus masto plaukimą prieš 350 metų – 1662-ųjų rugpjūtį buvo surengęs karalius Karolis II.

1660-aisiais Karolis Anglijoje atkūrė monarchiją po devynerių baisių Oliverio Cromwellio respublikos metų.

Dar po dvejų metų jis vedė itin turtingą Portugalijos princesę Kotryną Bragansietę. Ji buvo katalikė, tad protestantiškoje valstybėje negalėjo būti oficialiai karūnuota.

„Todėl, imituodamas karūnavimą, Karolis II savo žmonai surengė įspūdingą procesiją Temze.

Tokios procesijos, tik gal kiek kuklesnės, buvo populiarios tarp Anglijos monarchų nuo pat XV amžiaus”, – „Lietuvos rytui” sakė specialios parodos „Karališkoji upė” vienas kuratorių Grinvičo nacionaliniame jūreivystės muziejuje istorikas Davidas Starkey.

Charizmatiškasis Londono meras Borisas Johnsonas, neseniai antrąkart perrinktas į šį postą, pažadėjo, kad tūkstantinė regata Temze nuo Batersio tilto miesto vakaruose iki istorinio pakeliamojo Tauerio tilto sostinės rytuose bus „tarsi Diunkerko evakuacija 1940-aisiais, tik kur kas sėkmingesnė ir linksmesnė”.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, nacistinės Vokietijos armijai traiškant Prancūziją, šimtai tūkstančių britų ir prancūzų karių buvo atkirsti vokiečių ir užspeisti Diunkerke.

Jie greičiausiai būtų žuvę arba pasidavę į nelaisvę, bet britai surengė operaciją „Dinamo” – tūkstantis žvejybinių anglų laivelių buvo evakuota iš Normandijos į Didžiosios Britanijos salą, per 330 tūkstančių įstrigusių britų ir prancūzų karių.

Beje, karališkojoje armadoje rytoj dalyvaus ir vienas tų nedidelių laivelių, 1940-ųjų gegužę dalyvavusių Diunkerko gelbėjimo operacijoje.

Žodžio kišenėje neieškantis konservatorius B.Johnsonas nė neabejoja, kad per 60 metų soste karalienė Elizabeth II įrodė, jog „monarchija yra vertinga institucija, vienijanti visą tautą”.

„Mūsų karalienė su šaknimis išrovė respublikoniškas nuotaikas. Net ir kairiųjų pažiūrų laikraščių puslapiai dabar prikimšti rojalistinių sentimentų. O radikalūs žurnalistai vienas po kito viešai atsiprašinėja Jos Didenybės už savo praeityje siūlytas renkamo prezidento idėjas”, – tvirtino B.Johnsonas.

Britų monarchistų lygos vienas vadovų Ianas Robertsas įsitikinęs, kad dabar galima drąsiai teigti, jog pastaruosius šešis dešimtmečius ateities istorikai pakrikštys „antrąja Elizabeth era”.

Negana to, dabartinės karalienės gyvenamo laikotarpio laimėjimai nė kiek nesusileidžia nei Elžbietos I, nei Viktorijos epochų didybei, netgi juos pranoksta.

„Tikra tiesa, kad valdant dabartinei karalienei Britanija prarado savo imperiją. Bet tai buvo neišvengiama pasaulio istorijos tendencija, nušlavusi ir visas kitas kolonijines valstybes.

Užtat drąsiai galime teigti, kad per 60 taikių metų, kol valdė ir tebevaldo Elizabeth II, eiliniai šalies piliečiai pasiekė iki šiol nematytą ekonominę gerovę ir asmeninę bei kūrybinę laisvę”, – „Lietuvos rytui” sakė I.Robertsas.

„Kad ir kur pažvelgtume – į ekonomiką, urbanistiką, mokslą, kultūrą, visur matome didelį progresą. Taip, daug kas gali pasakyti, kad Elžbietos I laikai davė pasauliui Williamą Shakespeare’ą, o Viktorijos epocha – Charlesą Dickensą.

Bet mes lygiai taip pat galime atšauti, kad „antroji Elizabeth epocha” pasaulį praturtino ne mažesniais deimantais – „The Beatles” ar „Rolling Stones”, rašytoja J.K.Rowling, aktoriumi Laurence’u Olivieriu ar architektu Normanu Fosteriu”, – teigė I.Robertsas.

Tiesa, ne visi britai tokie entuziastingi. Nemaža dalis iš 60 milijonų Jungtinės Karalystės piliečių anaiptol nežvelgia į Elizabeth II erą pro rožinius akinius.

ICM organizacijos atlikta nepriklausoma deimantinio jubiliejaus apklausa parodė, kad tik 27 procentai apklaustųjų neabejodami pareiškė, kad dabartinė Jungtinė Karalystė yra „kur kas geresnė vieta” nei buvo 1952-aisiais.

Penktadalis mano, kad reikalai nei pablogėjo, nei pagerėjo. Bet net 47 procentai respondentų įsitikinę, kad šalis ritasi žemyn.

„Nepaisant visos lavinos promonarchistinės propagandos, vis daugiau žmonių rimtai susimąsto, ar iš tiesų mums reikalinga ta anachronistinė institucija – karališkoji dinastija”, – „Lietuvos rytui” tvirtino Grahamas Smithas, vadovaujantis augančiai prorespublikoniškajai visuomeninei organizacijai „Republic”.

„Jokiu būdu nelinkiu nieko bloga solidaus amžiaus sulaukusiai karalienei Elizabeth II. Ji – pagarbos verta ledi, visą gyvenimą besistengusi gerai atlikti savo pareigas.

Bet ji vadovauja feodalinei, sukaulėjusiai dinastijai. Monarchija jau buvo nebetinkama veržliam XX, o tuo labiau XXI amžiui. Piliečiai privalo turėti teisę rinktis ir rinkti”, – įsitikinęs monarchijos matyti nenorintis britas.

Jo argumentai paprasti: jei nepatinka vadovo pasirinkimas, po 4 ar 5 metų galima rinkti kitą. Jei jau karalienė tokia populiari, kodėl ji negali kandidatuoti demokratiniuose valstybės vadovo rinkimuose?

„Jei ji laimės – puiku, tegu valdo. Mūsų atlikta apklausa parodė, kad prieš metus net 63 procentai britų manė, jog monarchijos praradimas bus žalingas valstybei. Šiemet, jubiliejiniais metais, šis skaičius krito iki 51 procento.

Labai realu, kad tęsiantis šiai tendencijai Elizabeth II jau po poros metų taps ne tik ilgiausiai soste prabuvusia britų monarche. Ji bus ir paskutinė”, – iš anksto džiūgavo „Republic” vadovas.

Jubiliejaus proga ši 21 tūkst. narių turinti organizacija išleido knygelę, pavadintą „60 nešlovės metų”. Joje Windsorų dinastijos nariai yra kaltinami „asmeniniu pasipelnymu, lyderistės nebuvimu ir chronišku nenoru leisti patikrinti jų finansinę situaciją”.

Iš tikrųjų karališki finansai yra tokie painūs, kad net ir po šiokių tokių demokratiškų reformų 1992-aisiais (nuo tų metų visi dinastijos nariai, taip pat ir monarchė, privalo mokėti mokesčius) iki šiol niekas tiksliai nežino, kiekgi verta „Firma” (angl. „The Firm” – taip pusiau juokais, pusiau rimtai pati karalienė ir jos artimieji vadina Windsorų dinastiją).

Šio mėnesio pradžioje verslo konsultantų bendrovė „Brand Finance” pateikė savo apskaičiavimus. Jų pateiktas skaičius iš tikrųjų įspūdingas – 44 milijardai svarų.

Karališkosios šeimos apčiuopiamas turtas – nuo rūmų ir pilių iki sunkiai įkainojamų meno šedevrų ir multimilijoninių investicijų į akcijų biržas – siekia maždaug 18 milijardų svarų.

Tačiau „Brand Finance” ekspertai tvirtina, kad „karališkasis prekės ženklas” laisvojoje rinkoje yra vertas dar daugiau – papildomus 26 milijardus svarų.

Žinoma, vargu ar karalienė kada nors parduos savo „firmą”, tad tie milijardai gana efemeriški.

Palyginkime: konservatyvaus „The Sunday Times” sekmadieninio laikraščio paskelbtame 1000 turtingiausių britų sąraše pagal asmeninį turtą monarchė net nepatenka į pirmąjį 250-tuką.

Turėdama „tik” 310 milijonų svarų vertės turtą Elizabeth II yra vos 262-oje sąrašo pozicijoje.

Beje, „Brand Finance” ekspertai taip pat apskaičiavo, kad ekonominėje recesijoje šiuo metu esanti Jungtinė Karalystė turės brangiai sumokėti už keturių dienų nacionalinę šventę. Ir tai nepaisant privačių rėmėjų.

Ekonomistų nuomone, papildomos atostogų dienos kirs per stringančią šalies ekonomiką net 1,2 milijardo svarų rimbu, panašiai kaip kirto pernai per princo Williamo ir jo išrinktosios Catherine vestuves.

Tiesa, šį smūgį kiek sušvelnins turizmo balzamas: per tas keturių dienų atostogas šalies viešbučiai, restoranai ir aludės gaus per 900 milijonų svarų (apie 3,88 mlrd. litų) papildomų pajamų.

Jungtinės Karalystės (JK) Nacionalinė statistikos tarnyba karališkojo jubiliejaus proga pateikė šūsnį įdomių skaičių, iliustruojančių, kaip šios valstybės visuomenė keitėsi nuo 1952-ųjų, kai Elizabeth II žengė į sostą, iki mūsų dienų.

9,332 proc. – tiek nuo 1952-ųjų išaugo JK ekonomikos apimtis. Prieš šešis dešimtmečius bendrasis vidaus produktas nesiekė net 16 milijardų svarų. Dabar šis rodiklis viršija 1,5 trilijono svarų.

24 kartai – infliacija ir kiti veiksniai smarkiai sumažino britų valiutos perkamąją galią. Tad 1952 metų 1 svaras sterlingų dabar būtų vertas dabartinių 24 svarų.

373 000 – 1952-aisiais tiek bričių dirbo tarnaitėmis. Tai buvo trečia pagal populiarumą profesija tarp šalies moterų po klerkių ir sekretorių mašinisčių. Tarp vyrų profesijų tais laikais dominavo klerkai (600 000) ir ūkininkai bei samdiniai (411 000).

Dabar tarnaičių profesija bemaž išnyko: tarp bričių moterų mūsų laikais dominuoja pardavėjų (820 000) ir slaugių (445 000) profesijos, o tarp vyrų – vadybininkų (357 000), prekių išvežiotojų bei sandėlininkų (309 000).

7000 – tiek dabar Jungtinėje Karalystėje yra vyrų, dirbančių kūno rengybos instruktoriais. 1952-aisiais jų skaičius buvo dar apvalesnis – 0.

46,8 proc. – beveik pusė visų dabar Jungtinėje Karalystėje gimstančių vaikų yra nesusituokusių partnerių atžalos. 1952-aisiais tik 4,8 proc. naujagimių gimdavo už santuokos ribų.

119 000 – skyrybų skaičius pernai. Palyginti su 1952-aisiais, santuokų skaičius šioje šalyje krito 33 proc., o skyrybų išaugo net 360 proc.

Prie britų skyrybų statistikos augimo tiesiogiai prisidėjo ir Elizabeth II artimiausi šeimos nariai. Iš keturių jos vaikų net trijų (princų Charleso, Andrew ir princesės Anne) santuokos žlugo.