Mirė garsus amerikiečių rašytojas fantastas R. Bradbury (papildyta)

„Pasaulis neteko vieno geriausio visų laikų rašytojo, vieno brangiausių ir man. Ilsėkis ramybėje, Ray Bradbury (seneli)“, - užrašė tinkle „Twitter“ jo vaikaitis Danny Karapetianas.

1920 metų rugpjūčio 22 dieną Vokigane, Ilinojuje, gimusio Ray Bradbury'io kūryboje gausu pamokomų istorijų apie pavojingus sutvėrimus.

Bene geriausiai skaitytojai prisimena šaltojo karo metais, 1953-aisiais, parašytą jo romaną „451 Frenheito“, pasakojantį apie cenzūros ir griežtos kontrolės siaubus totalitarinėje valstybėje. Šį kūrinį 1966 metais ekranizavo Francois Truffaut.

„Didelį džiaugsmą gyvenime teikė kas rytą keltis ir lėkti prie spausdinimo mašinėlės, nes šaudavo nauja mintis“, - 2000-asiais yra pasakojęs rašytojas.

„Tas jausmas, kurį patiriu kasdieną, labai primena laikus, kai buvau dvylikos“, - prisiminė jis švęsdamas 80-metį.

Ne vienos literatūrinės premijos laureatas iš viso parašė beveik 600 novelių ir 30 knygų, tarp jų „Marso kronikas“ (The Martian Chronicles) apie žmogaus mėginimą kolonizuoti Marsą ir netikėtas pasekmes.

Būtent šios iš atskirų apsakymų susidedančios knygos pasirodymas 1950 metais autoriui atnešė tarptautinę šlovę.

Lrytas.lt skaitytojams siūlome paskaityti 2010-ųjų rugpjūtį "Lietuvos ryte" pasirodžiūsį Austės Radžiūnaitės straipsnį "Romano tęsinys – po pusės amžiaus".

***

90-metį atšventęs amerikiečių rašytojas Ray Bradbury tebestebina pasaulį savo poetinėmis vizijomis ir skvarbiu protu.

R. Bradbury tik prieš kelerius metus užbaigė savo kultinio romano „Pienių vynas” (1957 m.) tęsinį „Sudie, vasara”.

Rugsėjo mėnesį Lietuvos knygynuose pasirodys leidyklos „Tyto alba” išleista ir ši knyga, ir perleistas „Pienių vynas”. Abu romanus į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis.

Vasariniai dvylikamečio „Pienių vyno” herojaus Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų.

Bet mažai kas žino, kad šią knygą R. Bradbury buvo parašęs kone dvigubai ilgesnę ir pavadinęs pirmykštę jos versiją „Melsvosios prisiminimų kalvos”.

Leidėjų pageidavimu didelę knygos dalį autorius sutiko nurėžti ir palikti ateičiai, kol nuspręs, kad ji gali pasirodyti.

Tam prireikė beveik 50 metų – šitiek laiko rašytojas tobulino „Pienių vyno” likučius.

„Aš laukiau, kad romano skyriai įkvėptų naujų idėjų ir praturtėtų naujomis metaforomis”, – aiškino R.Bradbury.

„Kai sėsdavau prie rašomosios mašinėlės, staiga atsiverdavo nustebimo akimirkos, kurios baigdavosi apsakymais ar ilgesniais pasakojimais, vėliau sujungiamais į vieną”, – prisiminė knygos „Sudie, vasara” kūrybos akimirkas R.Bradbury.

Kūrėjas savo rašymo manierą juokaudamas apibūdino taip: „Įsivaizduoju, kad einu į virtuvę pakepti poros kiaušinių, ir nė nepajuntu, kaip pradedu ruošti kviestinius pietus. (...) Įsibėgėju ir įsigeidžiu patirti kitą staigmeną, kitą valandą, kitą dieną ar kitą savaitę.”

Kaip vieną didžiausių nuotykių rašant romaną „Sudie, vasara” R. Bradbury paminėjo vakarais sau duotą nurodymą nustebinti save, kai pabus rytą.

„Stebėjimasis man yra viskas”, – atviravo kūrėjas.

Naujajame romane rašytojas grąžina skaitytojus į Grintauno miestelį, kuriame prabėgo kupina stebuklų Daglo Spoldingo vasara, tęsia Daglo ir kitų berniūkščių nuotykius.

Pagrindinis knygos veiksmas vyksta dauboje, prie kurios prabėgo ir paties autoriaus vaikystė Vokigane.

„Aš gyvenau tarsi saloje, iš kurios bet kada galėjau nerti į daubą ir patirti nuotykių, – prisimena gimtąją vietovę R. Bradbury. – Ten vaizduodavausi esąs Afrikoje arba Marso planetoje.

Ši dauba liko mano gyvenimo šerdis, tad ji tapo ir romano šerdimi. O apie ją – visi mano draugai abiejose daubos pusėse ir senukai, atlikę mano gyvenime savotiškų laikrodžių vaidmenį.”

R. Bradbury visada labai domino pagyvenę žmonės.

„Nemažai didžiausių draugysčių mano gyvenime buvo su vyrais ir moterimis, perkopusiais 80 ar 90 metų, – prisipažino pats šią amžiaus ribą pasiekęs autorius. – Aš džiaugdavausi gavęs progą užduoti jiems klausimų, o paskui sėdėti labai tyliai, nieko nesakyti ir mokytis iš jų atsakymų.

Jie ateidavo į mano gyvenimą ir išeidavo, aš sekiojau paskui juos ir visko klausinėjau.”

Pasak R. Bradbury, „Sudie, vasara” – tai romanas apie mokymąsi iš senų žmonių.

„Čia aš niekam nediriguoju, – tikino autorius. – Nebandau vairuoti savo veikėjų, leidžiu jiems gyventi savo gyvenimą ir dėstyti savo tiesas.”

Rašytojui per petį tarsi žiūri jo seneliai ir teta Neva Bradbury, palikę ryškų pėdsaką jo gyvenime.

„Mano senelis buvo labai išmintingas ir kantrus žmogus, senelė – nuostabi moteris, turėjusi įgimtą supratimą apie berniukų elgesio priežastis, – dėstė R. Bradbury. – O mano teta Neva saugojo ir puoselėjo metaforas, iš kurių išaugau aš.

Ji rūpinosi, kad būčiau maitinamas pačiomis geriausiomis pasakomis, geriausiais poezijos, kino ir teatro kūriniais. Taigi aš nuolat kliedėjau gyvenimu ir troškau viską užrašyti.”

„Man buvo malonu vėl aplankyti savo mylimąjį Grintauną – pasidairyti į vaiduoklių namą, išgirsti sodrius teismo rūmų laikrodžio dūžius, perbėgti per daubą, pirmąsyk būti pabučiuotam mergaitės ir pasimokyti išminties iš tų, kurie išėjo anksčiau”, – liejo ilgesį autorius.

„Sudie, vasara” – jau trečioji G. Kirvaičio išversta R. Bradbury knyga. Daugiau kaip prieš 40 metų šis vertėjas supažindino lietuvių skaitytojus su R. Bradbury novelių knyga „Marso kronikos”.

„Netikėtos, kartais stulbinančios R. Bradbury metaforos, niekad negirdėti palyginimai, įsimenami poetiški įvaizdžiai, tai lyriška, tai fantasmagoriška atmosfera, sprendžiami žmogaus egzistencijos klausimai – visa tai buvo nemenkas iššūkis pradedančiam vertėjui”, – prisiminė pirmąjį susidūrimą su R. Bradbury kūryba G. Kirvaitis.

Todėl jaunas vertėjas nepabūgo anuomet kreiptis patarimų į patį rašytoją ir sulaukė ne vieno jo laiško iš už Atlanto.

R. Bradbury ne tik išgliaudė neaiškumus, bet ir pažėrė jam būdingo humoro įgeldamas sovietiniams leidėjams dėl autoriaus teisių.

„Rusų leidėjai galėtų nepasibranginti ir nupirkti man ryškiaspalvę sportinę striukę su juokinga skrybėle, porą batų ir gal dar ledų ant pagaliuko – pačiulpti karštą dieną, – šmaikštavo rašytojas. – Pasakykite jiems, kad aš, būdamas iš kūno ir kraujo, niekuo nesiskiriu nuo kitų pasaulio rašytojų.

Nevažinėju mašina (R. Bradbury niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo. – Red.), vaikštau pėsčiomis. Tačiau, patikėkite, aš valgau ir man reikia drabužių kūnui pridengti.”

Teko nelengvos užduotys

Versdamas romanus „Pienių vynas” ir „Sudie, vasara” G.Kirvaitis stengėsi apsieiti be R.Bradbury pagalbos, nors užduotys buvo ne iš lengvųjų. Abiem kūriniams būdingos filosofinės įžvalgos, jie poetiški ir išmintingi, kupini skaidrios prisiminimų nuotaikos ir vaikiško žargono.

„Kai kurių metaforų ir posakių man negalėjo paaiškinti net amerikiečiai, – prisipažino vertėjas. – Pavyzdžiui, kas yra birželio sviestas, apibarstytas spalvotu cukrumi. Turėjau suktis.

Tačiau verčiant R. Bradbury ir kankinimasis yra malonus. Versti gerą rašytoją – smagu.”

R. Bradbury yra vienas garsiausių XX–XXI a. JAV rašytojų. Jis gimė 1920 m. rugpjūčio 22 d. Vokigane (Ilinojaus valstija), kuris vėliau atgijoknygose „Pienių vynas”, „Sudie, vasara” ir jo novelėse.

Baigęs mokyklą Los Andžele, būsimasis rašytojas pardavinėjo gatvėje laikraščius. Mokslus jam atstojo skaitymas bibliotekose tris dienas per savaitę.

Užrašinėti savo istorijas R. Bradbury pradėjo vaikystėje ant sviestinio popieriaus, o pirmąją novelę išspausdino 1938 m. Pirmąjį honorarą rašytojas gavo 1941-aisiais už novelę „Švytuoklė”, o pirmoji išspausdinta jo knyga buvo 1947-aisiais pasirodęs fantastinių novelių rinkinys „Tamsus karnavalas”.

Po to R. Bradbury parašė dar daugiau kaip 500 kūrinių – novelių, romanų, detektyvinių apysakų, pjesių, televizijos ir kino scenarijų, poemų, esė.

Lietuvių kalba yra išleisti: romanas antiutopija „451 Farenheito” (1961), novelių knyga „Marso kronikos” (1967), romanai „Pienių vynas” (1969, 2006), „Vienišasis prišaukia mirtį” (2004), novelių rinkiniai „Pradžios pabaiga” (1982, 1989), „Amžinos atostogos” (1997), „Akies mirksniu” (1999).

2000 m. už indėlį į amerikiečių literatūrą R. Bradbury įteiktas Nacionalinio knygų fondo medalis, 2004-aisiais – „National Medal of Arts”.

Rašytojas su žmona M. McClure (1922–2003) susilaukė 4 dukterų, turi 8 anūkus.