Rinkimai Graikijoje: kokia Europa taps po jų?

Užgniaužęs kvapą laukdamas rinkimų Graikijoje, pasaulis išgyvena savotišką dežavu. Gegužės pradžioje graikai jau rinko parlamentą. Politikai ir investuotojai, kaip ir šiandien, laukė, sulaikę kvėpavimą: ar nusivylę žmonės palaikys valdžios priverstinio taupymo politiką, ar atims iš savo politikų mandatus?

Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Valdančiosios partijos rinkėjų buvo žiauriai nubaustos ir prarado daugumą. Bandymai suformuoti koaliciją išvirto į farsą. Visa tai lydėjo vis nauji smūgiai finansų rinkose, buvo išsakomos vis niūresnės prognozės euro atžvilgiu.

Praėjus vos šešioms savaitėms graikai ir vėl stovi ant pasirinkimo slenksčio. Ir vėl pasaulis žvelgia į Atėnus, sulaikęs kvėpavimą. Nebeaiški Graikijos kaip eurozonos narės ateitis. Apklausos rodo, kad ypač didelius šansus ateiti į valdžią turi radikalūs kairieji. Nors kairiųjų partijos „Syriza“ vadovas Aleksis Cipras galiausiai patikino, kad nori išlaikyti eurą, tačiau kurso, nukreipto prieš taupymą, jis tebesilaiko taip pat tvirtai ir tebenori nutraukti finansinės pagalbos susitarimus, primetančius Graikijai griežto taupymo politiką. O tai reiškia, kad jis stato į pavojų savo šalies narystę eurozonoje.

„Der Spiegel“ piešia gana tamsius scenarijus, jeigu iš karto laimėtų A. Cipras. Tokiu atveju jau pirmadienį prasiveržtų panikos lavina. Gali būti šturmuojami Graikijos bankai, nes prieš galimą drachmos sugrąžinimą gyventojai norėtų apsirūpinti tvirtesne valiuta. Panikos ženklų buvo jau ir prieš rinkimus – savaitę prieš juos graikai kasdien iš sąskaitų nusiimdavo nuo 100 iki 500 mln. eurų.

Kita graikų alternatyva – partijos, palaikančios finansinio gelbėjimo paketą ir siūlančios iš naujo derėtis dėl Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo suteiktos paskolos sąlygų. Tarp pastarųjų populiariausi konservatoriai - Antonio Samaro vadovaujama „Naujoji demokratija“, bei socialistai, vadovaujami Evangelos Venizelos. Jeigu pastariesiems po rinkimų pavyktų sudaryti valdančiąją koaliciją, Europa galėtų lengviau atsikvėpti – bendros valiutos sąjunga greičiausiai būtų išgelbėta ir nepradėtų byrėti. A. Samaras prieš rinkimus ragino tautiečius balsuoti jaučiant atsakomybę ir prieš savo vaikus, nes šie rinkimai pirmiausiai reikš šalies apsisprendimą dėl euro ar drachmos.

Išankstinės apklausos rodo, kad pakankamos daugumos neturėtų užsitikrinti nė viena partija. Netgi populiarioji „Syriza“, pagal apklausas, turėtų gauti tik apie trečdalį balsų.

Nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs rinkimai Graikijoje, jau dabar aišku: net jeigu valiutų sąjunga atlaikys savo istorinę krizę, ji vis vien nebegalės būti tokia pat, kaip

buvo. Graikijos pamoką, nori ar nenori, teks išmokti ir padaryti išvadas ateičiai. O kokia turės būti ateities Europa – čia jau specialistų nuomonės išsiskiria. „Der Focus“ pateikia keturių garsių ekonomistų požiūrius.

Buvęs Vokietijos banko vadovas Josefas Ackermannas ragina, pasitelkus taupymo pastangas, iš akiračio nepamesti ir augimo, ir taip sugrąžinti Europą į savo vėžes:

„Mes privalome Europos šalyse sumažinti deficitą ir įsiskolinimus. Bet, žinoma, lygiagrečiai mums reikia skatinti ir augimą, pavyzdžiui, per visiškai atvirą vidaus rinką ir didesnes inovacijas. Taip pat reikia mažinti bedarbystę, kuri kai kuriose šalyse gąsdinančiai didelė, ypač tarp jaunų žmonių iki 25 metų.

Paskolos ir kreditai įvairiems gelbėjimo mechanizmams, kuriuos Vokietija jau įsipareigojo suteikti, sudaro 70 proc. šalies biudžeto. Mokesčių mokėtojams paaiškinti, kad jie turi prisiimti dar daugiau rizikos, būtų labai sunku. Prisideda ir tai, kad daugelis vokiečių mano, jog kitos šalys per mažai stengiasi, o Vokietija ir Prancūzija – bet daugiausiai Vokietija – viską skolina ir skiria vis daugiau lėšų.

Bet aš esu įsitikinęs: prieš eurozonai sužlungant, bus padaryta viskas, kad ji būtų išgelbėta. Kita vertus, Berlyno valdžios dvejonės turi ir taktines priežastis. Jeigu Vokietijos kanclerė pasakytų, kad gelbėjimo akcijoms mes išdalysime didžiąją dalį savo pinigų, būtų nepaprastai sunku tam gauti Bundestago pritarimą. Ir visi gyventojai būtų prieš. Štai kodėl manau, kad nėra blogas politinis sprendimas išlaikyti spaudimą iki paskutinės minutės.

Bet jam vis labiau stiprėjant, vokiečiai ims savęs klausti: „Ar mes norime eurozonos žlugimo, ar gelbėjimo akcijos?“ Tuomet jiems teks suskaičiuoti abiejų variantų naudą ir kainą, ir atsakymas ateis pats savaime. Nes sugriauti kainuos kur kas brangiau, nei išlaikyti“.

IFO instituto vadovas Hansas Werneris Sinnas pasisako prieš paramą Ispanijos bankams ir reikalauja pertvarkyti bankų skolas per vadinamuosius privataus kapitalo skolos ir nuosavybės vertybinių popierių apsikeitimo sandorius:

„Ispanijos bankai, teikdami paskolas klientams, spekuliavo nekilnojamojo turto kapitalo prieaugiu. Kaip ir amerikiečių bankai, jie nekilnojamojo turto pirkėjams suteikdavo daugiau nei 100 proc. jų namo vertės paskolas. Šiandien visuomenė kenčia už tai. Ispanijos bankai iš ECB jau gavo 303 mlrd. eurų vadinamųjų tikslinių paskolų, o dabar turėtų gauti dar 100 milijardų iš Europos finansinio stabilumo fondo. Kadangi Ispanijos bankų klientai, o kartu ir patys bankai iš esmės yra žlugę, pinigų mes neatgausime.

Būtų geriau transformuoti bankų skolas į nuosavą kapitalą, tai yra, pritaikyti

vadinamuosius skolos ir nuosavybės vertybinių popierių apsikeitimo sandorius. Užuot Europos mokesčių mokėtojus padarius įkaitais, akcininkai turi perleisti savo akcijas mainais už atsiskaitymą kreditoriams. Tai išsaugotų bankus, bet ne jų savininkus.

Gelbėjimo operacijos, dėl kurių jau susitarta, jau dabar reiškia gilų grybštelėjimą iš vokiečių mokesčių mokėtojų ir pensininkų kišenių. Visuomenei primesti dar ir bankų skolas būtų itin pavojingas žingsnis Vokietijos stabilumui, nes bankų skolos kur kas didesnės už valstybės skolas. Ispanijos valstybės skola siekia 69 proc. bendrojo vidaus produkto, o bankų skolos – 305 proc. BVP, arba apie 3,3 trilijono eurų.

Šiandien, penktaisiais krizės metais, jau seniai yra atėjęs laikas peržiūrėti netinkamas gelbėjimo strategijas, kurias iki šiol išbandė Europos lyderiai. Bankų sąjungos, peržengiančios bendrą reguliavimą ir perskirstančios pinigus tarp šalių, Europai nereikia“.

Kairiųjų frakcijos pirmininko pavaduotoja Bundestage Sarah Wagenknecht pasisako prieš perdėtą Europos ekonomikos reguliavimą, kurį politikai numatė kaip ilgalaikį tikslą:

„Jeigu Europa nori iškilti kaip vienetas, tai neturi būti palikta rinkai. Tačiau tai, žinoma, neapima kvietimo reguliuoti Europos ekonomiką, taip pakertant valstybių narių suverenitetą. Teisė į savo biudžetą priklauso prie elementariausių nacionalinio parlamento teisių ir negali būti iš jo atimta, nesugriovus demokratijos pamatų.

Europai nereikia visagalių komisarų ar centrinių bankininkų, kurie valdytų atskiras šalis, bet daugumos pritartų ir sutartimis įtvirtintų taisyklių ir standartų, kurios galiotų visoms šalims ir kurių turėtų būti laikomasi. Šitokios privalomos gairės būtų demokratiška alternatyva nacionalinėms vyriausybėms, pavaldžioms Europos ekonominei valdžiai.

Fiskalinis paktas reiškia socialinio susinaikinimo sąjungą visos Europos mastu, kur pensininkai, dirbantieji ir bedarbiai turėtų nukraujuoti dėl milijardų, kurie bus skandinami ir nuskęs išsekusiame finansiniame sektoriuje. Jeigu Europa turi būti tokia, kokia buvo numatyta deklaracijose ir proklamacijose, jai reikia susitarti dėl visiškai naujų pagrindų. Tai padaryti reikėtų jau dabar, jeigu Europa nori turėti bendrą ateitį“.

Šveicarų ekonomistė, UBS direktorių tarybos narė ir buvusi Vokietijos Ekonomikos ekspertų tarybos narė Beatrice Weder di Mauro ragina įvesti skolų sureguliavimo paktą:

„Prasminga būtų pradėti nuo klausimo, kur kelionė turi pasibaigti: kaip atrodo ilgalaikė stabili valiutų sąjunga? Bet kuriuo atveju ji apima bendrą tarpvalstybinių bankų priežiūrą ir restruktūrizavimą, o idealiu atveju ir bendrą indėlių draudimą. Bankų sąjunga yra ilgalaikis poreikis, bet prireiks laiko, kad tai būtų įgyvendinta.

Sunkesnis yra klausimas, kaip turėtų atrodyti fiskalinė sąjunga. Realesnis kelias veda į federaciją su centriniu krizių valdymo mechanizmu, bet tik su nedideliu centriniu biudžetu. Šalių finansų politika turės būti kontroliuojama derinant taisykles, procedūras ir rinkos discipliną. Tam reikalingas ir nemokumo režimas šalims.

Ekspertai pataria: šalys, kurių skola sudaro mažiau kaip 60 proc., krizės atveju gali būti perfinansuojamos be jokių sąlygų iš Europos stabilumo mechanizmo (ESM) lėšų. Nuo 60 proc. priėjimas prie ESM turi būti apibrėžtas sąlygomis ir per kitą etapą būtinai atliktas nuostolių pasidalijimas tarp privačių kreditorių. Bet ši sistema taps stabilizuojanti, tik kai šalių skola vėl taps mažesnė nei 60 proc. Tačiau prie to reikia vieną kartą prieiti.

Norint atlikti šį perėjimą ir per trumpą laiką stabilizuoti sistemą, reikia pasirašyti skolų sureguliavimo paktą. Tuomet skolos, viršijančios 60 proc., būtų palaipsniui perkeliamos į bendrą fondą. Ten jos būtų bendrai refinansuojamos, tačiau atsakomybė už grąžinimą išliktų atskiroms šalims ir, be kita ko, būtų užtikrinama per mokesčių priemokas.

Visi išloštų, jeigu liautųsi spekuliacijos apie eurozonos solidarumą ir jos būtų pakeistos konsolidacijos ir augimo perspektyvomis“.