Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pernai 1888 užsienio nusikaltėliai bandė pergudrauti teisinę sistemą, pateikdami apeliacijas.
409 iš jų buvo leista pasilikti. 185 iš pastarųjų – todėl, kad jie turėjo teisę į „šeimyninį gyvenimą“. Šis pretekstas pasilikti buvo taikomas netgi nepaisant to, jog nusikaltėliai savo veiksmais dažniausiai jau būdavo sugriovę savo britiškas šeimas.
Pasiūlymas, kurį iškėlė Bendruomenių rūmų sekretorė Theresa May, nurodo gaires Didžiosios Britanijos žmogaus teisių teisėjams, kuriuos parlamentas kaltina pataikavimu Europos žmogaus teisių konvencijai.
Pagal šias gaires kiekvienas nusikaltęs užsienietis, įkalintas daugiau kaip 4 metams, atlikęs bausmę turi būti išsiųstas nepriklausomai nuo jo teisės į „šeimyninį gyvenimą“.
Užsienio nusikaltėliai, nuteisti daugiau kaip 12 mėnesių kalėjimo, taip pat įprastu atveju turi būti deportuojami, tačiau jie gali pasilikti, jeigu turi mažų vaikų, kurių didžioji gyvenimo dalis prabėgo Didžiojoje Britanijoje.
Th. May parlamente sakė: „Pernelyg ilgai mes užsienio nusikaltėlių teises statėme aukščiau už britų visuomenės teises. Mes atstatysime teisingumą. Mes aiškiname, kad britų visuomenės teisė apsiginti nuo užsienio nusikaltėlių daromų nusikaltimų laikoma mažesne už tų nusikaltėlių pageidavimą gyventi šeimyninį gyvenimą. Mes norime išgirsti garsią ir aiškią parlamento nuomonę. Ir tikimės, kad teismai deramai atsižvelgs į šio Parlamento pareiškimą“.
Opozicinio šešėlinio kabineto sekretorė Yvette Cooper pasakė, kad leiboristai sutinka, jog „tai yra problema, kad visuomenė nesugeba suvokti“ teismo sprendimų, kuriais užsieniečiai nusikaltėliai atleidžiami nuo deportacijos.
Konservatoriai baiminasi, kad yra pavojus, jog teisėjai gali tiesiog ignoruoti balsavimą.
Jie nurodo, kad teisėjai ne kartą yra išplėtę „šeimyninio gyvenimo“ sąvoką iki migrantų, kurie yra nesusituokę ir netgi neturi vaikų.
Pasak Th. May, jeigu teisėjai ignoruos parlamento nurodytas gaires, ji yra pasirengusi jas įtvirtinti įstatymiškai.
Nuostatai, kurie turės būti įgyvendinti per keletą savaičių, teigia, kad bet kas, atvykęs iš anapus Europos ekonominės erdvės ir nuteistas bent ketveriems metams kalėjimo, „beveik visada“ turi būti deportuotas.
Tik „išskirtiniais atvejais“ šeimyninis gyvenimas ar vaiko interesai gali nusverti nusikalstamumą.
Tie, kurie įkalinti nuo vienerių ir ketverių metų, arba pakartotinai nusikaltę ir įkalinti mažiau nei metams, taip pat turi būti deportuojami, išskyrus tuos atvejus, kai atitinkami labai griežti kriterijai.
Išvengti deportacijos gali tik tokie, kurie šalyje yra pragyvenę ne mažiau kaip 15 metų, turi ilgalaikius santykius, ir išsiuntimas iš šalies taptų santykiams „neįveikiama kliūtimi“.
Neturėtų būti išsiunčiami ir nusikaltėliai, turintys vaikų, kurie yra Didžiosios Britanijos piliečiai arba yra pragyvenę šalyje ne mažiau kaip septynerius metus, ir nėra kito juos prižiūrėti galinčio šeimos nario.
Britų parlamentas jau ne pirmą kartą pasipriešina žmogaus teisių teisėjams.
Praėjusį mėnesį Davidas Cameronas pažadėjo nepaklusti Strasbūro norui pakirsti britų suverenitetą balsavimo teisės atėmimo iš kalinių klausimu.