Lietuvai ir Europai su nerimu kalbant apie artėjančią antrąją krizės bangą, Turkijos prezidentas Abdullah Gülas ragina nenusiminti. Esą sunkumai yra laikini ir Europai gali suteikti naujų galimybių.
„Manau, kad Europos Sąjungos (ES) narės turėtų suprasti, jog savo rate turėti Turkiją joms yra naudinga ir būtina. Galbūt mes galėtume padėti jums įveikti krizę?” – per Stambule vykusį išskirtinį interviu „Lietuvos rytui” svarstė Turkijos lyderis.
Pasiūlymas kiek keistokas, mat nei pati Turkija į ES pastaraisiais metais veržiasi, nei Briuselyje Ankaros laukiama išskėstomis rankomis, nors formaliai dialogas vyksta.
Kita priežastis – laikas. Turkijos ir jos prezidento žvilgsnis pastaruoju metu krypsta ne į ES, mat yra kitų svarbių rūpesčių.
Antai liepos 4 ir 5 dienomis Lietuvoje turėjęs lankytis valstybės vadovas savo vizitą atidėjo keliems mėnesiams dėl sveikatos problemų.
A. Gülas „Lietuvos ryto” žurnalistę priėmė Stambule prabangioje prezidento rezidencijoje likus savaitei iki jo planuoto oficialaus vizito į Lietuvą.
Prieš susitikimą su Turkijos pirmuoju asmeniu buvau įspėta: „Šiandien prezidento nuotaika nėra labai gera, tad nenustebkite, jei pokalbio metu jis atrodys susirūpinęs.”
Suprantama. Paskutinė birželio savaitė A. Gülui buvo kupina rūpesčių. Didžiausias jų – kaip pasielgti su Sirija, kurios pajėgos birželio 22 dieną numušė Turkijos naikintuvą.
Krizė ES turkų nebaugina
Vis dėlto prognozė apie prastą prezidento nusiteikimą nepasitvirtino.
Nors situacija šalyje įtempta, valstybės vadovas elgėsi šiltai ir draugiškai, pokalbio metu santūriai, bet taikliai juokavo.
Su prezidentu kalbėjomės padedant turkų ir anglų kalbų vertėjai. A. Gülas kalba angliškai, bet mėgsta tikslumą ir renkasi profesionalo pagalbą, kad jo žodžiai būtų suprasti teisingai.
– Kokius klausimus norite aptarti su Lietuvos atstovais? – prezidento A. Gülo paklausė „Lietuvos rytas”.
– Turkijos ir Baltijos šalių santykiai trunka jau seniai. Žvelgiant į istoriją, mes 1930 metais su Lietuva pasirašėme draugystės sutartį, ir Turkija niekuomet nepripažino sovietų okupacinės valdžios Lietuvoje.
Gavau jūsų prezidentės kvietimą atvykti ir, tiesą sakant, dabar Turkijos eilė aplankyti Lietuvą. Mes norime stiprinti mūsų draugystę.
Jūsų šalis 2013 m. antrąjį pusmetį perims pirmininkavimą ES. Turkija yra kandidatė į ES, derasi dėl prisijungimo prie bloko. Norime tęsti bendradarbiavimą, taip pat sutelkti dėmesį į ekonominius ir prekybos santykius.
– Turkija siekia narystės ES, nors 97 procentai jos teritorijos yra Azijoje. Kodėl norite prisijungti prie šios organizacijos?
– Turkija yra europietiška šalis, ir mes norime tęsti tiek ekonominę, tiek politinę integraciją. Pastaruosius 17 metų Turkija turi muitų sąjungą su ES. To mes pasiekėme nepaisydami, kad nesame Bendrijos nariai.
Be to, Turkija yra prisidėjusi prie kai kurių ES institucijų steigimo. Pavyzdžiui, ji yra viena iš Europos Tarybos steigėjų. Mes taip pat esame NATO nariai.
Atsižvelgiant į šiuos ilgalaikius ES ir mūsų šalies santykius, Turkija ir yra Europos dalis.
– Šiuo metu ES išgyvena ekonominį sunkmetį. Ar Bendrijos patiriamos finansinės problemos neatvėsino jūsų noro tapti jos dalimi?
– Galvodami apie integraciją į ES laikomės ne laikino, o strateginio požiūrio.
Tiesa, kad Europos šalys patiria ekonominę krizę. Tikiuosi, kad ji greitai baigsis, ir tikiu, jog tai – laikini sunkumai, ir situacija pasikeis.
Turkija yra didelė ekonomika. Mūsų šalis turi didžiulį potencialą, turės jį ir ateityje. Šiuo atžvilgiu Turkija yra labai vertinga ES.
Turkija, tapdama Bendrijos dalimi, taip pat daug laimėtų, nes mes su Europa glaudžiai bendradarbiaujame ekonomikos ir prekybos srityse.
Manau, kad ES narės turėtų suprasti, jog savo rate turėti Turkiją joms naudinga ir būtina, nes tai sukurs daug galimybių.
Ekonominė Europos krizė nėra kliūtis. Tiesą sakant, galbūt tai yra galimybė judėti pirmyn.
Kliūtys narystei – dirbtinės?
– Maždaug 70 proc. ES šalių piliečių yra nusiteikę prieš Turkijos prisijungimą prie bloko. Ką manote apie tokias nuotaikas?
– Nemanau, kad tokios nuotaikos yra vyraujančios. Yra ES valstybių narių, kurių nuomonė aiški: kai tik Turkija atitiks stojimo į ES reikalavimų kriterijus, ji turi tapti bloko nare.
Mes, žinoma, neprašome būti priimti automatiškai, suprantame, kad pirmiausia turime atitikti nustatytus kriterijus. Manau, kad nuomonių apklausų rezultatai priklauso ir nuo to, kaip yra užduodami klausimai.
Mūsų žiniomis, nepriklausomų organizacijų atliktos apklausos rodo, kad, Turkijai įvykdžius ES reikalavimus, mes galėtume tapti ES nare. Tai yra vyraujanti nuotaika, kurią jaučia Ankara.
Kai kurios šalys dėl Turkijos narystės nusprendė surengti savo viduje referendumus. Mes gerbiame kiekvienos šalies sprendimą. Šiuo metu mūsų tikslas – sėkmingai užbaigti derybas dėl stojimo.
– Ar patys turkai nori tapti ES nariais?
– Daugiau kaip 60 procentų turkų nori, kad šalis taptų ES nare. Tačiau kartkartėmis kai kurios ES narės kelia dirbtinių problemų, ir tai mūsų gyventojams sukelia pasipiktinimą.
– Kodėl likę 40 procentų žmonių nepalaiko Turkijos narystės ES?
– Tai tie žmonės, kurie jaučiasi įžeisti. Jie mano, kad ES nesilaiko pažadų ir atidėlioja Turkijos prisijungimą prie bloko.
Dėl to jie pyksta ir nepalaiko narystės idėjos.
– Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso vertinimu, Turkija galėtų tapti Bendrijos nare per ateinančius 10 metų. Ką per tą laiką esate pasirengę nuveikti dėl Kipro problemos?
– Nematau problemų dėl Turkijos stojimo proceso į ES. Turkija yra įsipareigojusi daryti viską, ko reikia, kad atitiktų stojimo reikalavimus.
Tačiau yra valstybių narių, kurios kuria dirbtinius barjerus. Mes juos laikome nesąžiningais. Be to, jie nedera su techniniu Turkijos stojimo į ES procesu. Kipras yra vienas tokių barjerų, kurį sukūrė Prancūzija. Tikiuosi, kad dabar, kai Prancūzijoje išrinktas naujas prezidentas, vėl pajudėsime į priekį.
– Jums nepatiko Nicolas Sarkozy?
– N.Sarkozy turėjo prietarų. Bet, kaip matote, Prancūzijos žmonės jo taip pat nepalaikė.
Pažeidimų linkę nesureikšminti
– 2008 metais Turkija buvo antroji po Rusijos pagal skaičių skundų, kurių sulaukė Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT). Ar Turkija sumoka kompensacijas? Kokios žmogaus teisių problemos kamuoja jūsų visuomenę?
– Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad Turkija yra viena EŽTT įkūrėjų. Turkija priima ir vykdo EŽTT sprendimus.
Šie sprendimai mūsų šalyje yra laikomi aukštesniais už mūsų nacionalinius įstatymus. Tad jeigu EŽTT nusprendžia, kad Turkija yra neteisi, ir nurodo sumokėti kompensaciją skundo teikėjui, Turkija kompensaciją sumoka.
Antra yra tai, kad Turkija – demokratiška ir įstatymais besiremianti valstybė. Žmonės čia nebaudžiami dėl savo nuomonės ar įsitikinimų. Mes absoliučiai netoleruojame kankinimų.
Kita vertus, EŽTT išties sulaukia turkų skundų. Tačiau dauguma jų neliečia fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių. EŽTT žmonės daugiausia skundžiasi todėl, kad Turkijos teisinė sistema dirba lėtai ir ilgai užtrunka, kol priimami sprendimai.
Turkija šiuo metu pradeda atitinkamas reformas, ir bylų nagrinėjimas užims mažiau laiko.
– Viešėdama Stambule Bosforo įlankos pakrantėje mačiau daug besideginančių ir besimaudančių vyrų, tačiau nė vienos moters. Argi jos nenori džiaugtis šiais vasaros malonumais?
– Moterys dirba, jos užsiėmusios. (Juokiasi.) Be to, Bosforo įlankoje vanduo nėra švarus.
– Turkijoje pažeidinėjamos žmogaus teisės, ar ne?
– Negalime teigti, kad pasaulyje nepažeidinėjamos žmogaus teisės. Ir mano šalyje, ir jūsų šalyje, ir JAV, ir Vokietijoje to pasitaiko.
Pavyzdžiui, buvo pasirodęs vaizdo įrašas iš JAV, kuriame matyti, kaip policininkai muša vieną žmogų. Svarbiausia tokiais atvejais nepalikti kaltų žmonių nenubaustų, neatleisti už tokius veiksmus. Mes tai darome kaip ir bet kuri kita šalis.
Taip, internete galima rasti daug informacijos apie įvairius žmogaus teisių pažeidimus Turkijoje, bet dažniausiai tai yra dezinformacija.
Paskiri atvejai vaizduojami taip, lyg tai vyktų visuomet visose gyvenimo srityse. Tiems, kurie nori tuo įsitikinti, rekomenduoju pasisvečiuoti mūsų šalyje ir susidaryti savo nuomonę.
Sirija grėsmės nekelia?
– Turkija yra neramumų krečiamos Sirijos kaimynė. Pastaruoju metu įtampa tarp kaimynių ypač padidėjo dėl sirų numušto Turkijos naikintuvo. Kaip jūs pakomentuotumėte Sirijos konfliktą?
– Deja, manau, kad situacija toje šalyje labai bloga ir liūdna. Sirija yra priartėjusi prie pilietinio karo. Sirijos žmonės nori demokratijos ir laisvės, o režimas tam priešinasi.
– Kokias grėsmes Sirijos konfliktas gali kelti Turkijai ir kitoms NATO valstybėms?
– Mes negalime kalbėti apie jokias Sirijos grėsmes Turkijai, nes mūsų karinės galios nepalyginamos. Kita problema – pabėgėlių iš Sirijos migracija. Jeigu tų žmonių skaičius pasieks šimtus tūkstančių, jie užplūs mūsų šalį ir pagalba jiems taps problema, kurią teks spręsti.
– Kaip manote, ar šis incidentas negali ateityje virsti kur kas didesniu konfliktu – tarp Siriją palaikančių šalių ir Turkijos užnugario valstybių?
– Jeigu vykdomi netinkami veiksmai prieš Turkiją, šalis turi specialias pajėgas, kurios gali problemą išspręsti. Kaip sakiau, negalima lyginti Sirijos karinių pajėgų su tomis, kurias turi Turkija. Noriu pasakyti, kad niekas nenori karo. Ir tai nėra mūsų ketinimas.
– Ar žinote, kad tai nėra ir Siriją palaikančių šalių ketinimai?
– Jeigu turite omeny Rusiją, tai absoliučiai nesvarstytinas klausimas. Rusija taip pat mūsų kaimynė ir mums yra svarbūs geri santykiai su ja.
Svarbūs energetikos projektai
– Turkijos planai padedant Rusijos bendrovėms statyti atominę elektrinę supykdė organizacijos „Greenpeace” atstovus ir kitus aktyvistus. Kokią matote branduolinės energetikos ateitį Turkijoje ir ES?
– Turkija yra skurdi naftos ir gamtinių dujų, tačiau mūsų augančiai ekonomikai energijos reikia vis daugiau. Todėl mums neišvengiamai tenka ieškoti kitų energijos šaltinių, ir atominė energija yra vienas tokių.
Pirmoji branduolinė elektrinė yra statoma bendradarbiaujant su rusais.
Viskas vyksta sklandžiai. Negalėčiau pasakyti, kad šis faktas kelia itin didelių aistrų turkams, nes žmonės supranta, jog mums tos energijos reikia. Tokia elektrinė mums yra būtina.
Kalbant apie atominę energetiką apskritai, reikia pažymėti, kad tai yra klausimas, dėl kurio reikėtų daug diskutuoti ir dėl kurio nuomonės labai išsiskiria.
Tačiau mes žinome, kad daug valstybių – Japonija, Vokietija, Prancūzija – vis dar turi branduolinių elektrinių, o kai kurios Europos šalys (Šypsosi.) netgi stato naujas.
– Kokia jūsų nuomonė apie „Nabucco” projekto ateitį? Ar tikite, kad dujotiekis kada nors pradės veikti?
– Mes remiame „Nabucco” projektą. Anksčiau buvo kilę abejonių, ar turėsime pakankamai šaltinių dujotiekį aprūpinti žaliava.
Vis dėlto Kaukaze yra pakankamai išteklių. Dabar jo ateitis labiau priklauso nuo Europos.
Nuo to, koks svarbus Europai yra energijos šaltinių diversifikavimas ir keliai, kuriais ta energija ją pasiekia.
Apie lietuvius – iš turistų lūpų
– Jūsų planuojamas vizitas į Lietuvą bus jau trečiasis jūsų apsilankymas mūsų šalyje. Kokius įspūdžius esate parsivežęs iš ankstesnių viešnagių?
– Sakau jums labai atvirai: tai labai graži šalis. Prisimenu, kad ten nuvykęs galvojau: „Kokia tai miela šalis.” Buvo balandis, visur labai žalia, orai malonūs. Pataikiau nuvykti geru laiku.
– Ar turkai žino Lietuvą? Su kuo ji jiems asocijuojasi?
– Mūsų žmonės palankiai žvelgia į Baltijos šalis.
Daugiausia, ko gero, turkai sužino apie jūsų šalį iš čia atvykstančių lietuvių atostogautojų, su kuriais susipažįsta ir bendrauja.
– Tiesa, kad dauguma lietuvių Turkiją taip pat daugiausia žino kaip vietą, kur galima paatostogauti. Gal galėtumėte įvardyti tris dalykus, ką mūsų šalies gyventojai dar turėtų žinoti apie jūsų valstybę?
– Dauguma lietuvių vyksta į Antaliją, įsikūrusią Viduržemio jūros pakrantėje. Tai – pirmoji vieta, kurią verta aplankyti.
Galbūt jie taip pat turėtų pamatyti Stambulą, kuris yra labai įdomus istorine ir kultūrine prasme.
O trečioji vieta – tai centrinėje Turkijoje esantis Kaiseris, iš kurio aš esu kilęs. Ten yra vietovė, vadinama Kapadokija.
Joje stūkso 4000 metrų aukščio vulkaniniai kalnai. Žinau, kad Lietuvoje žemės paviršius yra plokščias, tad čia žiemos pramogų mėgėjai iš jūsų šalies gali atvykti paslidinėti.
Lietuvos žmonės turėtų žinoti, kad turkai yra geros širdies ir garsėja svetingumu. Manau, kad lietuviai, kurie čia lankėsi, tai pajuto.
– Ar žinote, kad šalyje, į kurią ketinate atvykti, krepšinis kartais vadinamas antrąja religija? Ką ši sporto šaka reiškia turkams ir jums asmeniškai?
– Antroji religija? (Juokiasi ir prezidentas, ir čia pat sėdintys trys jo padėjėjai.)
Aš pats niekada nežaidžiau krepšinio, bet man patinka jį žiūrėti. Turkijoje futbolas yra populiaresnė sporto šaka. Krepšinis – po jo.
Kai užsienio futbolo ar krepšinio komandose žaidžia daug turkų, mūsiškiai visada stebi rungtynes. Pavyzdžiui, NBA žaidžia daug turkų.
Neseniai viešėjau JAV, ir man pasakė, kad daugiausia NBA žaidžiančių užsieniečių yra turkai.
Prieš dvejus metus Stambule vyko pasaulio krepšinio čempionatas. Lietuva užėmė trečiąją, Turkija – antrąją vietą. Mes pralaimėjome JAV.
Palaikau turkų futbolo komandą „Besiktas”. Yra ir krepšinio komanda tokiu pat pavadinimu. Šiais metais „Besiktas” krepšininkai laimėjo trejas pirmenybes. Tarp jų – ir Europos Iššūkio taurė. Komanda atvažiavo pas mane ir pristatė taurę.
– Taigi galiausiai jūs esate nugalėtojas?
– Taip. (Šypsosi.)
Turkijos prezidento rezidencija atvira ir svečiams
Turkijos aukščiausioji valdžia mėgsta lankytis Stambule ir kviesti į šį miestą svečius dėl išskirtinio pajūrio gamtos ir kultūros paveldo grožio.
Nuo jūros ten pučia šiltas, bet gana stiprus vėjas, jis bent kiek atgaivina nuo vasaros karščių spėjusius pavargti turkus.
Kiekvienas rytas čia vaiskus, žadantis dar vieną puikią dieną. Įdienojus Bosforo įlankos pakrantę užtvindo atostogų ilgesį keliantis žydinčių augalų, karšto smėlio ir banguojančio vandens kvapas.
Ant didelės kalvos įkurtas Tarabijos prezidentinis miestelis yra išpuoselėta, egzotiniais augalais apsodinta teritorija, kurią vainikuoja žadą atimantis vaizdas į smaragdinius įlankos vandenis.
Akylai apsaugos prižiūrimas plotas išties primena mažą gyvenvietę. Čia stovi didelis šiuolaikiškas namas, kuriame apsistoja iš Ankaros atvykęs prezidentas.
Prie jo – ne ką mažesnis pastatas, skirtas svečiams priimti (nuotr.). Medžių pavėsyje pūpso keletas nedidelių namelių, kurie yra šalies vadovo padėjėjų biurai. Čia pat – ir masyvus lenktų formų statinys, kuriame įsikūręs restoranas.
Pastate, kuriame prezidentas priima svečius, – vėsu ir gaivu. Didžiuliai langai masina pažvelgti į įspūdingą nuo šlaito atsiveriančią panoramą. Taip ir norisi niurktelėti į pro langus matomą žydrą baseiną.
Viename erdvios salės aukštomis lubomis gale – ilgas stalas, prie kurio gali susėsti keliolika žmonių. Kitame – patogūs minkšti baldai, į kuriuos nugrimzdus lengva atsipalaiduoti.
Dekoratyviniame šviesaus marmuro baseinėlyje ramybę skleidžia vanduo.
Viskas aplinkui dvelkia kokybe ir žadina pasitikėjimą savo jėgomis.
