Kruvina dėmė ant Italijos policijos munduro nebus plaunama. Už sulaužytus šonkaulius, išmuštus dantis, perdurtus plaučius bausmė skirta praėjus 11 metų. Švenčia ne tik teisingumas, bet ir mafija. Kodėl?
Dabar visi žino, kas dėjosi 2001 metų liepos 21-osios naktį Genujoje 8 galingiausių pasaulio valstybių vadovų susitikimo metu.
Iš 93 jaunuolių, kurie prieš 11 metų nakvojo Genujos „Diaz” mokyklos sporto salėje, sužalojimų nepatyrė tik vienas kitas. Visi kiti buvo daugiau ar mažiau sudaužyti guminėmis lazdomis ir kaustytų batų smūgiais.
„Meksikietiško tipo baudžiamoji akcija”, – taip neregėtą sadizmo protrūkį mokykloje įvertino vienas buvusių policijos vadovų Michelangelo Fournier.
Tačiau šio neįtikėtinai žiauraus susidorojimo ėmėsi anaiptol ne užsienio teroristai ir ne Sicilijos mafija. Mafija miegantiems vaikinams ir merginoms kaukolių netraiško.
Parodomąją smurto operaciją Genujoje surengė elitinis valstybės policijos būrys „Digos”. Tarptautinė organizacija „Amnesty International” įvykius „Diaz” mokykloje apibūdino kaip pavojingiausią žmogaus teisių pažeidimą, įvykdytą vienoje Vakarų Europos valstybių.
Sadizmo akcija – suplanuota
Italijos teismai daugiau nei dešimtmetį aiškinosi, kas buvo kalti – antiglobalistai ar policininkai.
Vienuolika metų kalbėta, kad kalti protestuotojai, nes galbūt ką nors ketino sprogdinti.
Šiomis dienomis Aukščiausiasis teismas priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį: kalti ne tie, kurie miegojo, o tie, kurie buvo ištroškę kraujo ir keršto.
Nuteista 17 aukščiausio rango Italijos policijos pareigūnų.
Štai taip vienu teismo nuosprendžiu nukirsta kone visa šalies teisėsaugos galva: elitinių būrių vadai, generolai, departamentų vadovai.
„Tai didžiulis smūgis mūsų policijai”, – apstulbusi kalbėjo Italijos vidaus reikalų ministrė Anna Maria Cancellieri.
Peiliai ir sprogmenys – pakišti
2001-aisiais jie buvo maištingi jaunuoliai, ir tiek. Prieš globalųjį pasaulį ketinę protestuoti anglai, italai, vokiečiai, ispanai.
Tarp nukentėjusiųjų „Diaz” mokykloje buvo ir vienas lietuvis – Tomas Aleinikovas.
Vaikinas buvo apkaltintas ginklo turėjimu ir pasikėsinimu nužudyti. Ką norėjo žudyti Tomas, niekas taip ir nesužinojo. Praėjus kelioms dienoms po susidorojimo vaikinas buvo išsiųstas namo.
Lietuviui pasisekė: jam buvo pareikštas kaltinimas be jokių įkalčių. Tačiau kerštinga italų pareigūnų strategija, kurią „Digos” elitinis būrys bandė taikyti prieš beginklius jaunuolius, buvo gerokai niekšiškesnė.
„Nėra ginklų? Ginklų surasime!” – pažadėjo policininkai. Jiems žūtbūt reikėjo surasti įkalčių, kurie būtų pateisinę įsiveržimą į mokyklą ir pusvalandį trukusį miegančių antiglobalistų talžymą.
Pirmasis įkaltis: du profesionaliai pagaminti „Molotovo kokteilio” tipo sprogmenys. Jie rasti „Diaz” mokykloje greta sporto salės. Ką norėjo sprogdinti prieš G8 politiką protestavęs jaunimas?
Tuometį Italijos premjerą Silvio Berlusconi? JAV prezidentą George’ą W.Bushą? Nesvarbu. Teroristams reikėjo nedelsiant užbėgti už akių.
Paskui surengti spaudos konferenciją ir išdidžiai pasakyti žurnalistams: „Mes nugalėjome.” Žurnalistai nori užduoti klausimų? Nė vieno klausimo!
Antrasis įkaltis: pasikėsinimas į pareigūną. Ir ne bet kokį, o itin svarbų. Juo tapo specialusis agentas Maurizio Panzieri. Jis pademonstravo kovinį peilį, įsmeigtą į neperšaunamąją liemenę.
Vienuolikos metų užteko tam, kad būtų nustatyta tiesa: „Molotovo kokteilio” tipo sprogmenis į mokyklą atsigabeno patys policininkai.
Jų atsargos vėliau rastos agento Pietro Troiani visureigio bagažinėje. Kovinis peilis, įsmigęs į neperšaunamąją policininko liemenę? Jį įsmeigė ne kraujo ištroškęs antiglobalistas, o pareigūno kolega. Abu nuteisti kalėti trejus metus ir tris mėnesius.
Žurnalistą pavertė invalidu
Policijos ataka „Diaz” mokykloje buvo kruopščiai suplanuota. Tai buvo keršto operacija. Antiglobalistai Genujoje niekais pavertė didžiulių policijos pajėgų pastangas užtikrinti ramų aštuonių galingiausių pasaulio valstybių vadovų pabendravimą.
Kristupo Kolumbo gimtąjį miestą protestuotojai pavertė mūšio lauku.
Liepos 20 dieną policija nušovė vieną Genujos „Socialinio forumo” aktyvistų Carlo Giuliani.
Įsiutę antiglobalistai žadėjo imtis dar aršesnių protestų. Bet jie turėjo vykti dienos šviesoje, stebint keliems šimtams akredituotų žurnalistų, kurie atvyko nušviesti aukščiausiojo lygio susitikimo.
Naktį „Socialinio forumo” aktyvistai miegojo. Kartu su jais „Diaz” mokykloje buvo ir anglų žurnalistas Markas Covellas, turėjęs oficialią G8 spaudos centro akreditaciją.
Jis, kaip ir dauguma sporto salėje prieglobstį radusių jaunuolių, miegojo pasitiesęs ant žemės miegmaišį. Po tos nakties M. Covellas liko invalidas.
Duris išlaužusiems italų specialiosios paskirties būrio agentams jis parodė po kaklu kabantį žurnalisto akreditacijos pažymėjimą.
Policininkai į tai atsakė įniršio kupinais smūgiais. Žurnalistas buvo mušamas tol, kol neteko sąmonės. Jam buvo perdurtas plautis, sulaužyta pusė šonkaulių, sumaitotas veidas, išmušta 16 dantų. Anglas komos būsenos gulėjo ant grindų, o aplink jį vaikštinėjo operaciją atliekantys pareigūnai.
Ne tik žalojo, bet ir tyčiojosi
„Aš būčiau tikrai miręs. Kažkas mane galiausiai pastebėjo ir išvežė į ligoninę”, – prisimena M. Covellas.
Italų saugumo tarnybos pasirūpino ir tuo, kad anglas neturėtų gyvenimo tėvynėje. Žurnalisto motinai ir seseriai buvo pranešta – Markas yra teroristas. Šeima patikėjo italų teisėsauga ir nutraukė su juo ryšius. Tiesa, po 10 metų Genuja vis dėlto turėjo drąsos prisiminti sužalotą žurnalistą.
Miesto merė Marta Vincenzi pernai suteikė anglui Genujos garbės piliečio vardą – „Už drąsą ir nuopelnus nušviečiant G8 įvykius”.
Markas nutarė verčiau likti be 16 išmuštų dantų, o sutaupytus pinigus panaudoti dokumentiniam filmui apie baisybes „Diaz” mokykloje sukurti.
Niekuo nekalti genujiečiai susiprato atsiprašyti sužaloto žurnalisto ir kitų tą naktį suluošintų žmonių, daugiausia užsieniečių.
Anglui M. Covellui dėl atsiprašymų pasisekė labiausiai, tačiau ir jam rūpi ne garbės titulas, o teisingumas. Už sudaužytą gyvenimą jis norėtų baudžiamosios bylos, kurioje būtų nagrinėjamas tyčinis pasikėsinimas nužudyti sunkinamosiomis aplinkybėmis.
To paties trokšta ir kiti nukentėjusieji per „Diaz” pogromą. Merginos čia patyrė ne tik įvairių kūno sužalojimų, bet ir turėjo iškęsti žeminančias patyčias.
Viena užsienietė pasakojo, kaip uniformuoti pareigūnai – vyrai ir moterys – liepė jai išsirengti nuogai. Kai mergina pasiprašė leidimo į tualetą, „elitiniai” agentai pasiūlė šlapintis jų akivaizdoje.
Nubaudė, bet ne tuos?
Kruvinoji naktis „Diaz” mokykloje buvo vienas tamsiausių pastarųjų dešimtmečių Italijos istorijos puslapių.
Teisėsauga, buvusio premjero S. Berlusconi žiniasklaida stengėsi pateikti smurto protrūkį G8 dienomis kaip herojišką teisėsaugos kovą su banditais ir užsienio teroristais. C. Giuliani nužudymą ekspremjeras pavadino „apmaudžiu nesusipratimu”.
Italijos teismai kelis kartus bandė nubausti kaltininkus, tačiau be konkrečių rezultatų.
Pirmojo laipsnio teismas 16 pareigūnų išteisino, 13 nuteisė bendram 35 metų laisvės atėmimo laikotarpiui. Padavę apeliaciją pareigūnai pralaimėjo: nuteisti 25 asmenys, bendras laisvės atėmimas – 85 metai.
Tačiau tokie tarpinių grandžių teismo sprendimai Italijoje nieko negąsdina. Per dešimt metų nuteistieji pareigūnai sėkmingai darbavosi Vidaus reikalų ministerijoje, netgi kilo karjeros laiptais.
Niekas Italijoje nesitikėjo, kad Aukščiausiasis teismas atsižvelgs į 11 metų senumo istoriją „Diaz” mokykloje.
Atsižvelgė: 17 aukščiausių policijos pareigūnų patvirtinti ankstesni nuosprendžiai.
Tarp nuteistųjų, kurie bet kuriuo atveju nesėdės kalėjime dėl senaties, tačiau privalės palikti tarnybą, – geriausi Italijos kriminalistai: Operatyvinio skyriaus, Kovos su nusikaltimais departamento, analitinio padalinio vadai, įvairių teritorinių padalinių vadovai.
Tiesa, nė vienas jų tiesiogiai nedalyvavo susidorojant su antiglobalistais. Nė vienas net rankos nepakėlė. Vadovų kaltė – kad jie žinojo, kas ten dėjosi, ir pasirašė melagingus apklausos protokolus.
Daug kas Italijoje kraipo galvą dėl tokio Aukščiausiojo teismo sprendimo. Šalies policija liko be galvos, be pačių geriausių ir profesionaliausių policijos pareigūnų, kurie pasižymėjo kovojant su Sicilijos „Cosa Nostra”.
Kam tai naudinga? Nebent mafijai. Kas iš tiesų siuntė elitinius policijos būrius mušti antiglobalistų, kas liepė išlieti ant miegančių žmonių beprotišką įniršį?
Į šiuos klausimus atsakymo kol kas nėra.
2001 metų liepos 21-osios naktis: karas Genujoje
* 50 tūkstančių. Tiek, oficialiais teisėsaugos duomenimis, Genujoje buvo susibūrę protestuotojų: „Juodųjų blokų”, anarchistų, profsąjungų aktyvistų, kairiųjų aktyvistų.
* 10 tūkst. ginkluotų Italijos kariuomenės, policijos, karabinierių, specialiųjų dalinių pareigūnų bandė nesėkmingai įvesti tvarką Genujoje.
* 6200 sprogmenų su ašarinėmis dujomis buvo susproginta gatvių mūšiuose.
* 1 žuvęs, 560 sužeistųjų, 301 suimtas. Tokia galutinė G8 susirėmimų Genujoje suvestinė.
* 250 ieškinių policijos pareigūnams iškėlė nuo policijos nukentėję manifestacijų dalyviai.
* 85 metai kalėjimo. Tiek turėjo kalėti antpuolio „Diaz” mokykloje kaltininkai. Už grotų nepakliuvo beveik niekas.
* 50 milijardų lirų (86 mln. 245 tūkst. litų). Tai nuostoliai, kuriuos patyrė vienas didžiausių Viduržemio jūros uostamiesčių.
* 200 šeimų, 80 proc. visos planetos turto. Antiglobalistai pasitelkė šiuos skaičius norėdami įrodyti, jog Didžiojo aštuoneto vadovai aptarė įvairias temas, išskyrus vieną: turto ir finansinės galios koncentravimo.