Vietnamo narkomanų laukia pragaras

Kai parduotuvėje stabtelėję prie lentynos tiesiame ranką į maloniai salsvus anakardžius, negalvojame, kokia kaina jie atsiduria mūsų pirkinių krepšyje.

Daugiau nuotraukų (1)

Human Rights Watch, Time, LR

Aug 13, 2012, 12:00 AM, atnaujinta Mar 17, 2018, 10:08 AM

Tiesa, čia kalbama apie kainą matuojant ne pinigais, o kruvinu prakaitu, kuris Azijoje išliejamas dėl šių gardėsių.

„Iš pradžių buvo Afrikos kruvinieji deimantai, po to Birmos kruvinieji rubinai.

Ar gali būti, kad jau atėjo eilė Vietnamo kruviniesiems anakardžiams?” – ironiškai klausia Vakarų apžvalgininkai.

Šią savaitę Jungtinių Tautų Žmogaus teisių gynimo grupė „Human Rights Watch” patvirtino, kad tokia populiarių riešutų reputacija – ne iš piršto laužta.

Grupės ataskaita atskleidė, kad didžiausias pasaulyje anakardžių eksportuotojas Vietnamas siekdamas pelno žiauriai išnaudoja vienus pažeidžiamiausių savo visuomenės narių – į narkotikus įklimpusius asmenis.

Atstumtieji specialiuose valstybiniuose centruose oficialiai gydomi nuo priklausomybės ligų.

Tačiau iš tiesų jie metų metus verčiami vergauti ir gyventi pusbadžiu, kad vis daugiau vietnamietiškų anakardžių sutriauškiantiems amerikiečiams, europiečiams ir kinams nepritrūktų vertingųjų gamtos dovanų.

Taiko darbo terapiją

Pasak specialistų, narkomanijos gydymo metodai Vietnamo reabilitacijos centruose labai abejotini. „Išprakaituoti toksinus” – tokios strategijos laikosi šios valstybės įgaliotiniai, nors po šio gydymo atkrinta nuo 70 iki 95 proc. pacientų.

„Detoksikacijos centras yra fabrikas. Mes dirbame kasdien iki vėlaus vakaro, net jeigu sergame, net jeigu mums AIDS”, – kalbėjo vienas panašiame reabilitacijos centre pabuvęs asmuo.

Tiesa, ne visus „ligonius” apskritai reikia gydyti. Į įstaigas atvežami nebūtinai į kvaišalus įnikę, o tiesiog gatvėse susemti benamiai vaikai, moterys ar nesveikos psichikos asmenys.

Vis dėlto dauguma sulaikytųjų – būtent taip gydomus asmenis vadina „Human Rights Watch” specialistai – jauni vyrai, kovojantys su heroino priklausomybe.

Narkotikus pakeitė smūgiai

Vienas tokių – vietnamietis Que Phong’as. 2004 metais vyras buvo giliai įklimpęs į heroiną ir baiminosi, kad nesulauks artėjančio trisdešimtojo gimtadienio. Galiausiai nusprendė: pakaks. Ir nutarė kreiptis į vieną valstybinių institucijų, kuri žadėjo padėti atsikratyti ankstyvą mirtį pranašaujančios priklausomybės.

Que Phong’as nukeliavo į atokią provincijos vietą Pietų Vietname – ten įsikūrę daugybė vyriausybinių organizacijų, besiskelbiančių, kad teikia priklausomybės nuo narkotikų gydymo paslaugas. Šios institucijos vadinosi socialinio mokymo ir darbo centrais arba poreabilitacinio laikotarpio valdymo centrais.

Vyras užsirašė į vieną jų, manydamas, kad sutartyje numatytus 12 mėnesių jis bus gydomas. Bet buvo priverstas net penkerius metus iškęsti priverstinį darbą, smurtą ir kankinimus.

„Jeigu atsisakai dirbti, jie tave muša. Jeigu vis tiek atsisakai, nusiunčia į bausmės kambarį. Dirbo visi”, – žmogaus teisių gynėjams aiškino Que Phong’as.

Que Phong’o „gydymo” programos ašis buvo žemės ūkio darbai. O konkrečiai – lukštenti ir valyti anakardžius. Vyriškiui buvo nustatyta kvota, kiek per dieną jis privalo apdoroti riešutų.

Lukštenant branduolius ant rankų nuolat patekdavo aštrių sakų, kurie degindavo odą, o riešutų dulkės keldavo kosulį. Nepaisant to, Que Phong’as ir dar apie 800 jo likimo brolių kasdien turėjo dirbti po 6–7 valandas, kad įvykdytų nustatytą normą.

Žmogaus teisių gynėjų tvirtinimu, sveikatai pavojingą darbą Vietnamo reabilitacijos centrų įnamiai dirba veltui arba už keletą dolerių per mėnesį.

Tiesa, kai kuriose įstaigose sulaikytieji iš šių skatikų turi susimokėti už maitinimą, apgyvendinimą ir vadinamąsias valdymo išlaidas. Todėl galiausiai vis vien lieka tuščiomis rankomis.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad detoksikacijos centruose vyrauja smurtas. Sulaikytieji lazdų smūgiais, elektros šoku ar izoliacija baudžiami net ir už menkiausius prasižengimus. Liudininkai atskleidė, kad žmonės kankinami ir itin žiauriu būdu – paliekant juos surištus kepinant saulei be lašo vandens.

Que Phong’as prisiminė, kaip kartą prižiūrėtojai jį ir dar kelis centro gyventojus užtiko lošiančius kortomis. Tąsyk jam už nugaros buvo surištos rankos ir jis apie valandą buvo mušamas lazda.

Po gydymo – atgal į kvaišalus

Nors vyras į reabilitacijos centrą atkeliavo savanoriškai, iš jo išvykti kada panorėjęs negalėjo.

Kiekvieną kartą, kai jo „gydymo” laikotarpis priartėdavo prie pabaigos, centro valdžia jam pranešdavo, kad terminas pratęsiamas. Pirmą kartą – metams, antrą kartą – dar trejiems. Visą tą laiką Que Phong’as dirbo.

Kai po penkerių metų prievartinio „gydymo” vyras pagaliau buvo paleistas, jis grįžo į didžiausią šalies miestą Ho Ši Miną, kur vėl ėmė rūkyti ir leistis heroiną.

„Laikas, praleistas reabilitacijos centre, man nepadėjo”, – reziumavo jis.

Vergija trunka dešimtmečius

Que Phong’o atvejis – tik vienas iš daugybės tūkstančių. Vietnamo reabilitacijos centruose, kurių skaičius per dešimtmetį nuo 2000-ųjų išaugo nuo 56 iki 123, laikoma apie 40 tūkst. žmonių. Iš viso Kinijoje ir Pietryčių Azijoje taip gyvena maždaug 350 tūkst. asmenų.

Didžiojoje tokių Vietnamo įstaigų dalyje taikoma darbo terapija. Narkomanai verčiami siūti drabužius, gaminti plytas, bambukinius baldus, bet dažniausiai – apdirbti anakardžius.

Vis dėlto Que Phong’as buvo išskirtinis „pacientas”, nes į reabilitacijos centrą atvyko pats. Tokių savanorių – mažuma.

„Buvau sučiuptas per policijos reidą, kai buvo gaudomi narkotikų vartotojai, – pasakojo kitas buvęs Vietnamo reabilitacijos centro gyventojas, ten praleidęs ketverius metus. – Mane pamatė su kitais narkomanais. Jau tą patį vakarą buvau kovos su priklausomybe centre.”

Kartais apie sulaikyti vertus asmenis policijai praneša šeima ar net sumoka už artimojo įkurdinimą reabilitacijos centre, tikėdamasi, kad ten jis įveiks tikrą ar tik jų įsivaizduojamą priklausomybę nuo narkotikų.

Kiti, pavyzdžiui, sulaikomi dėl to, kad pabando pasitikrinti dėl ŽIV. Tiesa, narkomaniją lydintis grėsmingas virusas – ypač opi problema tokiose reabilitacijos institucijose.

Teigiama, kad jose pagyvenę nuo narkotikų priklausomi asmenys ŽIV serga dažniau nei tie, kuriems pavyko išvengti detoksikacijos centrų.

„Gydymas” Vietnamo detoksikacijos centre paprastai trunka nuo pusmečio iki 5 metų.

Dažniausiai „pacientui” nurodomas metų ar dvejų reabilitacijos kursas, tačiau vėliau už nusižengimus ar be aiškios priežasties jis pratęsiamas.

Vis dėlto Vietname padėtis geresnė nei analogiškose Kinijos įstaigose. Teigiama, kad pastarojoje šalyje narkomanų sulaikymo terminai pratęsiami dešimtmečiais ir kai kurie asmenys galiausiai didesnę gyvenimo dalį praleidžia reabilitacijos centre, o ne laisvėje.

Kai kurie neištvėrę vergiškų gyvenimo sąlygų bando bėgti, o sučiupti būna skaudžiai nubausti. „Mane mušė lazda, o tada užrakino vienutėje mėnesiui. Buvo blogai. Nebuvo vandens, negalėjau nusiprausti. Valgiau vien ryžius su sojų padažu”, – pasakojo vienas vietnamietis bėglys.

Kitas už tą patį nusižengimą, kurį įvykdė praėjus dvejiems metams nuo reabilitacijos proceso pradžios, buvo mušamas ir kankinamas elektros šoku. Be to, jo gydymo terminas pratęstas dar trejiems metams.

„Jokio gydymo nuo priklausomybės ten nebuvo. Maždaug kartą per mėnesį mes keletą valandų žygiuodavome ir skanduodavome šūkius”, – dar vieną priemonę įvardijo kitas buvęs kalinys.

Prisideda ir Vakarai

„Jeigu anakardžių importuotojai nori įsitikinti, kad jų tiekimo grandinių netemdo priverstinis darbas ir smurtas, jiems reikia labai atidžiai peržiūrėti, iš kur kilusi jų produkcija”, – perspėjo Niujorke įsikūrusio „Human Right Watch” sveikatos ir žmogaus teisių padalinio vadovas Josephas Amonas.

Kai kurios Vakarų įmonės, sužinojusios, kad jų produkcijos gamyboje dalyvauja vergais paversti ligoniai, išties atsisako toliau bendradarbiauti su subrangovais. Viena tokių – Šveicarijoje įsikūrusi bendrovė „Vestergaard Frandsen”. Reabilitacijos centruose laikomi vietnamiečiai jai gamino lovų tinklus nuo moskitų.

„Mes darbo reikalus vertiname labai rimtai ir niekada netoleruosime to, kas nutiko, – 2011aisiais, pasirodžius pirmai „Human Rights Watch” ataskaitai apie šokiruojančius darbo metodus Vietname, buvo rašoma kompanijos pranešime. – Mums net vienas tokiomis sąlygomis pagamintas lovos tinklas yra jau per daug.”

Vis dėlto ne visi elgiasi taip atsakingai. Daugybė tarptautinių fondų remia Vietnamo reabilitacijos centrus. Tai, pavyzdžiui, „AusAID”, „CARE International”, „Danish International Development Agency”, „The Global Fund”, Nyderlandų ambasada, Pasaulio bankas ir kt.

Norėdamos padėti gydyti Vietnamo narkomanus organizacijos neretai jiems tiesiog daro meškos paslaugą.

Kalinius išnaudojantiems reabilitacijos centrams fondai padeda padengti žmonių laikymo išlaidas ir dar labiau padidina jų pelną, gaunamą iš beveik ar visai nemokamo darbo.

Tiesa, iš 2008-aisiais „WikiLeaks” nutekintų diplomatinių dokumentų paaiškėjo, kad JAV ambasada Hanojuje žinojo apie kalinių ir narkomanų priverstinį darbą.

„Ši praktika nėra labai paplitusi ir sudaro nežymią dalį (mažiau kaip 0,3 proc.) Vietnamo anakardžių pramonės”, – sakoma paviešintame dokumente.

Vis dėlto priverstinis darbas gali būti populiaresnis, nei mano JAV pareigūnai. Mat ambasada atsižvelgė tik į anakardžių riešutmedžių auginimą, bet ne jų vaisių apdirbimą.

Taip pat pro akis jiems galėjo praslysti faktas, kad ši Azijos valstybė anakardžius ne tik augina, bet ir importuoja.

Vietnamo anakardžių asociacijai (VINACAS) „Human Rights Watch” išvados nepatiko.

Asociacijos generalinio sekretoriaus Dang Hoang Giang’o teigimu, VINACAS niekada neišnaudojo sulaikytųjų.

„Šie melagingi kaltinimai yra sukurti, kad gadintų mūsų reputaciją, – piktinosi Dang Hoang Giang’as. – Šiais laikais fabrikuose stovi modernios mašinos.

Čia nėra daug vietos rankų darbui.” 

Anakardžių pramonė išgyvena sunkmetį

Dar visai neseniai klestėjusi Vietnamo anakardžių pramonė išgyvena sunkias dienas: įmonėms trūksta lėšų importuoti neapdirbtus riešutus, o užsienio importuotojai šalies produktams atsuko nugarą.

Sudėtingą laikotarpį lėmė ne riešutų paklausos sumažėjimas, o užsienio importuotojų nusivylimas Vietnamo anakardžių kokybe. Jie vis dažniau dairosi riešutų tiekėjų Indijoje.

Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios kompanijos „Kenkko” steigėjas ir vadovas Josephas Langas pastebėjo, kad anksčiau Vietnamo anakardžiai buvo labai kokybiški. Tačiau pastaruoju metu siuntiniai iš minėtos Azijos valstybės jį nuvylė – produktai neatitiko maisto higienos standartų.

Jis įspėjo, kad jei tokie atvejai kartosis, gali rimtai pakenkti Vietnamo anakardžių industrijai, nes užsienio importuotojai nusisuks nuo šalies rinkos.

Vietnamo anakardžių asociacijos (VINACAS) pirmininkas Nguyenas Thai Hocas pripažino, kad partneriai iš užsienio kalba tiesą apie jų šalies riešutų pramonę.

Per pastaruosius penkerius metus apie 290 Vietnamo kompanijų eksportavo anakardžius į kitas pasaulio šalis. Tarp jų – ir daugybė įmonių, kurios rūpinasi pelnu, bet ne kokybe ir prestižu. Esą būtent tokie verslai įtraukė garbingai dirbančias kompanijas į nesėkmių liūną.

Nguyenas Thai Hocas teigė, kad pasiūlė vyriausybei nustatyti eksportui ruošiamų anakardžių kokybės standartus. Tai užkirstų kelią prastai produkcijai patekti į pasaulio rinkas.

O kol kas VINACAS pirmininkas siūlė produktus pirkti iš 250 asociacijai priklausančių bendrovių. Jos esą griežtai kontroliuojamos ir nedrįstų eksportuoti prastos kokybės riešutų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.