Stebėti didelių iškilmių atvyko prezidentas Vladimiras
Putinas, kurio vyriausybė šiai ne tik Rusijos istorijos, bet ir
stiprybės bei kariuomenės šventei išleido 1,1 mln. dolerių.
Prancūzijai Borodino lauke 120 km į vakarus nuo Maskvos
sekmadienį atstovauja buvęs prezidentas Giscard'as d'Estaing'as ir 1550 aktorių, kurie 100 tūkst. istorijos
entuziastų akivaizdoje kardus išsitraukė su 1 450-čia rusų.
„Visa liaudis sukilo prieš įsiveržėlius. Tai - precedento
neturintis heroizmas, dvasinė stiprybė ir nuoširdi meilė šiai
žemei pripildė mūsų šalį milžiniškos jėgos, kurios anksčiau
niekas niekada nematė“, - sakė V. Putinas savo kalboje.
Didvyriškam liaudies apsisprendimui „buvo bergždžia
priešintis“, jo buvo „neįmanoma įveikti“, sakė Rusijos lyderis,
tirštam rūkui ritantis sodriai žalia ir tvarkingai nupjauta žole
aplink memorialą Borodino mūšiui.
Antrasis pasaulinis karas ir Borodino mūšis „buvo mūsų
liaudies, kuri gynė mūsų šalį ir užtikrino jai didžios pasaulio
galios vaidmenį, neprilygstamo patriotizmo įrodymai“, pridūrė jis
tvirtu balsu.
V. Putino administracijos vadovas anksčiau ragino Rusijos
pareigūnus pasinaudoti šia proga ir plėtoti „patriotinį jaunimo
švietimą“. Visą dieną truksiantį renginį Borodino beveik
ištisai tiesiogiai transliuos valstybinė televizija.
Mūšio scenos vainikuoja kelias savaites trukusius renginius,
kurie neoficialiai buvo pradėti rugpjūčio 12 dieną, kai 23 raiti
kazokai pradėjo du mėnesius truksiantį žygį į Paryžių.
V. Putinas į Borodino mūšio minėjimą įtraukė ir vis didesnę
įtaką įgyjančią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, siekdamas
įtvirtinti jos pozicijas visuomenėje.
V. Putino strateginis nacionalizmo naudojimas gerai pasitarnavo
šiam buvusiam KGB šnipui po iškilimo į valdžią 1999-aisiais, nuo
kurių jis visad buvo populiariausias ir dominuojantis Rusijos
politikas.
Tačiau tas pats nacionalizmas trukdė jo santykiams su tokiomis
įtakingomis pasaulio valstybėmis kaip Didžioji Britanija ir
Jungtinės Valstijos, ir skaldė Europą dėl to, kaip reaguoti į
didelę kaimynę, kuri periodiškai kelia grasinimų triukšmą.
Prancūzija liko viena artimiausių V. Putino partnerių - pagal
politiką, kuri ištvėrė sovietinius laikus ir siekia dar tas
dienas, kai Napoleono žygiai amžiams susiejo abiejų valstybių
istorijos tėkmes.
12 valandų trukęs milžinų susirėmimas rugsėjo 7-ąją
Borodino lauke yra puikus laimėto mūšio, bet pralaimėto karo
pavyzdys.
Napoleono 135 tūkst. karių armija puolė Rusijos imperijos
generolo Michailo Kutuzovo vadovaujamus 150 tūkst. karių ir
galiausiai užėmė rusų pozicijas centre bei kairiajame sparne, bet
kovos veiksmams pasibaigus, prancūzai atsitraukė į pradines
pozicijas.
Maždaug trečdalis Napoleono I karių žuvo ar buvo sužeisti.
Napoleonas I tikriausiai nenumanė, kad maršalas M. Kutuzovas,
sužinojęs, kad neteko pusės savo karių, kitą dieną po mūšio
nuspręs atsitraukti. Tai buvo lemtinga prancūzų karvedžio klaida,
kuri galbūt esmingai pakeitė Rytų Europos istoriją.
Rusai gavo progą persigrupuoti aplinkiniuose kaimuose, o
Napoleono generolai buvo priblokšti įžengę į teberūkstančius
sudegintos Maskvos pelenus - miesto gyventojai sudegino visą miestą
ir pasitraukė.
Pasiteisinus atsitraukimo strategijai rusai išstūmė išsekusius
ir kovinę dvasią praradusius Napoleono karius ir persekiodami
priešininkus galiausiai nužygiavo iki Paryžiaus.