Buvęs Masačusetso valstijos gubernatorius, į rinkimus žengiantis su jaunu, ambicijų politikoje neslepiančiu Paulu Ryanu, tikriausiai laimėtų rinkimus, jei balsai būtų skaičiuojami visose JAV kartu.
Šios savaitės apklausos rodo: M. Romney paremtų 48, o B. Obamą – 47 proc. amerikiečių.
Tačiau Amerikoje prezidentas renkamas kiekvienos valstijos delegatų. O šiuo atžvilgiu priekyje – ir gana tvirtai – perrinkimo siekiantis B. Obama. Jis populiaresnis svarbiausiose šalies valstijose.
Ir nors JAV konservatoriai toliau plyšauja apie Amerikai gresiantį sunykimą, kurį esą lems „socialisto” B. Obamos administracijos politika, daug ženklų, atvirkščiai, rodo, kad galingiausia pasaulio valstybė ryžtingai atsitiesia.
Auga ekonomika, nebesistiebia nedarbo lygis, nebekarpomas ir gynybos biudžetas. JAV įvaizdis tarptautinėje arenoje jau kiek pataisytas.
Daug reiškia vien tai, kad JAV specialiosios pajėgos sugebėjo nukauti ištisą dešimtmetį sėkmingai besislapsčiusį „Al Qaeda” vadeivą Osamą bin Ladeną.
Kai kurie politikos analitikai jau drįsta B. Obamą vadinti naujuoju Ronaldu Reaganu – daugelio amerikiečių su nostalgija prisimenamu velioniu JAV prezidentu, iš esmės pakeitusiu šalies mokesčių sistemą.
Bet valdant R. Reaganui Amerika augo lyg ant mielių, o dabar šalis ant kojų stojasi tik pamažu. Vaizdas tikrai kitoks, bet apžvalgininkai tikina, kad amerikiečiai turėtų jau netrukus pradėti raškyti B. Obamos darbo vaisius.
Žvarbi istorinė diena
2009-ųjų sausio 20-osios rytą Vašingtone buvo šalta, bet giedra. Dainininkė Aretha Franklin buvo užsimaukšlinusi didžiulę keistą skrybėlę, o violončelininkas Yo-Yo Ma bandė griežti sušalusiais pirštais.
Buvęs Martino Lutherio Kingo bendražygis dvasininkas Josephas E. Lowery pasakė įkvepiančią kalbą iš rasinės atskirties laikų.
Bet nei šaltis, nei žvarbus vėjas, nei, regis, net skausmingai lėta ceremonija daugiau nei 1,5 mln. žmonių netrukdė džiaugtis istorine diena – pirmojo JAV istorijoje juodaodžio prezidento inauguracija.
Iš Ilinojaus valstijai Kongrese atstovaujančio senatoriaus iki prezidento žaibiškai iškilęs B. Obama ir jo komanda suvokė dienos svarbą.
Naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas po iškilmių su žmona ir dukterimis pernakvojo dailiame baltame name Pensilvanijos aveniu. Name, kurį kadaise pastatė juodaodžiai vergai, kilę iš Vakarų Afrikos.
Patį B. Obamą – neįprastai talentingą tuomet 47 metų tėvo iš Kenijos ir motinos iš Kanzaso valstijos sūnų – gyvai galėjo išvysti tik nedaugelis. Tačiau tai net nebuvo svarbu.
Dauguma tądien žurnalistų pakalbintų ar savo įspūdžius socialiniuose tinkluose išliejusių žmonių pabrėžė, jog jiems svarbiausia – viltis, kad Amerika gal ims keistis. Į gerąją pusę.
Krizė sudrebino visą pasaulį
Mat iki tol JAV, rodos, grimzdo George’o W. Busho palikime. Dvi G. W. Busho kadencijos prezidento poste dabar matuojamos jo administracijos iššvaistytomis lėšomis ir sugriautu veržlios, teisingumą aukštinančios Amerikos įvaizdžiu pasaulyje.
Ne vien liberalieji apžvalgininkai dabar pripažįsta, kad respublikonų prezidentas, labiau garsėjęs ne sėkmingomis iniciatyvomis, o neregėta uosle viešiems nusikalbėjimams, po savęs paliko sugniuždytą, prie finansinio dugno prispaustą šalį.
B. Obamos inauguracijos dieną JAV garmėjo žemyn nuodinga finansine spirale, įsukta plėšrūniškų skolinimosi sąlygų ir apgaulės piramidžių pavidalu įteisinto godumo.
Kritikai buvo negailestingi: G. W. Busho administracijos ekonomikos politika labiausiai atitiko vadinamojo 1 proc. JAV piliečių reikmes. Įsisiautėjusiems investiciniams bankams tik padėjo masinė dereguliacija.
Vien 2008 metais bedarbių gretas papildė daugiau nei 2,5 mln. amerikiečių. Bendrasis vidaus produktas (BVP) nusmuko maždaug 9 proc. punktais.
Subliūško nekilnojamojo turto burbulas, griuvo akcijų biržos. Milijonai amerikiečių staiga suvokė, kad jų pensijų fondai tuštutėliai.
Kai kuriuose Amerikos miestuose bolavo tūkstančiai baltų lentelių, pristatytų prie gyvenamųjų namų. Užrašas „Parduodama” („For Sale”) liudijo, kad būstą išsimokėtinai įsigijusios šeimos nebeišgali už jį mokėti.
Šalies automobilių pramonė visu greičiu artėjo prie bankroto, drebėjo didžiausių bankų pamatai, o vienas jų – „Lehman Brothers” žlugo tiesiog per naktį.
JAV užklupusi krizė buvo išskirtinė – jos pasekmės iki šiol juntamos ir visame pasaulyje.
2008-aisiais ekonomistai neabejojo, kad nuosmukis tęsis tiek pat, o galbūt net ilgiau nei Didžioji depresija praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje.
Didžiulė karo Irake kaina
Tuo pat metu Amerika buvo įsisukusi į daugybės išteklių reikalaujantį, negana to, nereikalingą ir, skirtingai nei teigiama mituose apie „karą dėl naftos”, nenaudingą konfliktą Irake. Operacija šioje Artimųjų Rytų šalyje pražudė 4 tūkstančius amerikiečių karių ir maždaug 100 tūkstančių irakiečių.
Politinė ir moralinė G. W. Busho skubėjimo įsiveržti į Iraką ir atnešti šiai valstybei demokratiją kaina buvo didžiulė.
Be to, kariniai veiksmai buvo pagrįsti taip ir neįrodytais teiginiais, esą Irakas turi masinio naikinimo ginklų.
Amerikos reputacijai smogė ir informacija, kad Abu Graibe, Gvantaname ir kituose JAV įrengtuose kalėjimuose kaliniai buvo žiauriai kankinami.
Savo ruožtu „Al Qaeda” vadeiva O.bin Ladenas kone juokėsi iš pasaulinės jo medžioklės, kuo ramiausiai ir saugiausiai gyvendamas Abotabado miestelyje netoli Pakistano sostinės Islamabado.
Ambicingi Vašingtono užmojai ištuštino federalinį iždą, o piliečiai pagrįstai kėlė triukšmą dėl nelegalaus pokalbių telefonu klausymosi pačių JAV teritorijoje.
Tarsi pabrėžiant, kokia rimta nacionalinė krizė, JAV nacionalinio saugumo pareigūnai išrinktąjį prezidentą inauguracijos dieną informavo, kad Somalyje veikiantis „Al Qaeda” padalinys „Al Shabaab” planuoja išpuolį Vašingtone.
Satyrinis tinklalapis „The Onion” tradiciškai norėjo pajuokauti. Bet, kaip vėliau pažymėjo „The New York Times”, pataikė itin tiksliai paskelbdamas: „Juodaodis gavo blogiausią darbą šalyje.”
Rinkėjai vertins darbus
Pradžia buvo itin sunki. Be abejo, B. Obama buvo nusiteikęs idealistiškai – jau per rinkimų kampaniją jis nuolat kartojo, kad stengsis suvienyti susiskaldžiusią Ameriką. Ir ne tik Ameriką.
Naujasis prezidentas ranką tiesė ne tik Sarah Palin dėka į jį itin priešiškai žvelgiantiems respublikonams Kongrese, bet net ir užsispyrusiems teokratinio Irano lyderiams.
Paradoksalu, bet prieš B. Obamą respublikonai ir ajatolos stojo kaip niekada vieningai.
Irano režimas toliau sodrino uraną ir kruvinais susidorojimais gniaužė opoziciją, o respublikonai nuosekliai bandė sužlugdyti bet kokias svarbesnes prezidento iniciatyvas.
Žinoma, ir pats B. Obama dažnai toli gražu nespindėjo derybiniais sugebėjimais. Tad jo svajonė suvienyti demokratus ir respublikonus šaliai sudėtingu laikotarpiu atsimušė į niekur nedingusių interesų realybę.
Greičiausiai nenuostabu, kad prezidentas nuvylė dalį net pačių aršiausių savo rėmėjų, kurie naiviai tikėjosi su B. Obama siejamų stebuklų.
Vieni nepatenkinti, kad JAV lyderis, nors ir buvo žadėjęs, neuždarė kalėjimo Gvantanamo bazėje, neskyrė užtektinai dėmesio kovai su klimato kaita ir nesugriežtino šaunamųjų ginklų įsigijimo ir laikymo taisyklių. Kiti klausia, ar moralu taip aktyviai naudoti bepiločius orlaivius.
Galiausiai išblėso ir jausmas, suvienijęs milijonus, kad renkamas pirmasis afroamerikietis JAV prezidentas. 2012-aisiais jau reikia rinktis ne odos spalvą, bet progresyvumą, kompetenciją ir padorumą.
Kitaip tariant, B. Obama šiandien jau nebe istorinis kandidatas, o tiesiog perrinkimo siekiantis demokratų prezidentas. Ir rinkėjai vertins ne jo pažadus, o nuveiktus darbus.
Praretino bedarbių gretas
Kokie jie? Ar pavyko B. Obamai nuplauti gėdą, kurią Amerikai užtraukė G. W. Busho administracija? Tikrai taip.
Vienas pirmųjų ir svarbiausių naujojo prezidento darbų – 2009 metų vasarį pasirašytas 787 mlrd. JAV dolerių vertės šalies ekonomikos skatinimo planas.
Nors tokia finansinė injekcija į sustingusį Amerikos ūkį, anot garsių ekonomistų Josepho Stiglitzo ir Paulo Krugmano, buvo pernelyg menka, ji vis vien nustelbė bet kokius Franklino D. Roosevelto vadovaujamos tarpukario administracijos veiksmus – net atsižvelgiant į infliaciją.
Pirmiausia nustojo augti nedarbas – statistika rodo, kad nuo 2009-ųjų birželio Amerikoje sukurta 3,6 mln. darbo vietų.
Be to, tai buvo viena didžiausių valstybės investicijų į infrastruktūrą šalies istorijoje.
Tiesa, B. Obama iš karto suvokė, kad šis teisės aktas jam duos labai nedaug politinės naudos. Mat rinkėjai dažniausiai nepastebi naudos, kurią lemia kelio būsimai žalai užkirtimas.
„Juk labai sunku įrodyti, kad sustabdėme gausybę blogybių. Sunku įtikinti šalį sakant, jog viskas galėjo būti daug blogiau”, – pernai pažymėjo prezidentas.
2010-aisiais B. Obama žengė ir kitą svarbų žingsnį – pasirašė Doddo-Franko Volstrito reformos ir vartotojų apsaugos aktą.
Buvo pertvarkyta JAV finansų priežiūra ir sumažinta naujų finansų katastrofų rizika.
Be to, nepaisydamas respublikonų prieštaravimų, prezidentas išgelbėjo ir atgaivino JAV automobilių pramonę. Iki tol merdėjusioje automobilininkų sostinėje Detroite vėl matyti gyvybės ženklų.
Žinoma, bene svarbiausias prezidento B. Obamos laimėjimas – nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos reforma.
Priimti įstatymus, kurie teisę į sveikatos apsaugą garantuotų visiems piliečiams, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos bandė penki Amerikos prezidentai. Pasisekė tik B. Obamai.
Jis nepamiršo ir žmogaus teisių. Jau pirmąją darbo Baltuosiuose rūmuose savaitę B. Obama pasirašė Lilly Ledbetter sąžiningo užmokesčio aktą, kuriuo prižiūrima, ar atlyginimo atžvilgiu nediskriminuojamos moterys, etninės mažumos ir neįgalieji.
Įrodė turįs diplomato uoslę
Užsienio politikos srityje laurai nebuvo tokie žali – ypač turint omenyje, kad visas pasaulis juokėsi iš Nobelio komiteto, 2009 metais paskubėjusio Taikos premiją skirti būtent B. Obamai.
Jis neslėpė sumišimo ir puikiai suprato, kad norvegai taip pagerbė ne jį, o pasmerkė buvusį prezidentą G. W. Bushą.
Vis dėlto Taikos premija B. Obamai netgi tapo savotišku įpareigojimu. Sakydamas garsiąją kalbą Egipto sostinėje jis viešai apgailestavo, kad Vakarai per šaltąjį karą musulmonų šalimis žaidė tarsi šachmatais.
JAV prezidentas taip pat tapo aktyviu Artimųjų Rytų taikos derybų dalyviu. Nors B. Obama gina Izraelio valstybės teisėtumą, jis žydų valstybėje įgijo ir priešininkų – dėl kalbų apie palestiniečių teisę į valstybingumą.
Idealizmo netrūko. Ir nors neprognozuojamas Vladimiro Putino, Mahmoudo Ahmadinejado, Basharo al-Assado bei Hu Jintao elgesys ilgainiui užgrūdino B. Obamą, jis įrodė esantis patikimas diplomatas.
Kaip vyriausiasis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas B. Obama ištesėjo pažadą išvesti karius iš Irako, uždraudė kankinimus ir kur kas sėkmingiau nei G. W. Bushas kovojo su „Al Qaeda”.
Šią kovą praėjusiais metais vainikavo jau dabar legendine vadinama JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų SEAL būrio operacija Abotabade, per kurią buvo nukautas ilgus metus medžiotas O. bin Ladenas.
Gali tapti antruoju R. Reaganu
Žinoma, B. Obama dar gali ir pralaimėti. Tačiau jei B. Obama vis dėlto bus perrinktas, šiurkščiai tariant, kai kurių apžvalgininkų manymu, jis netgi gali tapti demokratų R. Reaganu.
Esą per antrąją kadenciją ir po jos B. Obama iškils netgi kaip tam tikras dievaitis, susidorojęs su pavojinga recesija, praretinęs teroristų gretas ir nuraškęs savo paties darbo vaisius. Ką tai turi bendra su R. Reaganu?
Nemažai, mat daugelis pamiršta, kad pirmoji R. Reagano kadencija buvo labai panaši į B. Obamos.
Nuosaikus prezidentas nuolat klimpo derybose su sunkiai sukalbamu Kongresu, patyrė ne vieną išbandymą tarptautinėje arenoje. Bet galiausiai pasiekęs kelias svarbias pergales šovė į priekį neatsigręždamas.
Tiesa, antrosios R. Reagano kadencijos metu Amerika augo taip galingai, kad B. Obama tokio veržlumo greičiausiai nepasiektų. Bet tuomet JAV valstybės skola buvo gerokai mažesnė.
Be to, B. Obama tikrai nebus perrinktas tokia triuškinama persvara. R. Reaganas 1984-aisiais nugalėjo net 49 valstijose, o šiandien Amerika yra daug labiau susiskaldžiusi.
Vis dėlto analitikai jau įžvelgė, kad būtent racionalus, apgalvotas B. Obamos elgesys verčia keistis respublikonus, kurie iš radikalios dešinės grįžta arčiau centro.
Tokia pat tendencija buvo pastebima ir valdant R. Reaganui – demokratai buvo priversti iš kone socialistinės kairės ropštis centristinių sprendimų link.
Iraną smaugia sankcijomis
R. Reaganas pasižymėjo ir tarptautinėje arenoje. Nors Sovietų Sąjunga sugriuvo JAV valdant George’ui Bushui, griebtis permainų Michailą Gorbačiovą pirmasis paragino būtent R. Reaganas.
Iššūkiai B. Obamai gerokai mažesni. Priešais R. Reaganą stūksojo galinga branduolinė valstybė, kuri galėjo bet kada nušluoti Ameriką nuo Žemės paviršiaus.
Savo ruožtu pagrindinis B. Obamos rūpestis – Iranas, neslepiantis branduolinių ambicijų, bet dar nepasigaminęs branduolinio ginklo ir net jį turėdamas negalėtų realiai bauginti JAV.
Kaip elgiasi prezidentas? Kartu su tarptautine bendruomene paskelbia Iranui sankcijas, apginkluoja Izraelį naujausiomis karinėmis technologijomis ir pasiruošęs visiems variantams stebi situaciją.
Lygiai taip pat atsargiai iš vidaus griūvančią Sovietų Sąjungą stebėjo R. Reaganas.
Kas žino: galbūt B. Obama suras Irano M. Gorbačiovą? Žinoma, dar anksti, bet 1984 metais, kai R. Reaganas buvo perrinktas antrajai kadencijai, niekas net nenutuokė, kad Kremliuje vienas po kito kojomis į priekį bus nešami mirę sovietų lyderiai, o netrukus grius Berlyno siena.
Jau atsiragavo arbatėlės?
Įtakingo savaitraščio „The New Yorker” apžvalgininkų teigimu, B. Obamos veiksnys jau veikia – ne ką kitą, o Respublikonų partiją ir pastarosios kandidatą į prezidentus M. Romney.
Prieš ketverius metus GOP („Sena gera partija” – „Good Old Party”) nusprendė rizikuoti ir kartu su politikos vilku Johnu McCainu į kovą su B. Obama ir Joe Bidenu metė Aliaskos gubernatorę S. Palin.
Iš pradžių atrodė, kad rizika pasiteisins. Bet netrukus paaiškėjo, kad asmeninių ambicijų neslepianti S. Palin savo nemokšiškumu tiktai tempia J. McCainą į pralaimėjimą.
Respublikonų strategai šiemet pasirodžiusio filmo „Game Change” apie 2008 metų JAV prezidento rinkimus kūrėjams pripažino ilgai gailėjęsi kandidate į viceprezidentus pasirinkę S. Palin.
Juolab kad pastarosios įkvėpto radikalaus Arbatėlės judėjimo atstovai 2010-aisiais sugužėjo ir į JAV Kongresą jį iš esmės paralyžiuodami.
Iš klaidų mokomasi. Šiemet B. Obamai iššūkį meta M. Romney – išvaizdus ir savimi pasitikintis milijonierius, kurį netgi galima vadinti gyvu amerikietiškosios svajonės pavyzdžiu.
M. Romney už nugaros – ne išsišokėlė S. Palin, o jaunas ekonomikos specialistas P. Ryanas.
Skirtingai nei daugelis respublikonų pastaraisiais metais, abu jie suvokia, ką kalba, ir ne tiesmukai kritikuoja B. Obamą, o stengiasi pabrėžti: mes galime geriau, mes turime alternatyvą.
B. Obama – pirmasis juodaodis JAV prezidentas
44-asis JAV prezidentas Barackas Husseinas Obama gimė 1961 metų rugpjūčio 4-ąją ir 2008-aisiais tapo pirmuoju afroamerikiečiu, kurį kandidatu į prezidentus iškėlė viena didžiųjų partijų.
Skirtingai nuo daugelio afroamerikiečių, B. Obama yra ne vergų palikuonis, o studento iš Kenijos sūnus.
B. Obama – Kolumbijos universiteto ir Harvardo teisės mokyklos absolventas. Pastarajame buvo išrinktas teisės žurnalo „Harvard Law Review” prezidentu.
1992–2004 metais B. Obama Čikagos teisės mokslų institute dėstė konstitucinę teisę. Tuo pat metu nuo 1997 metų jis tris kadencijas dirbo Ilinojaus valstijos senate.
Po nesėkmingo bandymo tapti Atstovų Rūmų nariu 2000-aisiais B. Obama 2004 metais iškėlė savo kandidatūrą į JAV Senatą, nurungė kitus Demokratų partijos atstovus ir tapo šios partijos kandidatu. Į Senatą jis buvo išrinktas surinkęs 70 proc. balsų.
Apie savo ketinimus balotiruotis į prezidentus paskelbė 2007 metų vasarį ir buvo oficialiai patvirtintas kandidatu 2008-ųjų Demokratų partijos nacionaliniame suvažiavime. Per prezidento rinkimus nugalėjo Respublikonų partijos atstovą J. McCainą.
2009 metų spalio 9 dieną B. Obama buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija. Jis tapo trečiuoju JAV prezidentu, kuriam paskirtas šis apdovanojimas dar tebeeinant pareigas, – po Theodore’o Roosevelto ir Woodrow Wilsono.
M. Romney – amerikietiškosios svajonės simbolis
Buvęs Masačusetso valstijos gubernatorius Willardas Mittas Romney gimė 1947 metų kovo 12 dieną ir yra vienas turtingiausių kandidatų į prezidentus per visą JAV istoriją.
Šiemet apskaičiuota, kad M. Romney sukaupto turto vertė siekia maždaug 250 milijonų dolerių. Dalį asmeninių lėšų politikas skyrė savo rinkimų kampanijai finansuoti.
1966 metais studijuodamas Stanfordo universitete M. Romney, kuris yra mormonas, dalyvavo demonstracijoje prieš protestuojančiuosius prieš Vietnamo karą.
Tais pačiais metais jis kaip mormonų misionierius išvyko į Prancūziją. Per 30 mėnesių M. Romney į mormonų tikėjimą pavyko atversti vos keliolika žmonių, iš amerikiečio buvo nuolat tyčiojamasi.
1984-aisiais M. Romney įkūrė investicinę bendrovę „Bain Capital”, kuri ilgainiui tapo viena sėkmingiausių tokio tipo įmonių JAV.
1994 metais M. Romney Masačusetse nepateko į JAV Senatą, tačiau po 8 metų jo politinę karjerą atgaivino sėkmingas vadovavimas Solt Leik Sičio žiemos olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui.
Tais pačiais metais M. Romney buvo išrinktas Masačusetso gubernatoriumi. 2006aisiais jis nesiekė perrinkimo, nes sutelkė dėmesį į 2008-ųjų prezidento rinkimus.
Tiesa, tąsyk M. Romney nepavyko tapti Respublikonų partijos kandidatu. Pabandęs darsyk, šiemet jis jau šventė sėkmę.