Ką bendra turi matematika ir JAV prezidento rinkimai? Kruopščiai bemiegėmis naktimis dėliojami šalti, bejausmiai procentai ir aistringos nepailstančių kandidatų bei jų rėmėjų kalbos? Tikrai daug.
Kol abu koja kojon prieš Didįjį antradienį žengiantys kandidatai – respublikonas Mittas Romney ir perrinkimo siekiantis demokratas Barackas Obama – neriasi iš kailio, kaip įtikinti dar neapsisprendusius rinkėjus, tereikia pasiklausyti, ką kalba paprasti amerikiečiai.
O jie politikuoja, analizuoja. Ir tai daro taip, tarsi kalbėtų apie beisbolo ar krepšinio sezoną – aistringai gindami savo poziciją ir nepalaužiamus įsitikinimus.
Su šūkiais, vėliavomis, bet kartu ir argumentuotai, pasitelkę galybę skaičių, statistinių palyginimų bei pačių smulkiausių faktų.
Galima kalbėti apie brangias apklausas, analitikų komentarus, milijonus žiūrovų prie televizorių sutraukusius debatus ar abiejų kandidatų nusišnekėjimus.
Bet galiausiai viskas priklausys nuo to, kiek ir kokių žmonių susirinks balsavimo vietose. O svarbiausia – kodėl jie ten eis?
Šalis pasidalijo pusiau
Klausimas, kam gi eiti į prezidento rinkimus, gali nuskambėti absurdiškai. „Išrinkti savo kandidatą, žinoma”, – trūktelėtų pečiais daugelis. Bet būtų ne visai tikslūs, bent jau JAV.
Šalis, kurioje realus pasirinkimas visuomet yra iš dviejų – respublikono ir demokrato, tebėra stebėtinai pasyvi, jei tik reikia pakelti sėdimąją nuo sofos – paprastai balsuoja tik kiek daugiau nei pusė amerikiečių.
To nepasakytum pažvelgęs į įspūdingą kiekį reklamų, politinių mitingų, po valstijas skrajojančių kandidatų pasirodymų.
O apie rinkimus kalba visi – nuo jaunuolių iki močiučių. Pakelės ir pievelės prie amerikiečių namų tiesiog nusėtos kandidatus remiančiais plakatais.
„Tai daroma ne tam, kad paveiktum kitus, o siekiant parodyti savo poziciją, pareikšti paramą kandidatui ir tuo viešai didžiuotis”, – aiškina per gyvenamųjų namų rajoną automobilį lėtai vairuojantis Buzzas Cookas.
Demokratų rėmėjas primena, kad smaigstyti reklaminius plakatus į žemę arba ant automobilių lipdyti kandidatą remiančius lipdukus – sena, bet vis dar labai gyva tradicija.
„M. Romney gimė Kenijoje”, – tokį respublikonus pašiepiantį lipduką Buzzas išdidžiai užsiklijavo ant savo automobilio.
Kai kurie amerikiečiai vis dar tiki, kad JAV vadovas B. Obama gimė užsienio šalyje ir šį faktą neva slepia.
„Norėjau pažiūrėti, kas bus.
Reakcijų sulaukiau įvairiausių: nuo energingai nykščius kilnojančių kaimynų iki susiraukusių veidų”, – prisimena amerikietis.
Politiniai šokiai palei gatvę
Tokių reakcijų gali prisižiūrėti pastovėjęs prie ištikimų respublikono arba demokrato rėmėjų.
Užuot plakatus įsmeigę į žemę, entuziastai juos tvirtina ant lentų ir jomis mojuoja pakeleivingoms mašinoms šalia gatvės.
Žvarbokomis lapkričio dienomis tai primena šokį palei gatvę, kurį kiekvienas vairuotojas įvertina savaip – kas pravažiuodamas pritariamai pypteli, o kas atidaro šoninį automobilio langą tik tam, kad išreikštų nepritarimą.
„Neee!” – raukydamasis nesavu balsu užstaugia stambus amerikietis, vairuodamas milžinišką sunkvežimį, apklijuotą M. Romney remiančiais lipdukais.
Bet B. Obamą palaikančiu plakatu prie demokratų rėmėjų štabo Naujajame Hampšyre mojuojanti moteris nusišypso ir stengiasi atrodyti dar energingesnė.
„Nuo pievelės jau triskart pavogė plakatus, tad paėmiau dar vieną, pritvirtinau prie lentos ir štai”, – paaiškina amerikietė.
Toks pat vaizdas – ir prie respublikonų biuro, kur tiek su tėvais atėję vaikai, tiek daug laisvo laiko turintys pensininkai išsirikiuoja vorele ir linksminasi mojuodami M.Romney palaikančiais plakatais.
Svarbiausia valstija – nykštukė
Bet didysis klausimas dabar yra ne tai, kur rytoj bus ir ką veiks aršiausi kandidatų rėmėjai. Jų Naujajame Hampšyre – vienoje vadinamųjų svyruojančių valstijų – yra beveik po tiek pat.
„Jei tai būtų futbolo rungtynės, sakyčiau, kad likus žaisti dvi minutes rezultatu 2:1 pirmauja B.Obama. Tačiau įmušti įvartį gali bet kas”, – „Lietuvos rytui” teigė Naujojo Hampšyro universiteto politikos studijų profesorius Dante Scala.
Klausimas esą labiau matematinis ir retorinis – kiek rinkimų dieną ryšis balsuoti neapsisprendusių rinkėjų? Ir kaip jie balsuos – siekdami paremti vieną kandidatą ar nubausti kitą?
Būtent neapsisprendusiųjų balsai gali lemti daugiau, negu būtų galima tikėtis iš šios mažytės valstijos.
Naujasis Hampšyras nėra toks stabilus kaip respublikoniškas Teksasas arba mėlyna demokratų spalva nusidažęs Ilinojus.
2000 metais Naujojo Hampšyro gyventojai balsavo už George’ą W.Bushą, o 2004-aisiais ir 2008-aisiais – jau už demokratų kandidatus.
Ir nors mažutė, perpus už Estiją mažesnė, bet tiek pat gyventojų turinti ekonomiškai turtinga valstija turi tik 4 rinkikų balsus, abiem kandidatams svarbūs ne tik jie savaime.
„Jei nedidele persvara laimės M. Romney, didelė tikimybė, kad jis laimės vienoje svarbiausių svyruojančių valstijų – Ohajuje.
O jei B.Obama pralaimi Ohajuje, jis gali atsisveikinti su Florida ir jos 29 rinkikų balsais ir laidoti perrinkimo viltis.
Viskas susiję, tad Naujojo Hampšyro gyventojai ne veltui didžiuojasi, kad nedidelė jų valstija rinkimuose lemia tiek daug”, – teigia Naujojo Hampšyro universiteto apklausų centro direktorius Andy Smithas.
Darbo vietos ar nedarbas?
Skaičiuoja ne tik ekspertai, bet ir paprasti amerikiečiai, nes tai – jų aistra, savotiškas hobis.
Ekspertų ir televizijos kanalų paskleidžiamas milžiniškas informacijos srautas noriai ir godžiai graibstomas, komentuojamas, analizuojamas. Kandidatai varstomi, sveriami ir mėsinėjami tarsi turguje.
Tiesa, kiekvienas renkasi sau patinkančius skaičius ir detales. Pavyzdžiui, nors nei M.Romney, nei B. Obama nėra tiesioginiai darbdaviai ar įdarbinimo agentūros, daugeliui amerikiečių nepaprastai svarbu, kiek jie sukūrė ar gali sukurti darbo vietų.
Vadovaujant B. Obamai, pastaruoju metu šalyje sukurta 177 tūkst. naujų darbo vietų. Tokia neseniai paviešinta statistika mojuoja B. Obamos šalininkai.
Respublikonai tempia antklodę į save ir trimituoja: nedarbo lygis išaugo. Ir išties, net ir papildomai įsidarbinus 177 tūkst. amerikiečių, nedarbo lygis šoktelėjo 0,1 proc. – iki 7,9 proc.
Nežymus pokytis? Jokiu būdu – nedarbo problema yra vienas labiausiai amerikiečių aptarinėjamų ir įvairiais aspektais analizuojamų klausimų.
Politika dūmų debesyje
Ir visai nebūtina įsiklausyti, ką šiuo klausimu kalba kandidatai. Jų retorika jau seniai nesikeičia, o surepetuoti televiziniai debatai vargu ar keičia daugelio nuomonę – nebent ne juokais nusišnekama.
Tereikia vakarop užsukti į vieną cigarų mėgėjų klubą Naujajame Hampšyre. Čia neseniai apsilankęs pasiturintis, kelias informacinių technologijų bendroves valdantis Kevinas pateko į tikrą demokratijos fiestą.
„Susirenka apie 20 žmonių, atsineša savo gėrimų, išsitraukia cigarus ir papsėdami iki išnaktų pliekiasi.
Kažkas nerealaus – dūmuose paskendusioje salėje argumentuotai visus su kandidatais susijusius klausimus mėsinėja tiek demokratų, tiek respublikonų rėmėjai”, – tikina pastariesiems priklausantis Kevinas.
Tai paprastas, bet svarbus gyvo demokratijos modelio pavyzdys. Papolitikavę, pašūkavę, išsilieję demokratų ir respublikonų rėmėjai glėbesčiuojasi vieni su kitais ir išsiskirsto būdami draugai.
Nuosaikumas įliejo sumaišties
Kevinas pripažįsta esąs nuosaikus. Jei jo nepilnametė duktė panorėtų darytis abortą, Kevinas spjautų į daugelio respublikonų nepritarimą moterų apsisprendimo teisei.
Pastaraisiais metais Respublikonų partijai gerokai suradikalėjus ir smarkiai pakrypus į dešinę, rasti tokių racionaliai kalbančių respublikonų kaip Kevinas nėra lengva.
Kita vertus, respublikonų nuosaikumas į rinkimų kampaniją įliejo dar daugiau sumaišties.
Kol demokratus labiau palaikanti žiniasklaida su pasimėgavimu ar neslepiamu pasišlykštėjimu cituoja respublikonų pareiškimus apie „išprievartavimo naudą”, M. Romney stengiasi įtikti kuo daugiau žmonių.
„O tai galima padaryti tik tuomet, jei būsi arčiau centro. Pirminiuose partijos rinkimuose kandidatai pasisako aštriau, nes siekia užsitikrinti politiškai aktyviausių – radikaliausių rinkėjų paramą.
Bet jau tapęs partijos kandidatu į prezidentus stengiesi kalbėti švelniau. Juk yra milijonai ne tokių radikalių ir neapsisprendusių, ar tave paremti, rinkėjų”, – aiškina A. Smithas.
Jo manymu, nesyk savo poziciją keitęs M. Romney daugelyje šalių jau būtų nurašytas kaip dviveidis arba beveidis.
Tačiau JAV M. Romney vis dar turi itin geras galimybes pelnyti amerikiečių palankumą vien dėl to, ką jis sako čia ir dabar.
Ir tai – ne tiek jo, kiek prezidento trūkumas. Mat dauguma amerikiečių neslepia balsuosiantys ne už, o prieš – nusivylimas ketveriais B. Obamos valdymo metais Amerikoje tikrai akivaizdžiai juntamas.
Respublikonams B. Obamos permainos kelia pasišlykštėjimą, o demokratams jų negana – didėja ir jų nusivylimas.
Entuziazmas, supęs į Baltuosius rūmus 2008 metais įsiveržusį B. Obamą, jau išgaravo.
Taip, prezidentas vis dar žavingas ir įtaigus, bet nemaža dalis amerikiečių įsitikinę, kad JAV pasuko ne tuo keliu. Kas dėl to kaltas? Žinoma, vadas.
Tad M. Romney užtenka kalti geležį, kol ji karšta. Labiausiai rūpimais ekonomikos klausimais respublikonas amerikiečiams nuolat žada: „Aš žinau, kaip sukurti naujų darbo vietų ir sugrąžinti Amerikai jos galią.”
Reikalauja tesėti pažadus
Daugeliui to užtenka. Tiems, kurie B. Obamos valdymo metais prarado darbą, susidarė įspūdis, esą naikinamos jų teisės, o valdžia pernelyg kišasi į asmeninį amerikiečių gyvenimą.
Tad jie dabar tiesiog nori tikėti, kad prie respublikono bus laisviau. Juk laisvė amerikiečiams – daugiau nei tuščias žodis.
Tai – šventas įsitikinimas, kad kiekvienas asmeniškai, be valdžios įsikišimo, turėtų nuspręsti, ar jam reikia sveikatos draudimo, ar jis turi padėti kovoti su klimato kaita.
Nesvarbu, kad demokratai šaiposi ir pyksta, esą M. Romney nesako nieko konkretaus ir tik pučia miglą žmonėms į akis.
M. Romney gali tai sau leisti, o B. Obama – ne. Pastarajam neužtenka kalbėti nuosaikiai, nes amerikiečiai įsitikinę, kad pažadus reikia tesėti.
„Tas vyrukas atėjo gražiai kalbėdamas ir žadėdamas permainas. Aš jų nematau.
Priešingai, daug kas pasikeitė tik į bloga. Ir jis dar nori perrinkimo. Ne, vyruti, mes taip nesitarėme. Nesilaikai susitarimo – mano balso negausi”, – irzliai žodžius beria Gregas.
Šis Vietnamo karo veteranas anksčiau balsavo už B. Obamą, bet dabar yra aktyvus M. Romney rėmėjas.
Sunkiausia – įtikinti ateiti balsuoti
Anot A. Smitho, M. Romney lengviau sutelkti savo rinkėjus – jie paprastai vyresni, linkę dažniau balsuoti.
Savo ruožtu B. Obama turi ne tik įtikinti rinkėjus, kad iš sunkumų šalį išvesti galima tik jam patikėjus antrąją kadenciją, bet ir priversti juos balsuoti.
Nejaugi tai taip sunku? Amerikiečiai vėl pasitelkia statistiką. Esą kad demokratų rinkėjas yra ne toks aktyvus, rodo jaunimo pasyvumas. Ir ne tik šiemet.
„Klaidinga manyti, jog 2008 metais B. Obama laimėjo dėl to, kad už jį balsavo jauni, permainų ištroškę žmonės. Tai – tiesiog labai gražus mitas.
Iš tiesų jaunimo aktyvumas ūgtelėjo labai nedaug. Daugelis studentų tiesiog garsiai kalbėjo, kad eis balsuoti ir kad balsavo būtent už B. Obamą.
Vis dėlto skaičiai rodo, jog jaunimo problemas abu kandidatai sėkmingai ignoruoja ne be priežasties – didžioji jaunuolių dauguma yra apolitiški”, – teigė A. Smithas.