Jei po pralaimėtų prezidento rinkimų Nicolas Sarkozy paslapčia ir tikėjosi, kad Prancūzija atsitokės ir pajus negalinti be jo gyventi, buvęs šalies lyderis tikriausiai nemanė, kad tai nutiks taip greitai.
Praėjus vos pusei metų po oficialaus jo pareiškimo apie atsitraukimą iš politikos, būtent N.Sarkozy deleguojama viena svarbiausių užduočių demokratinėje Prancūzijoje – išgelbėti opoziciją.
O dar gegužę atrodė, kad viskas bus kitaip. Ne vienas dešiniųjų rėmėjas braukė ašarą N. Sarkozy sakant jausmingą atsisveikinimo kalbą.
Negi iš tikrųjų viskas? Negi N.Sarkozy, jo žavioji žmona Carla Bruni-Sarkozy ir apskritai visi dešinieji verčia naują istorijos puslapį?
Nenukabino N. Sarkozy portretų
Jau tuomet buvo aišku, kad į opoziciją pasitraukiantys Prancūzijos konservatoriai – Sąjunga už liaudies judėjimą (UMP) – rinksis naują lyderį ir visos partijos kryptį.
Pasirinkimas – iš dviejų. Pirmasis – UMP generalinis sekretorius Jeanas François Cope.
Kovingas, iškalbus ir konservatyvus politikas.
Antrasis – buvęs premjeras François Fillonas.
Orus, tylesnis ir labiau tradicinės centro dešinės krypties besilaikantis partijos narys.
Dalis apžvalgininkų ir UMP narių dar pavasarį tikėjo, kad tai laikina, ir prognozavo N. Sarkozy sugrįžimą kitą kadenciją.
Kai kurie dešiniųjų merai per pusę metų apdairiai nesuskubo nukabinti N. Sarkozy portretų savo kabinetuose.
Bet niekas nepamanė, kad rinkimai į partijos pirmininko postą atvers senas piktžaizdes ir virs daugiau nei savaitę trunkančia psichologine drama.
Niekas nesitikėjo, kad buvęs N. Sarkozy rinkimų šūkis taps kalambūru: „La droite forte – la droite morte” („Stipri dešinė – mirusi dešinė”).
Taikytoju tapusiam buvusiam premjerui Alainui Juppe iškėlus baltą vėliavą, N. Sarkozy neliko nieko kito, kaip padėti gelbėti ant skyrybų slenksčio stovinčią politinę šeimą.
„Visiškai aišku, kad N. Sarkozy yra vienintelis autoritetingas asmuo, galintis pasiūlyti kokį nors sprendimą. Krizė yra jo rankose”, – pareiškė A. Juppe radijui RTL.
Buvęs prezidentas UMP nugaros neatsuko.
Krizė jį į politiką sugrąžino daug anksčiau, nei prieš rinkimus partijoje prognozavo apžvalgininkai.
Jie tikino, kad N. Sarkozy pirmiausia ramiai išsiskalbs mundurą, pasigerins įvaizdį ir sugrįš tik prieš 2017-uosius, kaip tikisi du trečdaliai UMP rėmėjų, vesti partijos į prezidento rinkimus.
N. Sarkozy – prieš teismą
Gelbėti partijos N. Sarkozy kviečiamas tuo pat metu, kai dar vyksta teismai dėl galimai neteisėto jo rinkimų kampanijos finansavimo.
Aiškinamasi, ar N. Sarkozy paėmė 150 tūkst. eurų iš kosmetikos milžinės „L’Oreal” paveldėtojos – 90-metės Liliane Bettencourt, kuri yra turtingiausia Prancūzijos moteris.
Pinigai esą buvo skirti 2007- ųjų prezidento rinkimų kampanijai finansuoti. Bet rinkimų įstatymas nustato 4,6 tūkst. eurų aukos ribas.
Šis skandalas pratrūko 2009-aisiais, N. Sarkozy dar užimant prezidento postą. Jis pats kaltinimus neigia.
„Pažįstu L. Bettencourt šeimą 28 metus, o man – 57-eri.
Jie man niekada nedavė nė cento ir aš niekada nieko iš jų neprašiau”, – N. Sarkozy pareiškimą per praėjusią savaitę Bordo mieste vykusį teismo posėdį citavo dienraštis „Sud Ouest”.
N. Sarkozy išvengė kaltinimų, tačiau ir toliau bus po didinamuoju stiklu kaip liudytojas.
Toks teisėjų sprendimas kursto N. Sarkozy viltis, kad galiausiai jis visiškai atsikratys su šia byla besivelkančio kaltinimų šleifo.
Bet tai taip pat reiškia, jog, teisėjų nuomone, yra pagrindo tolesniam tyrimui, kuris gali suduoti stiprų smūgį N. Sarkozy galimybėms sugrįžti į politiką.
„Tai yra pirmas atvejis per mano 36 metus trunkančią karjerą, kai aš esu tiriamas magistratų”, – cituojamas N. Sarkozy, kuris šią patirtį vadina išbandymu.
Iššūkis – suvienyti partiją
Kitas išbandymas N. Sarkozy yra sunki ir, svarbiausia, vieša krizė UMP.
Iš pradžių kadenciją baigęs prezidentas bandė nuo ginčų laikytis atokiau.
Taikytojo vaidmens ėmėsi buvęs premjeras, centro dešinės veteranas A. Juppe. Tačiau pamatęs, jog situacija tik blogėja, jis viešai pareiškė, kad N. Sarkozy yra „paskutinė viltis” partiją draskančiame ginče dėl partijos vadovo posto.
Krizės esmė – nesutarimai dėl balsavimo rezultatų.
Partijos skundų komitetas paskelbė, kad rinkimus į partijos vadovo postą 98 balsų persvara (iš viso balsavo 175 tūkst. žmonių. – Red.) laimėjo J.F.Cope.
Savo ruožtu F. Fillonas tvirtina, kad jis būtų laimėjęs maždaug 26 balsais, jeigu nebūtų pamiršta suskaičiuoti užjūrio departamentų balsų.
Buvęs premjeras neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
Pirmadienį N. Sarkozy ir F. Fillonas buvo susitikę pietų.
Pusantros valandos trukusio susitikimo, numatyto dar prieš tris savaites, tema buvo situacija UMP.
N. Sarkozy pareiškė neketinantis šokti į įvykių sūkurį ir imtis tarpininkauti konflikte. Esą jis tik dalijasi patarimais.
Tiesa, jau aišku, kad N. Sarkozy palaiko F. Fillono iniciatyvą surengti naują balsavimą – jis tik nepritaria bylinėjimosi perspektyvai. Buvusio prezidento manymu, krizę reikia išspręsti partijos viduje.
Yra abejojančių, ar N.Sarkozy pavyks išsrėbti visą šią košę.
„Po viso šio skandalo man sunku matyti UMP kaip veikiančią partiją”, – rašė Harvardo universiteto Europos studijų centro ekspertas Arthuras Goldhammeris.
Ragina nutraukti muilo operą
Pagal blogiausią analitikų piešiamą scenarijų UMP išyra.
Išnyksta partija, kurią įkūrė kadenciją baigiantis prezidentas Jacques’as Chiracas dešiniosioms politinėms jėgoms išlaikyti arčiau centro.
Čia jas po Antrojo pasaulinio karo nukreipė generolas Charles’is de Gaulle’is.
Po šiemet skaudžiai pralaimėtų prezidento ir parlamento rinkimų atsivėrė tapatybės paieškos problemos tarp partijos narių.
Jie neturi supratimo, kas jie yra – Ch. de Gaulle’io sekėjai ar Marine Le Pen vedamų kraštutinių dešiniųjų konkurentai.
Ši užsitęsusi suirutė užkariavo pagrindines dienos naujienas, išstumdama iš jų esmines problemas – blogėjančią šalies ekonomikos būklę, konkurencingumo klausimus, nedarbo problemų sprendimą.
„Ši prasta muilo opera turi baigtis, nes demokratijai užtikrinti reikia veikiančios opozicijos”, – tokios nuomonės yra netgi valdančioji Socialistų partija.
Buvusio prezidento žmona irgi netyli
* N. Sarkozy vėl panirus į politines dilemas, buvusi pirmoji ponia irgi nusprendė nelikti nuošalyje. C. Bruni-Sarkozy išsakė savo nuomonę moters vietos visuomenėje klausimais.
* „Mums nereikia būti feministėmis, – dėstė C. Bruni-Sarkozy interviu žurnalui „Vogue”. – Aš visiškai nesu aktyvi feministė. Priešingai – man patinka šeimos gyvenimas, patinka daryti tuos pačius dalykus kiekvieną dieną.”
* Dar prieš tapdama trečiąja N. Sarkozy žmona, 44 metų moteris, anksčiau dirbusi supermodeliu, kalbėjo visai kitaip. „Monogamija man kelia nuobodulį”, – likus keliems mėnesiams iki vestuvių 2008-aisiais rėžė ji, save apibūdinusi kaip „vyrų tramdytoją”.
* Iš kur toks pokytis? Ar tai N. Sarkozy įtaka, ar elementarus prisitaikymas? Pažvelgę į C. Bruni-Sarkozy biografiją, galėtume pamatyti ne vieną tokį lūžį.
* Buvusi roko žvaigždžių mylimoji, kaip ir nemaža dalis bohemai priklausančių žmonių, anksčiau simpatizavo kairiesiems. Bet tapo dešiniųjų politiko žmona.
* Netrukus po vestuvių C. Bruni-Sarkozy tapo pavyzdinga konservatoriška žmona. Vis dėlto interviu „Vogue” ji pripažino, kad su vyru nesutaria dėl gėjų ir lesbiečių santuokų.
* „Aš esu už homoseksualų santuokas. Turiu daug draugų – vyrų ir moterų, kurie taip gyvena. Nematau nieko nestabilaus ar iškrypėliško vienos lyties tėvų šeimose”, – aiškino C. Bruni-Sarkozy.
* Buvusi pirmoji šalies dama su N. Sarkozy turi vieną bendrą vaiką – mergaitę Guilią. Sutuoktiniai taip pat augina 11 metų Aurelieną – C. Bruni-Sarkozy ir filosofijos profesoriaus Raphaelio Enthoveno santuokos vaisių.