R. Abramovičiaus motina mirė gimdydama, o tėvą statybose užmušė kranas. Todėl mažasis Roma užaugo Saratovo vaikų namuose. Tačiau, nepaisant to, kad jis anksti tapo našlaičiu, kad moterys vadino jį nevykėliu ir palikdavo, kad jis taip ir nebaigė nė vienos aukštosios mokyklos, dabar jam pavydi visi rusų oligarchai. Ir ne tik.
Kremliaus pažiba
Kai kurie Maskvos politologai ir dabar įsitikinę, kad R. Abramovičius superoligarchu tapo dėl savo apolitiškumo. Iš tikrųjų tai - visiškas absurdas. Boriso Jelcino valdomoje Rusijoje neįmanoma buvo sukaupti didelių turtų nesidomint politika ir nedalyvaujant jos įvykiuose. Juo labiau, kad dėl savo įžvalgumo, intuicijos ir politikos supratimo Romanas Arkadjevičius aplenkė daugybę kitų oligarchų.
1998 metais oligarchų taryba, į kurios sudėtį įėjo B. Jelcino duktė Tatjana Djačenko, Valentinas Jumaševas ir Michailas Chodorkovsis, priėmė sprendimą atstatydinti iš premjero posto Viktorą Černomirdiną ir į jo vietą skirti Sergejų Kirijenką. Beveik visi buvo „už“ - jie nusprendė, kad V. Černomirdinas pavargo ir išsisėmė. O premjero poste reikalingas jaunas ir jėgų bei energijos kupinas politikas. Prieš buvo tik R. Abramovičius. Jis pusgarsiai mestelėjo riebų keiksmažodį ir pasakė: „Man, žinoma, tas pats, bet jūs su tuo Kirijenka turėsite daug vargo!“ Тačiau Rusijos politikos ir Kremliaus pažiba R. Abramovičius tapo dėl dviejų B. Berezovskio padarytų klaidų ir paties R. Abramovičiaus sugebėjimų neprarasti savitvardos bet kurioje situacijoje.
R. Abramovičiaus kelias valdžios viršūnių link prasidėjo 1995 metais. Tada B. Berezovskis ruošėsi privatizuoti tai, kas vėliau slypėjo po kompanijos „Sibneft“ pavadinimu: Omsko naftos perdirbimo gamyklą ir „Nojabrskneftegaz“. Būtent tuo momentu vienas iš Jegoro Gaidaro vyriausybės buvusių ministrų pristatė B. Berezovskiui kuklų jauną žmogų: „Susipažinkite. Tai – Romanas Abramovičius. Jis palaiko gerus ryšius su „Nojabrskneftegaz“ generaliniu direktoriumi Viktoru Gorodilovu.“ Ir tada B. Berezovskis padarė tai, ką dabar jis vadina viena iš didžiausių savo gyvenimo klaidų. Jis ne tik pasinaudojo R. Abramovičiaus tarpininkavimu privatizuojant „Sibnefti“, bet ir tapo vienu iš jo padėjėjų.
Pradžioje Berezovskis niekaip negalėjo atsidžiaugti R. Abramovičiumi, kuris demonstravo nepaprastą savo atsidavimą, lojalumą, kuklumą ir darbštumą. „Roma – puikus psichologas ir turi fantastišką sugebėjimą apskaičiuoti ir numatyti į priekį, - pasakojo vienas geras dabartinio Čiukotkos gubernatoriaus pažįstamas. - Kai viršininkas (B. Berezovskis. - Red.) atsibusdavo trečią valandą nakties nuo stipraus troškulio ir pagirių, tai trečią valandą dvi minutės Abramovičius stovėdavo prie jo durų su stikline vandens rankose!“ Todėl nieko stebėtino, kad netrukus B. Berezovskis pavedė R. Abramovičiui itin atsakingą misiją: užmegzti ryšius su prezidento dukterimi Tatjana Djačenko ir būsimu Kremliaus administracijos vadovu Valentinu Jumaševu.
Tapę oligarchais greitai pamiršo, kuo buvo
Turėdamas nepaprastą talentą užmegzti šiltus ir draugiškus ryšius su žmonėmis, Romanas Arkadjevičius gana greitai tapo V. Jumaševo draugu. Ypač jų draugystė sustiprėjo po to, kai R. Abramovičius ir V. Jumaševas keletą mėnesių pagyveno vienoje viloje.
Ir čia B. Berezovskis padarė savo antrąją klaidą, nors jos nepripažįsta iki šiol. Rusijos oligarchai tiesiog neriasi iš kailio pasakodami, kaip jie turtus susikrovė sunkiai dirbdami. Tačiau atidžiau patyrinėjus būsimų magnatų ankstyvos karjeros etapus, akivaizdu, kad be didžiulio „nežinomų“ globėjų iš valdžios struktūrų palaikymo tie žmonės niekada nebūtų turėję daugiau pinigų nei smulkūs komersantai. Pavyzdžiui, M. Chodorkovskiui praėjusio dešimtmečio aštuntajame dešimtmetyje valdžia suteikė galimybę pakeisti negrynuosius rublius į grynuosius.
Dabar tokia operacija būtų kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau sovietmečiu grynieji ir negrynieji pinigai buvo dvi skirtingos valiutos. Negrynųjų pinigų tuometėse įmonėse buvo nors vežimu vežk, tačiau juos iškeisti į grynuosius iš esmės buvo neįmanoma. Panašių dengimo iš viršaus pavyzdžių nemažai buvo ir bet kurio dabartinio magnato karjeroje.
Savo turtėjimo pradžioje būsimieji oligarchai elgėsi kukliai ir pagarbiai valdžios atžvilgiu. Tas pats B. Berezovskis visus stebino savo kantrybe valandų valandas sėdėdamas Kremliaus priimamajame ir laukdamas audiencijos. Tačiau kai buvę kuklūs komersantai tapo oligarchais, daugumai iš jų pasimaišė protas. Jie pamiršo, kuo buvo, ėmė galvoti, kad tapo pasaulio viešpačiais.
Pavyzdžiui, 1999 metais Vladimiras Gusinskis visiškai prarado realybės pojūtį ir be jokių įžangų tuomečiam premjerui V. Putinui pareiškė: „Tu – niekas, bet aš galiu padaryti tave viskuo!“ Kiek vėliau kažkas panašaus nutiko ir su valdžios panorusiu M. Chodorkovskiu. B. Berezovskiui pasimaišė dar anksčiau.
Jau 1998 metais B. Berezovskis ėmė viešai kalbėti, kad šalį turi valdyti kuris nors iš Rusijos korporacijos tarybos verslininkų, o ne politikai. Taip pat B. Berezovskis ėmė demonstruoti savo lojalumą V. Jumaševui ir B. Jelcino dukteriai T. Djačenko, tačiau pamiršo išpildyti kai kuriuos savo finansinius įsipareigojimus.
Jelcino šeimai teko rinktis: arba ir toliau dirbti su B. Berezovskiu, arba kukliam ir patikimam R. Abramovičiui pasiūlyti tapti politiniu partneriu. Pastarasis tuo metu tarp įtakingų Rusijos žmonių jau buvo savas. Pasirinkimas – akivaizdus: 1998 metų rudenį R. Abramovičius pakeitė B. Berezovskį ir tapo vos ne pagrindiniu Kremliaus šeimos asmeniu.
Anot politologų, jei R. Abramovičius būtų pasekęs kitų oligarchų pavyzdžiu, greičiausiai jis nebūtų sugebėjęs pasiekti tokios didelės įtakos ir susikrauti tiek turtų. Tačiau R. Abramovičius visą laiką buvo nuoširdžiai kuklus, santūrus ir nelindo į viešumą. Net visur nosį kišti mėgstantys Rusijos žiniasklaidos atstovai ilgai nė neįtarė, kad Rusijos politikos sluoksniuose yra žmogus su tokia pavarde. Jei ne vienas buvęs Rusijos premjeras, 1999 metais žurnalistams užsiminęs apie R. Abramovičių, tas paslaptingumas galėjo trukti dar ilgiau.
B. Berezovskis svajoja apie pergalingą sugrįžimą
Оligarchas sumokėjo visus mokesčius, suteikė labdaringos pagalbos 53 vaikų namams, grąžino valstybei kelis neteisėtai privatizuotas įmones. Po to jis nuėjo į prezidento kabinetą: „Vladimirai Vladimirovičiau, dabar man galima išvykti į užsienį?“ - „Žinoma, kad galima. Tik reikėtų pasėdėti prieš kelionę.“ Tokio turinio anekdotai ir dabar sklando politikos elito kuluaruose. Tačiau R. Abramovičiui artimų šaltinių duomenimis, griausmingą persikėlimą į užsienį magnatas pradėjo planuoti dar V. Putino pirmojo prezidentavimo pradžioje, kai Jelcino šeimos klano statytiniai vis dar užėmė svarbiausias pozicijas valstybės aparate. Nors ir taip buvo aišku, kad, anksčiau ar vėliau, V. Putinas atsisakys Jelcino žmonių paslaugų, bet tai buvo tik vienas iš dviejų pagrindinių R. Abramovičiaus sprendimo motyvų išvykti iš Rusijos.
R. Abramovičius nuo daugumos rusų oligarchų skiriasi ir dar dėl vieno labai svarbaus dalyko. Kitiems magnatams būdingas dirbtinas ir iškreiptas patriotiškumas. Teigiama, kad dabar B. Berezovskis tiesiog eina iš proto negalėdamas grįžti į Rusiją. Pasak B. Berezovskio draugų, pergalingas sugrįžimas į Maskvą ant balto žirgo B. Berzovskiui tapo vos ne vienintelė ir didžiausia gyvenimo svajonė bei tikslas.
O M. Chodorkovskiui „liguista meilė“ Rusijai tapo didžiausia visų jo nelaimių priežastimi. Anot buvusio „Jukos“ vadovo bendražygių, M. Chodorkovskis nusprendė, kad Rusijos versle jis pasiekė viską, kas tik buvo įmanoma. O užsiimti verslu užsienyje jis nenorėjo. Todėl „Jukos“ vadovas visa galva ir paniro į Rusijos politikos siautėjančias bangas.
Tuo tarpu R. Abramovičius viską darė kitaip. „Dar ankstyvoje vaikystėje Roma užsibrėžė sau du tikslus, - prisimena Saratovo vaikų namų auklėtoja. - Pirmiausia - užkariauti Rusiją, o paskui - ir visą pasaulį.“
R. Abramovičiaus sprendimą persikelti gyventi į Angliją pagreitino dar viena aplinkybė. Jis niekada nesipyko su Putinu. Dar daugiau, buvo laikas, kai jiedu buvo net draugai. 1999 metų pavasarį ir vasarą „Sibnefti“ vadovo užmiesčio namas buvo tapęs savotišku centru, kur būdavo priimami politiniai Rusijos sprendimai. Labai dažnai čia valgyti šašlykų atvažiuodavo V. Jumaševas, T. Djačenko, V. Putinas. Į valdžią atėjus Putinui, R. Abramovičius apie jį kalbėjo labai korektiškai.
Tačiau skirtingai nei B. Berezovskis, V. Gusinskis ir M. Chodorkovskis, R. Abramovičius puikiai suprato rusų politikos vystymosi kelią. Jei lyderis ateina į valdžią aktyviai palaikant kitiems svarbiems asmenims, jis po kiek laiko tuos žmones atitraukia toliau. Antraip, niekada negalės jaustis savarankišku politiku. Būtent taip įvyko ir tada. Putinas R. Abramovičiui ir kitiems oligarchams pasiuntė signalą, kad šie nedalyvautų politiniuose projektuose prieš tai visko nesuderinę su Kremliumi. Tarp politikos elito atstovų iki šiol tebesklando kalbos, kad būtent R. Abramovičius paskatino valdžią patupdyti už grotų Chodorkovskį. Taip Putinas vėl demonstravo, kas yra tikrasis šalies šeimininkas, kad priima tokio lygio sprendimus.
Dideli pinigai negarantuoja vietos politiniame elite
Tuo tarpu britų žiniasklaidoje vis pasirodydavo sensacingos naujienos apie vis didesnius ekstravagantiškus buvusio vaikų namų auklėtinio pirkinius. Pavyzdžiui, kad rusų turtuolis nusipirko britų futbolo klubą „Chelsea“, 54 kambarių pilį „Uston Neston“, kainavusią 90 mln. JAV dolerių. Ši pilis 470 metų priklausė aristokratų dinastijai, o jos palikuonis, lordas Alexanderis Heskethis, kuris ir buvo ten susisukęs šeimos lizdą, dirbo Margaret Thatcher ir Johno Majoro vyriausybėse. Pardavęs pilį R. Abramovičiui, lordas gautus pinigus išleido lenktyninėms mašinoms, motociklams ir... politikai.
Vis dėlto R. Abramovičius neturėtų džiūgauti, nes ir karališki pirkiniai nepadės jam užkariauti Anglijos. Mat skirtingai nei Rusijoje, dideli pinigai Anglijoje dar negarantuoja vietos politiniame elite. Tuo jau spėjo įsitikinti Egipto multimilijardierius Mohamedas al Fayedas.
Nepaisant to, kad jis nusipirko prabangiausią Londono universalinę parduotuvę „Harrods“ ir sukišo daug pinigų į vietos ekonomiką, jis ne tik netapo savu Londono aukštuomenėje, bet ir negavo britų pilietybės. Toks pat likimas greičiausiai laukia ir R. Abramovičiaus. Vietos aristokratijos akyse jis visad bus tik turtingas išsišokėlis.
Rusijai nieko nedavė?
Nors greičiau reikėtų gailėti ne R. Abramovičiaus, o šalies, kurioje jis ir susikrovė savo turtus. Pasižiūrėkite pagal „Forbes“ sudarytą turtingiausių žmonių pasaulyje reitingo lentelę ir pamatysite, kad jie pinigų užsidirbo skirtingais keliais. Kad ir tas pats Billas Gatesas, galima sakyti, iš oro sukūręs naująsias technologijas. Tuo tarpu kitas milijardierius - George‘as Sorosas turtus susikrovė nieko nesukūręs, tik iš finansinių operacijų: perku-perparduodu. Užtat Sorosas nepagailėjo milijardų dolerių labdarai.
R. Abramovičius nepriklauso nei vieno, nei kito kategorijai. Jis labai daug pasiėmė iš Rusijos, bet jai nieko nedavė. Su tuo nė už ką nesutinka Čiukotkos gyventojai - anot jų, ten Abramovičius investavo daug savo pinigų. Tačiau, jei turtuolis ir apipylė čiukčius gėrybėmis, tai padarė tikrai ne dėl geros savo širdies. Vienas iš R. Abramovičiaus aplinkos žmonių pusiau rimtai, pusiau juokais tvirtino, kad būsimajam oligarchui labai patiko dar vaikystėje matytas filmas „Čiukotkos viršininkas“... Kaip ten bebūtų, Čiukotka jam - viso labo „hobis“.
Kita vertus, rusų oligarchai iš savo kišenės nenori niekam mokėti. Ir net kai turtuoliams atrodo, kad būtent taip jie ir daro, galų gale paaiškėja, kad viso labo tai - tik iliuzija. Prisiminkime 1996 metais Rusijoje įvykusius prezidento rinkimus. Daug kas iki šiol galvoja, kad B. Jelcino priešrinkiminę kampaniją finansavo Rusijos oligarchai. Iš tikrųjų Rusijos federacijos finansų ministerija išleido obligacijas, jos buvo pigiai parduodamos oligarchams. O jie savo ruožtu perpardavė jas labai brangiai. Todėl verslininkams pavyko uždirbti apie 300 mln. JAV dolerių. Maždaug 100 mln. buvo išleista Jelcino priešrinkiminei kampanijai, o 200 mln. išgaravo.
Galima sakyti, kad tokia pat istorija ir su R. Abramovičiaus finansinėmis investicijomis Čiukotkoje. Teigiama, kad perregistravus savo įmones R. Abramovičiui pavyko labai sutaupyti. Kitaip tariant, pinigai, atimti iš mokesčių mokėtojų kituose Rusijos regionuose, buvo investuoti į geresnį čiukčių gyvenimą.
Auštojo mokslo diplomą nusipirko?
Jei vidurinio mokslo atestatą būsimasis „Chelsea“ savininkas gavo be jokių problemų, tai aukštojo išsilavinimo diplomą – sunkiai.
Anketose R. Abramovičius rašo, kad baigė Gubkino vardo naftos ir dujų universitetą, tačiau šios aukštosios mokyklos atstovas griežtai nukerta: „Aš jums kaip universiteto absolventų asociacijos vadovas tvirtinu: nebaigė jis universiteto!“
Tuo tarpu kai kurie biografai tvirtina, kad būsimasis oligarchas, neįstojęs į aukštąją mokyklą Maskvoje, nusprendė grįžti į tėviškę ir šturmuoti pramonės institutą Uchtoje. Paskambinus į Uchtos valstybinį technikos universitetą, pirmiausia buvo pasakyta, kad instituto atstovai jau domėjosi Abramovičiaus byla užsienio korespondentų prašymu.
„Vadinasi, Abramovičius vis dėlto buvo studentas?“ - „Archyve tokių duomenų nėra, – pranešė darbuotoja. – Reikalas tas, kad visų absolventų duomenys perduodami į respublikinį archyvą, kur saugomos diplomų kopijos. Tačiau galiu šimtu procentų užtikrinti, kad Abramovičius nebaigė mūsų aukštosios mokyklos, kuri tada dar vadinosi Uchtos industrijos institutu. Diplomas jam nebuvo įteiktas. Aš nuo 1985 metų (būtent tais metais Abramovičius baigė mokyklą Maskvoje) dirbau šioje mokymo įstaigoje. Studentu gal jis ir buvo, bet neilgai. Aš tokio neprisimenu.“
Kitų liudijimais, R. Abramovičius mokslų sėmėsi kelių ar automechanikos institute. Tačiau asmeninės Abramovičiaus bylos nėra nė viename iš jų. Vienintelė mokymo įstaiga, kuri neneigė, kad išdavė oligarchui diplomą, - tai Maskvos valstybinė teisės akademija. Ši aukštoji mokykla, atidaryta praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje, tapo populiari tarp valdininkų. Jie be didelio vargo gaudavo diplomus už 6 tūkst. JAV dolerių.
„Мes priimame čia mokytis žmones ir su nebaigtu aukštuoju išsilavinimu, tačiau jie turi būti baigę ne mažiau kaip du kursus. Abramovičius greičiausiai turėjo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, antraip, nebūtų čia patekęs“, – buvo paaiškinta, paskambinus į šios aukštosios mokyklos dekanatą. Tačiau atstovai tvirtino, kad R. Abramovičius diplomo nepirko: „Jei jis būtų blogai mokęsis, mes būtumėme jį pašalinę iš studentų sąrašo.“
Įstojęs į teisės akademiją R. Аbramovičius tapo „Sibnefti“ Maskvos filialo direktoriumi, o kai jį baigė 2001 metais, jau buvo Čiukotkos gubernatoriumi. Tada jo turtas siekė daugiau kaip milijardą dolerių.
Norint patekti mokytis į mokyklą Nr. 232, įsikūrusią Gėlių bulvare, reikia pereiti didžiulį konkursą. Ir ne dėl to, kad ją baigė vienas iš turtingiausių žmonių pasaulyje Romanas Abramovičius. Eilinė bendrojo lavinimo mokykla dar prieš 30 metų tapo mokymo įstaiga pagal būsimas profesijas.
Joje mokosi būsimi sportininkai, aktoriai, politikai. Kažkada į šią mokyklą nepateko ir Kristina Orbakaitė. Jos motina Ala Borisovna paprašė mokyklos vadovės, kad ši atvažiuotų ir dukteriai namuose surengtų egzaminus. Tačiau direktorė taip ir neatrado tam laiko.
„Roma buvo kuklus, išauklėtas ir labas santūrus vaikinas, - apie savo žinomą abiturientą pasakojo mokyklos Nr. 232 direktorė Liudmila Prosenkova. – Jis augo be tėvų, todėl mokytojai stengėsi jam skirti daugiau dėmesio. Apie tokius sakoma: „Jis tiksliai žino, ko nori.“ Mėgstamiausia Romos pamoka buvo matematika, o šiaip jis buvo tvirtas ketvertukininkas.“
Kodėl jis neįstojo į institutą?
„Gal pinigų pritrūko duoti kam reikia, o mokamų fakultetų tada nebuvo, - skėstelėjo rankomis direktorė. - Baigęs mokyklą Roma nė karto nebuvo užsukęs pas mus. Tiesa, pažadėjo duoti pinigų visos mokyklos remontui. Dabar ant informatikos kabineto durų kabo lentelė: „Kabinetą padovanojo mokyklos absolventas Romanas Arkadjevičius Abramovičius.“
„Мes apie jį galime pasakyti tik gera, - vienu balsu tvirtino ir buvusi jo klasės auklėtoja ir direktorė. - Mes renkame visus laikraščius, kur apie jį rašo. Beveik visuose – tik blogai. O jis Čiukotkos vaikus kiekvieną vasarą išsiųsdavo į sanatoriją. Ir šviežių agurkų Čiukotkoje užaugino. Kai mūsų mokykla šventė 50 metų jubiliejų, jis atsiuntė jaudinančią telegramą: keletą šiltų padėkos žodžių pedagogams, joje pasirašė: „Jūsų buvęs mokinys, Čiukotkos srities gubernatorius R. Abramovičius.“
Futbolas – viena didžiausių aistrų
Ne mažiau intriguojanti istorija - kaip kažkada paprastas Čiukotkos gubernatorius tapo futbolo klubo savininku. Kartą į rungtynes tarp „Маnchester United“ (Anglija) ir „Real“ (Ispanija) R. Аbramovičius atvyko su žinomu futbolininku ir treneriu Graeme‘u Sounessu. Pamatęs reginį - fantastiškai įmuštą įvartį jis iš karto susižavėjo futbolu. Kalbama, kad tada R. Abramovičius sėdėdamas ypač svarbių asmenų ložėje ėmė klausinėti kaimynų: „Ar realu įsigyti futbolo komandą? Pavyzdžiui, kad ir „Manchester“. Jam atsakė: „Visiškai realu. Tik kažin ar kas nors parduos „Manchester United“, o štai „Manchester City“ kažin ar reikės ir jam pačiam. Geriau tada tegul perka „Arsenal“ arba „Chelsea“.
Pirmieji du variantai dėl suprantamų priežasčių atkrito, todėl R. Abramovičius pasirinko mylimiausią Londono aristokratų klubą. Derybos su tuomečiu „Chelsea“ savininku Kenu Bitsu truko viso labo 20 minučių. K. Bitsas sunkiai slėpė džiaugsmą ir meldė Dievo, kad R. Abramovičius nepersigalvotų, nes šis pasiūlė daugiau kaip 100 milijonų svarų sterlingų ir dar pažadėjo apmokėti beveik tiek pat „Chelsea“ skolų.
Kodėl to reikėjo R. Abramovičiui? Tai - politika? Reklama? Ar tai jis padarė iš neturėjimo kur dėti pinigų? Naujojo „Chelsea“ savininko aplinkos žmonių tvirtinimu, jam tiesiog labai patinka futbolas, nors pats šio žaidimo ir nežaidžia.
Užtat sirgalius yra aistringas! Džiūgauja kaip vaikas, kai jo komanda įmuša įvartį, ir nuliūsta, kai įmuša varžovai. Be to, oligarchas visad ateina į persirengimo kambarį po rungtynių, nepriklausomai nuo rezultato - laimėjo ar pralošė jo komanda. Taip nutiko ir po atsakomųjų rungtynių su „Monaco“ futbolo komanda, kai „Chelsea“ prarado galimybę patekti į čempionų lygą. Jis tada atėjo ir trumpai pasakė: „Nesielvartaukite! Geriausios rungtynės dar prieš akis!“ Be to, su žaidėjais R. Abramovičius visada bendrauja kaip su sau lygiais. Rungtynėms pasibaigus prieina prie traumą patyrusio žaidėjo, klausia, kuo galėtų padėti.
„Forbes“ turtingiausių pasaulyje žmonių turtus skaičiuoja tik pagal pateiktus oficialius duomenis. Pirmą kartą apie R. Abramovičių Rusijos visuomenė išgirdo iš Aleksandro Koržakovo, kuris buvo vadinamas „Jelcino pinigine“. Nuo to laiko R. Abramovičiaus turtai padidėjo mažiausiai dešimt kartų.
Pagal „Forbes“ versiją, Rusijos magnato turtai įvertinti 10,6 mlrd. JAV dolerių.
Dabar R. Abramovičius savo vardu beveik nieko neturi. Išimtis nebent kompanijų, valdančių kelias automobilių gamyklas, akcijos. Abejotina jo dalis ir „Jukos“-„Sibneft“ kompanijoje. Daug ką R. Abramovičius yra pardavęs. Ir, panašu, yra gavęs labai didelį pelną. Derybose su „Jukos“ verslininkas jis gavo 3 mlrd. JAV dolerių ir 26,01 proc. kompanijos akcijų. Nors kažkada įgytas 51 proc. „Sibneft“ akcijų paketas, ekspertų vertinimu, jam atsėjo viso labo 110 mln. JAV dolerių.
Savo dalį aliuminio pramonės koncerne „Rusal“ ir „Aeroflot“ Abramovičius pardavė, ekspertų paskaičiavimais, už 5 mlrd. JAV dolerių, nors į tuos aktyvus investavo 500 mln. dolerių.
Finansų analitikų teigimu, R. Abramovičiaus susikrautų turtų pagrindas - sėkmingas verslas valstybinius resursus paverčiant realiais pinigais. Tai pačiai valstybei padedant, gana pigiai supirko gardžiausius nuosavybės kąsnius, o po kelerių metų pardavė juos rinkos kainomis.
Iš tikrųjų niekas tiksliai nežino, kiek dabar R. Abramovičius turi turtų. Niekas negalėtų patvirtinti, kad visi jo pirkiniai įgyti už savo prakaitu uždirbtus pinigus, nes be legalių R. Abramovičiaus sandorių, žinoma, kad jis ilgą laiką kontroliavo finansines pajamas, gaunamas iš naftos ir aliuminio eksporto. O tai jau visai kiti skaičiai, kurie „Forbes“ nė nesisapnavo.
Parengė Sniegė Pilypienė
