Karaliaus Alberto II kreipimosi į tautą kasmet laukia tūkstančiai belgų. Mat niekada nežinai, ką pasakys aštriais ir jausmingais pareiškimais garsėjantis šalies monarchas.
Bet šį sykį, kai kurių belgų nuomone, regis, buvo peržengtos ribos. Mat Albertas II ne šiaip perspėjo apie šalyje atgimstantį fašizmą, bet ir rizikavo įsivelti ten, kur kišasi retai – į politiką. Ypač karaliui užkliuvo atsiskirti nuo Belgijos norintys flamandų nacionalistai.
Baugino populistais
Tiesiogiai transliuotame pranešime Albertas II nesirinko žodžių. Jis perspėjo piliečius, esą šaliai kilęs pavojus, panašus į tą, kuris Belgijai grėsė praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje.
Tuomet Belgiją taip pat kamavo sunkmetis. Jo metu iškilę populistai garsiai skleidė nacionalistines idėjas.
„Mes gyvename šiais neramiais laikais ir turime būti budrūs, kad išvystume tikrąją populistų argumentų esmę.
Negalime pamiršti tragiškos praeities. Populistai visada ieško už krizę atsakingų atpirkimo ožių – ar tai būtų užsieniečiai, ar piliečiai iš kitos šalies dalies”, – reikšmingai pabrėžė Albertas II.
Nacionalistai piktinasi
Ir nors karalius tiesiogiai neįvardijo, kuriuos populistus turi omenyje, Belgijoje niekam nekilo abejonių. Visi žino, jog „žmonės iš kitos šalies dalies” – tai valonai.
Separatistines nuotaikas puoselėjantys turtingesnėje Belgijos dalyje – Flandrijoje gyvenantys flamandai valonus kaltina tingumu ir norėtų nuo jų atsiskirti.
Tokios idėjos – ne tik pavienės, bet ir aiškiai surašytos politinių judėjimų programose. Ypač flamandų separatistų partijos – N-VA, kuri sėkmingai pasirodė per 2010 metų rinkimus, o nuo pernai dalijasi valdžia šalies parlamente.
N-VA lyderis Bartas de Weveris tikino įsižeidęs dėl karaliaus žodžių, kurie esą aiškiai skirti flamandų nacionalistams.
„Karalius mano, kad aš esu fašistas. O aš svarstau, ar jis vis dar gali atlikti savo kaip teisėjo vaidmenį. Monarchas turėtų reprezentuoti visą šalį, iškilti aukščiau politikos, o karalius į ją kišasi”, – kritiką Albertui II žėrė B. de Weveris.
Kalbą derėjo iškirpti?
Karaliaus kalba Belgijoje iki šiol vertinama nevienareikšmiškai. Ir ne tik tarp flamandų nacionalistų bei jų rėmėjų.
Sutrikę, pasipiktinę ir kai kurie belgai, kurie paprastai laikosi nuosaikios arba neutralios pozicijos – būtent tokios, kurios neva turėtų laikytis ir Belgijos karalius.
„Ta dalis apie populistus ir fašizmą tiesiog turėjo būti iškirpta”, – įsitikinęs Gento universiteto profesorius Carlas Devosas.
Belgijos monarchijos istoriją nagrinėjantis profesorius Markas van den Wijngaertas antrino, jog karalius šįkart išties peržengė ribą.
Bet sociologas Benoit Scheueris įsitikinęs, kad karalius kalbėjo visai pagrįstai, mat esą būtina pabrėžti šaliai kylančius populizmo pavojus. Apie tai neva turėtų atvirai kalbėti visi – nuo paprastų piliečių iki partijų ir monarcho.
Pastarasis esą pasielgė teisingai pabrėždamas praeities pamokų svarbą, mat, anot sociologo, tie patys flamandų nacionalistai kadaise yra bendradarbiavę su naciais.
