Keli balti maišai su pelenais puošnia barža buvo atplukdyti į
Mekongo, Tonlesapo ir Basako upių santaką Pnompenyje, kur
karališkosios šeimos nariai nuleido juos į vandenį.
Anksčiau per gedulingą ceremoniją, kurią transliavo
televizija, N. Sihanouko našlės Monique ir jų sūnaus -
dabartinio karaliaus Norodomo Sihamoni -
vadovaujami gedėtojai paėmė iš krematoriumo kelis pajuodusius
buvusio karaliaus kaulus, kurie bus laikomi urnoje karališkuosiuose
rūmuose.
Kaulai, kurie buvo nuplauti kokosų pienu ir vandeniu nuo švento
kalno, ketvirtadienį bus parvežti į rūmus - taip baigsis savaitę
truksiančios laidotuvių apeigos, sakė vienas rūmų pareigūnas,
kuris prašė neskelbti jo pavardės.
„Karališkoji urna su Karaliaus Tėvo palaikais bus laikoma
Kanthos Bophos stūpoje“, - sakė
pareigūnas, paminėdamas N. Sihanouko mylimiausią dukrą, kuri mirė
būdama trejų ir kurios palaikai taip pat laikomi rūmuose.
Po vienuolių maldų, laidotuvių dalyviams uždegus žvakutes,
vadovaujant N. Sihamoni ir jo motinai karališkosios šeimos nariai ir
vyriausybės pareigūnai, tarp jų - premjeras Hunas Senas, parinko
kaulus relikvijoms.
N. Sihanoukas, kuris buvo svarbus savo šalies veikėjas šešis
audringus jos istorijos dešimtmečius, nuo širdies smūgio mirė
spalio mėnesį, Pekine, būdamas 89 metų amžiaus. Nuo to laiko jo
balzamuoti palaikai buvo pašarvoti karališkuosiuose rūmuose.
Jo kremavimas buvo savaitės trukmės laidotuvių dalis.
Penktadienį laidotuvės prasidėjo įspūdinga procesija Pnompenio
gatvėmis.
Pirmadienį iš specialiai pastatyto, puošnaus ir pagodą
primenančio krematoriumo kilo dūmai. Vakare taip pat nuaidėjo 101
šūvio salvė, dangų nušvietė fejerverkai.
N. Sihanoukas, kuris iš šešių santuokų turėjo 14 vaikų, 2004
metais atsisakė sosto. Kambodžai jis vadovavo šešis
dešimtmečius, per kuriuos šalis tapo nepriklausoma nuo
Prancūzijos, išgyveno pilietinį karą, žudikišką raudonųjų
khmerų režimą. Pats karalius dar patyrė tremtį, bet galiausiai
rado ramybę.
Tačiau net ir tapęs maoistų judėjimo marionete,
chameleoniškasis monarchas, kuris save pavadino „išdykusiu
berniuku“, mėgo režisuoti filmus, rašyti poeziją ir kurti dainas,
niekada neprarado savo žmonių pagarbos.
Daugelis vyresnio amžiaus kambodžiečių priskiria jam nuopelnus
už retą politinio stabilumo laikotarpį 6-ajame ir 7-ajame
dešimtmečiuose po nepriklausomybės, kol 8-ajame dešimtmetyje
pasirodė raudonieji khmerai.