Apginkluoti mokytojai JAV – vienintelė viltis ar grėsmė?

Debatai, kas labiau apsaugotų Amerikos mokyklas – daugiau ginklų ar daugiau draudimų, regis, virto apgailėtina karikatūra.

Viena pusė siekia visiškai uždrausti ginklus, o kita – apginkluoti kiekvienos JAV mokyklos apsaugininkus ar net mokytojus.

„Dėl Dievo meilės, norėčiau, kad mokyklos direktorė būtų saugojusi automatą M-4 savo darbo kabinete.

Išgirdusi šūvius ji būtų galėjusi išsitraukti ginklą ir paleisti kulką į užpuoliką prieš jam nužudant tuos vaikus”, – po Niutauną sukrėtusių žudynių, kai nesveikos psichikos 20-metis Adamas Lanza mokykloje sušaudė 22 pradinukus, pareiškė respublikonė Louie Gohmert.

Tačiau tikrų susišaudymų, o ne politikų galvose kilusių liguistų fantazijų tyrimai liudija visiškai kitokią realybę.

Norint būti laimėtoju per susišaudymą ir nekliudyti nekaltų žmonių, prieš tai reikia ne šiaip išmokti naudotis ginklu, o pasiruošti įvairiausioms situacijoms.

Treniruotės turi būti ne tik intensyvios, bet ir tikroviškos, o tai paprastai kainuoja didelius pinigus ir užtrunka nemažai laiko.

Bet net pasirengimas negarantuoja, kad švelniabalsė geografijos mokytoja ar mokykloje dirbantis apsauginis akimirksniu pavirs žaibiškai reaguojančiais ir taikliai šaudančiais angelais sargais.

Vienas tyrimas parodė, kad Niujorko policijos departamento pareigūnai, kurie buvo įsivėlę į susišaudymus, į numatytą taikinį pataikydavo tik 18 proc.

Pavyzdžiui, kai policininkai Niujorko centre praėjusią vasarą paleido ugnį į ginkluotą žmogų, 10 kulkų suvarpė nusikaltėlį, o dar devynios kliudė atsitiktinius praeivius.

Daugeliu atvejų pareigūnai, kurie dalyvauja susišaudymuose, patiria įvairių jutimo sutrikimų. Tarp jų – ir „tunelio efektą” bei trumpalaikį klausos praradimą.

Kai kurie vėliau netgi labai nustemba, kad iš viso šaudė iš savo tarnybinių ginklų.

„Tikri susišaudymai nėra žaidimas „Call of Duty”, – sako buvęs policininkas Ryanas Millbernas, kuris prieš dešimtmetį dalyvavo susišaudymuose su ginkluotais banko plėšikais.

R. Millbernas, kaip ir dar 4,25 mln. amerikiečių, priklauso JAV nacionalinei šaulių asociacijai (NŠA).

Arši ginklų mėgėjų ir lobistų grupė po žudynių Sandi Huko mokykloje pasipildė 250 tūkst. naujų narių.

Tiek jie, tiek R. Millbernas tiki, kad savigynos tikslais išmokyti piliečius naudotis ginklais yra būtina.

„Vienintelis dalykas, kuris gali sustabdyti blogiuką su ginklu, yra gerietis su ginklu”, – nuolat stačiokiškai kartoja NŠA vadovas Wayne’as LaPierre’as.

Tačiau R. Millbernas kalba atsargiau. Jo manymu, situacijose, kai atsiduriama tarp gyvenimo ir mirties, ginklas yra tiek geras, kiek gerai išmokytas jį laikantis žmogus.

„Staigios atakos metu smegenys neveikia taip, kaip mes norėtume. Mačiau ne vieną suaugusį vyrą, pavojaus akimirką sustingstantį tarsi statula siaubo filme.

Man pačiam buvo sunku vienu metu atlaužti ginklo saugiklį ir nurodyti žmonėms saugią vietą”, – pasakoja buvęs pareigūnas.

Jam šypseną kelia argumentai, kad ginkluotas mokytojas į susišaudymą reaguotų kaip policininkas.

„Teigiama, kad jie, mokytojai, vos tik išgirdę šūvius nubėgtų garso link ir akimirksniu nušautų užpuoliką. Manau, kad tai – nerealu”, – teigia Bagdade pagal kontraktą šiuo metu dirbantis R. Millbernas.

Kol įstatymų leidėjai jau net septyniose JAV valstijose ginčijasi, ar leisti mokytojams mokslo įstaigose laikyti ginklus, pirmiausia verta pažvelgti giliau: kas vyksta žmogaus smegenyse per susišaudymą?

Kai vieną 2004-ųjų rudens popietę į policijos leitenantą Jimą Glennoną be perspėjimo pasipylė šūviai, jis jau buvo patyręs pareigūnas.

Išlikimo įgūdžius policijos akademijoje dėstęs pareigūnas tiesiog atsiliepė į kolegų pagalbos šauksmą: „Reikia pastiprinimo persekiojant ginkluotą nusikaltėlį.”

Pastarasis grasindamas ginklu pačiupo butelį degtinės iš alkoholio parduotuvės ir nesusimokėjęs spruko į savo nepigų butą Čikagos priemiestyje.

J. Glennonui susekus įtariamąjį ir su kolega pasibeldus į jo duris, koridoriaus gale iš pradžių nebuvo jokio atsako.

Pareigūnai jau norėjo apsisukti ir eiti prašyti orderio, kai J. Glennonas pamatė pro duris išlendantį revolverį.

Viskas įvyko žaibiškai, o J. Glennono smegenys ėmė veikti visiškai kitaip nei bet kada anksčiau.

„Šūdas, ginklas!” – spėjo surikti J. Glennonas, tą pačią akimirką stipriai pasisukdamas į kairę ir pirmųjų kulkų išvengdamas vos per centimetrą.

Be jo sąmoningo supratimo ginklo vaizdas nusiuntė signalą į migdolo dydžio smegenų dalį. Ši dalis yra atsakinga už emocijas ir valdo išgąsčio reakcijas.

Savo ruožtu smegenys lyg kibirkštis privertė J. Glennono kūną reaguoti kitaip: jo kraujagyslės susispaudė taip, kad sužeidimo atveju žmogaus kūnas mažiau kraujuotų.

Kraujospūdis pakilo, o per venas plūstelėjo hormonų banga. Ji suteikė jėgos raumenų grupėms – jei tektų kautis ar bėgti.

Pirmoji sąmoninga J. Glennono mintis buvo apie ginklą ir tai, kad revolveryje tikriausiai tėra penki ar šeši šoviniai.

Tai jam priminė sekundės daliai nesąmoningai iškilęs vaizdinys, kaip jo senelis jo tėvui dovanoja revolverį ir aiškina, kiek būgnelyje yra šovinių.

Kai J. Glennonas ir jo partneris pasileido ieškoti priedangos kitoje koridoriaus pusėje, mintyse jis skaičiavo šūvius, o pats išsitraukė tarnybinį 40-ojo kalibro pistoletą „Sig Sauer”.

Bet, kaip nutinka per daugelį susišaudymų, J. Glennono smegenys ėmė manipuliuoti erdvės ir laiko suvokimu.

Tad pareigūnui atrodė, kad jis ne skuodžia, o lyg sulėtintame filme vėžlio greičiu keliauja koridoriaus galo link.

„Koridorius atrodė kaip tuose sapnuose – gal kokių 80 metrų ilgio. Iš tikrųjų jis buvo keturiskart trumpesnis”, – prisimena J. Glennonas.

Tačiau toks trumpalaikis supergalių įgijimas turi savo kainą. Mat J. Glennono smegenys žaibiškai pasirinko prioritetus: svarbiausia – išlikti.

Esant tokioms situacijoms žmogaus kūnas neretai praranda elementariausias motorines funkcijas – nenuostabu, kad J. Glennonas bėgdamas išsitiesė ant grindų veidu į priekį.

„Aš, 48 metų vyras, ant savęs tempiau 9 kilogramus ekipuotės, bet bėgau greičiau nei galiu. Mano kūnui tai pasirodė per daug”, – šyptelėjo policininkas.

Tik pribėgęs koridoriaus kampą jis išgirdo ant laiptų susmukusio kolegos šauksmą, kad jis sužeistas.

Smegenys vėl rinkosi prioritetus, o J. Glennonas čiupo sužeistą kolegą už diržo ir per kelias sekundes, kurios atrodė kaip minutės, nutempė jį į saugią vietą.

Vienu metu jis staiga nugaroje pajuto skausmą.

„Tas kalės vaikas į mane pataikė”, – pamanė J. Glennonas.

Tada jis apsisuko norėdamas atsišaudyti ir nustėro išvydęs į priekį ištiestas savo rankas. Jos buvo sugniaužtos, tarsi laikytų pistoletą, bet, kaip ir vaikystėje, tikro ginklo vyro rankose nebuvo – tik refleksas.

„Kur pistoletas? Rankoje nėra. Žvilgtelėjau į dėklą prie diržo – nėra”, – paniką prisiminė pareigūnas.

Tada, per susišaudymą, J. Glennonas dar nesuprato, kad ginklą jis pats išmetė tuo metu, kai bandė padėti sužeistam kolegai.

Ypač didelio streso metu smegenys nesugeba apdoroti informacijos kaip įprasta.

Laiko apmąstymams nėra – darai viena arba kita. Smegenų dalys, atsakingos už gerai apgalvotą sprendimų priėmimą, tuo metu tiesiog išsijungia ir neįsijungia, kol baimė nepraeina.

Čia verta kiek stabtelėti ir prisiminti, kad J. Glennonas buvo patyręs pareigūnas, išmokytas geriau nei bet kuris mokytojas.

Laimė, jis suskubo ištaisyti savo klaidą ir nesustingo, kaip padarytų daugelis žmonių esant tokioms situacijoms. Jis akimirksniu čiupo kolegos pistoletą ir, akimis ieškodamas taikinio, kiek prisimerkė.

„Labiausiai norėjau atsišaudyti. Pastebėjau iš už durų kyšančią ranką ir joje esantį revolverį, krypstantį į mane”, – lyg sulėtintą vaizdą atpasakojo policininkas.

Tačiau gaiduko svirtelės jis nespustelėjo, mat į smegenis atėjo nauja informacija. Priešais yra dar vienas – trečiasis pareigūnas, todėl negalima rizikuoti šauti.

Priešingai nei filmuose, tikrovėje kulkos nelekia į vieną tašką – rikošeto tikimybė visada didelė.

Taigi tuomet jau pradėjo veikti ne išlikimo instinktai, o pareigūno pasirengimo metu išmokti dalykai.

Trečiasis pareigūnas iš nepatogaus kampo paleido du šūvius, abu sykius nepataikydamas į nusikaltėlį. Tačiau šis išsigandęs metė revolverį ir iškėlė rankas į viršų.

Tik tada į koridorių įsiveržė tokiomis situacijomis su ginkluotais nusikaltėliais kovoti pasirengusi ir automatais apsiginklavusi policijos taktinė komanda.

Nusikaltėlis buvo surakintas antrankiais ir išvestas, o vienas pareigūnas nuvilko J.Glennono neperšaunamąją liemenę norėdamas pažiūrėti, kur pataikė kulka.

Bet jos nebuvo – J. Glennonas nebuvo sužeistas. Skausmas, kurį jis juto nugaroje vilkdamas kolegą, tebuvo vidutinio amžiaus sulaukusio vyriškio juntama įtampa nuo svorio.

Tik greitosios pagalbos automobilyje, sėdėdamas šalia iš tiesų sužeisto kolegos, J.Glennonas pajuto adrenalino antplūdžio poveikį – drebulį.

Šiandien J. Glennonas vadovauja „Kalibre Press” – prie Čikagos įkurtai bendrovei, kuri užsiima teisėsaugos pareigūnų mokymu.

Dešimtys tūkstančių pareigūnų iš visos Amerikos čia jau treniravosi tikroviškuose ir sudėtinguose kursuose.

Būtent tokia yra pagrindinė J. Glennono pamoka ir kartu žinia buvusiems kolegoms – jiems reikia daug daugiau ir geresnio pasirengimo.

„Maždaug pusė šalies pareigūnų per metus sykį ar du privalo eiti į šaudyklą, kur šaudo į nejudantį popierinį taikinį.

To neužtenka”, – įsitikinęs J. Glennonas. Jo ir daugelio kitų ekspertų teigimu, tik tikroviškuose, dinamiškuose mokymuose galima išmokti tinkamai elgtis per susišaudymą.

Po žudynių Niutaune pasigirdus raginimams apginkluoti mokytojus, J. Glennonas susirūpino dėl to, kad šalyje atsiras daugybė netinkamai pasirengusių, nors ir ginkluotų civilių.

„Net pareigūnai parengiami netinkamai, tad kaip jie parengs susišaudymams mokytojus?” – retoriškai klausė J. Glennonas.

Mokykloms ginkluojantis atsiranda savotiškas neišvengiamumo jausmas. Todėl kitas klausimas dabar dar svarbesnis: kiek laiko prireiktų išmokyti JAV mokytojus ar apsaugininkus tinkamai naudotis ginklais?

Vieno atsakymo nėra. Antai buvęs policijos psichologas iš Arizonos Alexis Artwohlas rekomenduoja mažiausiai savaitės trukmės programą. Be to, anot eksperto, turėtų būti nustatyti minimalūs pratimų atlikimo standartai.

Savo ruožtu buvęs Ohajo policininkas Billas DeWeese’as, dabar vadovaujantis Nacionaliniam reindžerių mokymo institutui, mano, kad praktikos reikėtų 2–3 kartus daugiau.

Be to, mokėjimas elgtis su ginklais yra kai kas daugiau nei vien šaudymas.

„Man labai patinka ginklai, visada patiko. Bet supratau, kad ne ginklo turėjimas yra svarbu, o įgūdžiai. Jie padeda įvertinti situaciją ir greitai bei tinkamai reaguoti”, – mano buvęs policininkas.

Vis dėlto Ohajuje jau mažiausiai 1,1 tūkst. mokytojų užsirašė į Ginkluotų mokytojų mokymo programą, kurią pasiūlė vienas privatus ginklų fondas.

Programos išsamia nepavadinsi – ji truks vos 3 dienas.

Žinoma, ir tai yra savotiška pažanga. Mat kai kuriose valstijose civiliams galima ne tik įsigyti ginklą, bet ir nešioti jį paslėptą švarke ar kelnėse vos po vienos dienos mokymų.

Kol kas trečdaliui JAV mokyklų, tarp jų ir visoms aukštosioms mokykloms Čikagoje, apginklavus savo apsaugininkus, kyla vis daugiau diskusijų, ar tokios priemonės efektyvios.

Iki šiol nėra jokio argumentuoto įrodymo, galinčio patvirtinti arba paneigti tokių priemonių efektyvumą.

Todėl mokslininkams ir ekspertams dabar geriausias metas skelbti savo tyrimų rezultatus. Suprantama, susiskaldžiusiose JAV jie skirtingi.

Pavyzdžiui, per vieną tyrimą nustatyta, kad smurto mokyklose sumažėjo ne apginklavus apsaugininkus, o įkūrus policininko postą, kuris atgraso potencialų ginkluotą užpuoliką.

Tai neva veikia kaip prevencijos priemonė. O pareigūnui arba apsaugininkui nė nereikia būti patyrusiu šauliu – užtenka žinoti, kad šioje mokykloje budi ginkluotas žmogus, ir niekas nenorės rizikuoti.

Beje, toks tyrimas pagrįstas Niujorko pavyzdžiu. Miesto gatvėse patruliuoja nemažai ginkluotų pareigūnų, tačiau statistiškai tik labai nedidelis procentas jų per savo karjerą panaudoja tarnybinį ginklą.

Kita vertus, tiesiog neįmanoma žinoti, ar būsimi žudikai remiasi logika, kad mokyklos be ginkluotų apsaugininkų ar pareigūnų – lengvi, pažeidžiami ir dėl to labai patrauklūs taikiniai.

Vieniems pamišėliams tiesiog norisi sukelti didžiausią įmanomą skausmą ir šoką visuomenei. O tam lengvą taikinį surasti visuomet pavyks.

Jei ne mokyklą, tai jaunimo stovyklą. Taip nutiko 2011 metų liepą Norvegijoje, kur Andersas Behringas Breivikas saloje sušaudė dešimtis jaunuolių.

Išpuoliai gali būti rengiami prekybos centruose, kino teatruose ar kitose viešosiose vietose. Visur po ginkluotą sargybinį pastatyti būtų labai sudėtinga, jei iš viso įmanoma.

Be to, kartais užpuolikams ginkluoti sargybiniai – ne kliūtis. Pavyzdžiui, 1999 metais Kolumbaino mokykloje Kolorado valstijoje užpuolikams nepavykus susprogdinti savadarbio užtaiso, jie ėmė šaudyti ne tik į mokinius, bet ir į mokykloje budintį pareigūną.

Pastarasis atsišaudė, tačiau pametęs akinius nesugebėjo pataikyti. O 13 žmonių nužudę užpuolikai mokykloje dar svarstė eiti „žudyti policininkų”, bet galiausiai nusišovė.

Kita vertus, pastebėta ir tai, jog dviem trečdaliais atvejų, kai žudynes sustabdo pašaliniai asmenys, jie yra ne pareigūnai, o civiliai. Mat pastarieji pirmieji reaguoja į situaciją.

Beje, dažniausiai civiliai būna neginkluoti. Išmušti ginklą iš užpuoliko rankų ar mėginti jį pargriauti – rizikinga ir tikrai nelengva, bet labai dažnai atsiranda nors vienas beginklis žmogus, kuris stoja prieš ginkluotą žudiką.

Kai Jaredas Loughneris Arizonoje šovė į JAV Atstovų Rūmų narę Gabriele Giffords ir dar 18 žmonių, būtent neginkluoti civiliai pargriovė užpuoliką, atėmė iš jo ginklą ir dar gerokai apspardė.

Tiesa, tokiais atvejais aukų išvengti pavyksta retai. Anot buvusio JAV policijos specialiojo dalinio vado Dano Marcou, geriausias galimybes sustabdyti išpuolį civiliai turi dar prieš prasidedant šaudymui.

Anot specialisto, pastebėta, kad daugeliu atvejų užpuolikai taikosi į bendruomenės, kurioje gyvena ar gyveno, narius.

„Daugelis tokių šaulių iš pradžių fantazuoja, vėliau planuoja žudynes. Turime būti atidūs. Mokytojai gali perspėti: „Ei, šitas vaikinas yra pavojingas”, – teigė D. Marcou.

Tiesa, anot ekspertų, būtent todėl mėginimas apginkluoti mokytojus yra ne saugesnis, o, atvirkščiai, gerokai pavojingesnis būdas spręsti problemą.

Mat mokyklų teritorijas pavertus potencialiomis susišaudymo arenomis kyla papildomų grėsmių – tikimybė, kad ginkluotas mokytojas netyčia pašaus vaiką, yra didelė.

Kaip ir tikimybė, kad į išpuolio vietą atvykęs pareigūnas gali šauti į ginkluotą mokytoją, manydamas, kad jis ir yra užpuolikas.

JAV iš viso yra 314 mln. gyventojų ir net 310 mln. privačiai civilių įsigytų ginklų. 2008–2010 m. šalyje dingo arba buvo pamesta 74 tūkst. ginklų.

Beveik pusė namų ūkių Amerikoje laiko po ginklą. Kasmet savigynai amerikiečiai ginklą panaudoja 180 tūkst. kartų. 2008 metais JAV buvo 55 mln. registruotų rinkėjų, kurie turėjo ginklus.

Ginklais prekiauti valdžia leidžia beveik 130 tūkst. prekeivių. Iš jų 51,4 tūkst. yra ginklų parduotuvės ir pardavėjai, 61,5 tūkst. – kolekcionuotojai, 7,3 tūkst. – lombardų savininkai.

Vienam JAV gyventojui tenka daugiausia ginklų pasaulyje. Antras sąraše – Jemenas, trečia – Šveicarija, ketvirta – Suomija, penkta – Serbija.

2011 metais nuo ginklų žuvo apie 32 tūkst. žmonių. Iš jų 11 tūkst. ginklais buvo nužudyti, 19,7 tūkst. nusižudė, o apie 1,3 tūkst. žuvo per nelaimingus atsitikimus su ginklais ir kitais atvejais.

JAV 2010 m. buvo pagaminta 5,45 mln. ginklų, o dar 3,2 mln. buvo importuota. Kai kuriems pusiau automatiniams ginklams galima įsigyti 15, 20, 30, 40 šovinių dėtuves, kurios gali kainuoti apie 26 dolerius. Gerai paieškojus už tą pačią kainą galima įsigyti 600 šovinių būgną.

Kita vertus, rizika JAV studentui būti nušautam prilygsta 1 su 3 mln., o tai yra triskart mažesnė tikimybė, nei suaugusiajam būti nutrenktam žaibo.

Norėdamas išlaikyti šaudymo egzaminą Niujorko policininkas į taikinį turi pataikyti mažiausiai 78 proc. visų bandymų. Tačiau realiomis aplinkybėmis pataikymo procentas yra mažesnis.

Antai 1998–2006 metais per susišaudymus į žmones, kurie neatsišaudė, pareigūnai pataikė tik 30 proc. atvejų. O nusikaltėliams atsišaudant policininkų taiklumas smuko iki 18 proc.