Pagrindinė šio pasakojimo veikėja – 24 metų Malio gyventoja Salaka Djicke.
Agentūra AP rašo, kad mergina atitinka vietos grožio standartus. Jos veidas apvalus, kaulai stambūs, o klubai platūs.
Tokia išvaizda traukia vietos vyrų akis, nes vargingas gyvenimas bergždžioje žemėje iš daugelio moterų atima visus apvalumus.
Iki 2012-ųjų balandžio, kai Salakos gimtajame Tombuktu mieste islamistai įvedė šariatą, mergina turėjo gana didelę laisvę.
Ji kasdien padėdavo motinai molio krosnyje kepti duoną, o vėliau parduoti kepaliukus po 50 frankų (apie 26 centus).
Po pietų Salaka ant ugnies kepdavo mėsą ir pardavinėdavo ją palei kelią. Šitaip Salaka susitaupydavo pinigų makiažo priemonėms ir apsilankymams pas kirpėją.
Visai kaip jos seserys ir draugės afrikietė niekieno nevaržoma galėjo kalbėtis su vyrais.
Žodžio kišenėje neieškanti mergina nesutriko ir tuomet, kai savo mobiliajame telefone išvydo nepažįstamą numerį, o iš ragelio atsklido negirdėtas vyriškas balsas.
Salaka dar nežinojo, kad prasideda naujas – išbandymų kupinas jos gyvenimo etapas.
Paskambino per klaidą
Salaka prisimena, kad paskambinusio nepažįstamojo balsas jai pasirodė švelnus, bet tvirtas.
O jis, išgirdęs moterišką balsą, sutriko. Vyras bandė paskambinti savo pusbroliui, tačiau surinko ne tą numerį. Tai supratęs jis atsiprašė.
Bet Salaka neskubėjo padėti ragelio. Užuot tai padariusi, mergina pradėjo flirtuoti, o jos skambus juokas pašnekovui išdavė, kad nepažįstamoji yra jauna.
Po kelių dienų vyriškis vėl paskambino. Jie vėl maloniai pasišnekėjo.
Tada jau suveikė domino efektas – poros pokalbiai greitai virto kasdieniais. Tai truko dvi savaites.
Galiausiai jis paklausė, kaip rasti Salakos namus.
Žmona – ne kliūtis
Nudžiugusi Salaka vyrui paaiškino, jog gyvena iš purvo drėbtame name 141-ojoje gatvėje. Pastatas stovi už vandens bokšto, kuris irgi drėbtas iš purvo.
Abiejų pašnekovų nuostabai, paaiškėjo, kad nepažįstamasis vos už kilometro kasdien pakelėje pardavinėdavo į bakus supilstytą benziną.
Laukdama savo simpatijos Salaka pasipuošė geltona suknele. Galiausiai jis atvažiavo savo motociklu.
Pirmiausia Salakai į akis krito tai, kad jos mergintojas už ją vyresnis. Tiesa, mergina niekada taip ir nepaklausė, kiek jam metų. Naujasis pažįstamas Salakai pasirodė gražus.
Vyras merginai nedelsdamas prisipažino, kad yra vedęs.
Bet tai Malyje ne bėda. Dauguma šalies gyventojų yra musulmonai. Vyrams čia leidžiama turėti iki penkių žmonų.
Simpatiją apipylė dovanomis
Pirmasis pasimatymas įspūdį paliko abiem. Nuo tada pokalbius telefonu pora užbaigdavo žodžiais „aš tave myliu”.
Jis į Salaką dar kreipdavosi ir prancūzišku malonybiniu žodeliu „cherie”, kuris reiškia „brangioji”. Buvusioje Prancūzijos kolonijoje iki šiol skamba ši kadaise aristokratiška laikyta kalba.
Savo naują mylimąją vyras apipylė dovanomis.
Pirmiausia nupirko pusšešto metro raštuotos, rankomis dažytos, Malyje itin madingos poliruotos medvilnės. Ji buvo sodrios violetinės spalvos.
Vyras sumokėjo siuvėjui, kad jis iš medžiagos pasiūtų dviejų dalių kostiumą su oranžinėmis detalėmis.
Salaka juo pasipuošė ir jie kartu nuėjo į fotostudiją. Pora pozavo priešais plakatą, kuriame vaizduojamas žydras krioklys. Vyras ją apkabino ir pakvietė prisėsti jam ant kelių.
Mieste – svetimi žmonės
Maždaug šiuo jų meilės augimo etapu pro Salakos namus pravažiavo pirmoji sukilėlių kovotojų grupė. Virš jų galvų plevėsavo Azavado išlaisvinimo nacionalinio judėjimo vėliava.
Karinėmis uniformomis vilkintys kovotojai į Tombuktu atvyko pernai balandžio 1 dieną.
Jie neslėpė savo tikslų – įkurti nepriklausomą Azavado valstybę atskirtyje gyvenantiems Malio tuaregams.
Sukilėliai Azavadu vadina šiaurinę Malio dalį, kuri yra panašaus dydžio kaip Afganistanas. O Tombuktu – vienas svarbiausių Šiaurės Malio miestų.
Į miestą įriedėjus svetimų žmonių automobiliams, Salakos mylimasis iškart suskubo aplankyti savo merginos ir įsitikinti, kad jai viskas gerai.
Tačiau dar po kelių dienų Tombuktu pasiekė kita kovotojų grupė. Šie atvykėliai jau atrodė kitaip – su barzdomis, vilkėjo ne karines uniformas, o tunikas.
Ir jie atsivežė vėliavą. Ji buvo grėsmingos juodos spalvos.
Vietos gyventojai ėmė kalbėti, kad ta vėliava itin panaši į matytą vaizdo įrašuose interneto svetainėje „YouTube”.
Įrašus buvo įkėlusi grupuotė „Al Qaeda islamiškajame Magrebe”.
Jos nariai save vadina „Ansar Dine”, arba „tikėjimo gynėjais”.
Naujos aprangos taisyklės
Į Tombuktu įsiveržę barzdoti vyrai čia iš karto ėmė elgtis kaip šeimininkai. Jie nedelsdami išplatino lankstinukus, kuriuose buvo išaiškinta, kad moteris privalo dėvėti šydą.
Taip pat nurodyta, su kuo jai galima bendrauti, o su kuo – ne. Vengdami kontakto su moterimis islamistai brošiūras išdalijo vyrams, kad šie jas perduotų dailiosios lyties atstovėms.
Toks lankstinukas atsidūrė ir Salakos rankose. Jį įteikė savo motociklu atvažiavęs mylimasis.
Mergina neturėjo pinigų nusipirkti medžiagos, iš kurios būtų galėjusi pasisiūti nuobodų visą kūną dengiantį apdarą. Tad jos vaikinas nuėjo į turgų ir nupirko raudono ir mėlyno audinio.
Miestą užvaldę sukilėliai reikalavo, kad rūbas būtų juodas, tačiau spalvingais drabužiais pratusių rengtis afrikiečių turguje tokios spalvos medžiagos tiesiog nebuvo.
Vaikai liko našlaičiai
Islamistai ėmėsi represijų. Praėjus trims mėnesiams nuo tada, kai sukilėliai įžengė į Tombuktu, įvyko baisi tragedija.
Įsiveržę į vieną varganą sklypelį islamistai suėmė ten gyvenančią neraštingą porą.
Šie Tombuktu gyventojai, skurde ir purve gyvenę kartu su savo gyvuliais, drauge buvo praleidę daug metų.
Vyras buvo palikęs savo žmoną, kad sukurtų šeimą su savo paauglystės laikų meile. Pora susilaukė dviejų vaikų.
Paskutinę liepos savaitę į poros namus įsibrovę islamistai nutempė sugyventinius į automobilį ir nuvežė į miesto centrą.
Barzdočiai garsiai paskelbė, kad šie asmenys svetimavo, todėl bus užmėtyti akmenimis. Ir metė pirmą akmenį.
Tądien poros vaikai tapo našlaičiais. Jaunėliui buvo vos 6 mėnesiai.
Pasimatymams iškilo grėsmė
Po šio įvykio Salaka ir jos mylimasis liovėsi susitikinėti viešumoje. Jis atvažiuodavo į jos tėvų namus – pora kalbėdavosi uždarame kieme.
Tačiau čia juos stebėdavo tėvai. Net ir ganėtinai moderniame Tombuktu nepriimtina palikti nesusituokusius įsimylėjėlius vienus.
Todėl vyras paprašė draugo paskolinti tuščio jo namo, stovinčio maždaug kilometras nuo Salakos namų, raktus.
„Ar ji sutiktų ten su juo pasimatyti? Tik valandai... Tik kartą per savaitę...”
„Islamo policija baigia patruliavimą 22 valandą, tad būtų galima susitikti prasidėjus vienuoliktai vakaro...”
Salaka dvejojo. Tačiau jis maldavo, sakė, kad negali be jos gyventi, ir mergina galiausiai nusileido.
Moteris mušė nesirinkdami
Pirmą kartą ištrūkusi iš namų mergina į juos laimingai sugrįžo. Antras kartas taip pat buvo sėkmingas, ir pora pradėjo susitikinėti kartą per savaitę.
Salaka reikalavo, kad susitikimai netruktų ilgiau kaip 40 minučių. Į slaptavietę jauną moterį mylimasis atveždavo savo motociklu. Priartėjęs prie pasimatymų gūžtos vyras išjungdavo variklį ir stumdavo motociklą per smėlį, siekdamas išvengti kaimynų dėmesio. Salaka eidavo jam iš paskos.
Tuo metu islamistai jau buvo pradėję mušti visas moteris, kurios, jų manymu, būdavo netinkamai prisidengusios. Jiems nerūpėjo, ar moteris nėščia, ar sena, ar vos devynerių metų mergaitė.
Moterims jau ne visur buvo leidžiama kalbėtis netgi su savo broliais.
Salaka neabejojo, kad vieną dieną bus sučiupti ir jie. Pora planavo, ką jie tokiu atveju sakytų.
Viena galimybė – meluoti, kad jis yra Salakos dėdė. Kita – sakyti, kad jis yra vyresnis jos brolis. Trečia – apsimesti, kad jie yra susituokusi pora.
Tačiau nė vienu šių variantų pasinaudoti nepavyko.
Užklupta nebandė meluoti
Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-ąją, įsimylėjėliai vėl motociklu išvažiavo iš Salakos namų ir pasuko namo, kuriame dviese leisdavo laiką, link.
Jie pravažiavo duonos kepimo krosnį, priklausančią Salakos motinos konkurentei. Manevravo gatvele, išklota džiūstančiomis rankų darbo plytomis.
Jie suko į kairę, dešinę – darė viską, kad suklaidintų galimą persekiotoją.
Artėdama prie pasimatymų namo porelė važiavo tokiomis siauromis gatvelėmis, kuriose gali tilpti tik motociklas arba asilo traukiamas vežimas. Bet svarbiausia – ne islamistų policijos „Toyota” pikapas.
Kartą jie pravažiavo savo tikslą ir apsuko dar vieną ratą. Tuomet vyras išjungė motociklo variklį ir paprašė, kad Salaka atsiliktų 100 metrų. Kaip visada jis stūmė savo motociklą smėliu. Salaka žiūrėjo jam įkandin ir iš baimės taip garsiai alsavo, jog manė, kad kas nors ją gali išgirsti.
Vyras kirto pirmą sankryžą, antrą, trečią. Ir tada – merginai vos neplyšo širdis – pasirodė jie, barzdoti vyrai. „Tikėjimo gynėjai” buvo keturiese.
Juos išvydęs Salakos mylimasis šoko ant motociklo ir, sukėlęs smėlio audrą, nurūko.
Mergina jį suprato. Jis vedęs – turi daugiau ką prarasti.
Salaka žinojo, kad nepabėgs, tad stovėjo ir laukė.
Ji taip pat suprato, kad meluoti beprasmiška.
Kamerą atstojo bankomatas
Dorovės sergėtojai nuvežė merginą į islamo policijos būstinę, įkurtą vietinio banko patalpose, įgrūdo į ankštą bankomato būdelę ir užrakino.
Salakai tą naktį negrįžus namo, kitą rytą susirūpinusi sesuo surinko jos mobiliojo telefono numerį.
Islamo policijos atstovas atsiliepė ir pasakė, kur mergina.
Šeima atėjo pasimatyti su Salaka ir per groteles pamaitino ją duonos gabaliukais. Ji pasijuto lyg būtų šeriamas gyvūnas zoologijos sode.
Tą pačią dieną islamo policija perkėlė ją į centrinį miesto kalėjimą, kur buvo įrengtas padalinys vien moterims.
Tris naktis ji miegojo viena ant kietų grindų dideliame cementiniame kambaryje.
Žiauri bausmė
Sausio 3 dieną policija sulaikytąją pristatė islamo tribunolui. O likus aštuonioms dienoms iki Prancūzijos prezidento François Hollande’o sprendimo atsiųsti į Malį savo karius Salaka buvo nuteista 95 kirčiams.
Tai žiauri bausmė net islamistų supratimu.
Kitą dieną kovotojai nuvežė Salaką į turgų, kuriame ji pirkdavo jautienos šašlykams ir miltų duonai kepti. Ji pažino mėsos pardavėjus. Vienas jų telefonu nufilmavo tai, kas vyko toliau.
Policija merginai liepė nusivilkti suknelę, apgobė plona drobule ir privertė atsiklaupti. Smalsūs vaikai stumdė vienas kitą, kad galėtų visa tai geriau matyti.
Dešimčių Tombuktu gyventojų akivaizdoje vienas vyras paskelbė, kokį nusikaltimą padarė Salaka ir kaip už jį bus nubausta. Tada ją ėmė čaižyti rykšte.
Mėsininko mobiliajame telefone vis dar yra įrašas, kuriame girdėti rykštės zvimbimas, šaižus merginos riksmas ir sunkus alsavimas.
Salaka taip skaudžiai ir ilgai buvo mušama, kad vienu metu jau nebesuprato, ar ant jos kūno vis dar yra drobė. Mergina jautė, kaip per kūną teka kraujas.
Baigę savo darbą islamistai dar pagrasino, kad jeigu dar kartą ją pamatys su vyru, užmuš.
Baimė dar gyva
Salakos mylimasis paskambino tą patį vakarą. Vyras papasakojo, kad tą naktį, kai ją pagavo, jis pabėgo į Malio sostinę šalies pietuose.
Bamake tuo metu jau glaudėsi apie 385 tūkst. pabėgėlių iš Malio šiaurės.
„Atsiprašau”, – vis kartojo vyras ir žadėjo ją vesti. Tačiau jis dar negrįžo.
O Salaka nesutinka atskleisti jo vardo, mat baiminasi, kad islamo ekstremistai gali ir vėl užimti jų miestą.
Kai mergina kalba apie savo išrinktąjį, jos veidas nušvinta. Kai kalba apie skausmą ir pažeminimą – apsiniaukia.
Salaka sako, kad Tombuktu nėra nė vieno vaiko, kuris jos nepažintų. Ji vengia eiti į turgų – pirkti mėsos siunčia savo seseris.
„Tai buvo tironija be jokio pasigailėjimo moterims. Aš – ne vienintelė, kuriai reikėjo tai iškęsti. Aš tai padariau, nes myliu”, – emocingai aiškino mergina.
Prieš kelias savaites Salaka buvo viena iš tūkstančių Tombuktu gyventojų, kurie pasipylė į gatves pasveikinti Prancūzijos karių, išlaisvinusių miestą nuo barzdotų teroristų.
Afrikietė sulankstė ir padėjo į šalį savo raudoną bei mėlyną šydus ir iš islamistų draustų drabužių stirtos išsitraukė savo mylimojo dovanotą violetinį kostiumėlį su oranžinėmis detalėmis.
Salaka pasidažė lūpas ir apsilankė pas kirpėją.
Vis dėlto pažiūrėjus iš arčiau ant nuogų jos pečių vis dar galima pamatyti rykštės paliktus randus.
