Minėjimai vyko šios nelaimės zonoje esančiuose miesteliuose ir
miestuose, taip pat Tokijuje, kur imperatorius Akihito ir
imperatorienė Michiko pagerbė žuvusius per katastrofą,
kuri dar sukėlė ir branduolinę krizę.
Įsiviešpatavus gedulingai tylai, šaltas vėjas pūtė
Išinomakio mieste esančios Okavos pradinės mokyklos kieme, kur 2011
metų kovo 11-ąją bent 70 vaikų žuvo atsiritus cunamio bangai.
Cunamio pavojus šiame mieste buvo paskelbtas 14 val. 46 min.
vietos (7 val. 46 min. Lietuvos) laiku, kai jūros dugne įvyko 9
balų žemės drebėjimas, sukėlęs didžiules bangas, nusiritusias
Japonijos šiaurės rytinės pakrantės link.
Iki šiol patvirtinta 15 881 žmogaus žūtis, dar 2 668
gyventojų likimas tebėra nežinomas.
Imperatorius pagerbė žuvusiuosius, tarp jų daugiau nei 2 300
žmonių, kurių mirtį nulėmė sukrėtimai, patirti gyvenant
evakuacijos centruose arba laikinuose būstuose.
„Mane visuomet giliai jaudina, kai matau, kiek daug žmonių
gyvena savo kasdienį gyvenimą nesiskųsdami ... ir tikiuosi ... kad
galėsiu pasidalyti jų kančia - nors ir menka jos dalele“, - sakė
monarchas.
Moksleivė Rin Yamane prisiminė tą siaubingą
dieną, kai ji neteko savo motinos, abiem besistengiant gelbėtis nuo
bangų.
„Staiga atsidūrėme juodos jūros viduryje ... Kai pamačiau ją
lavoninėje po kelių dienų, supratau, jog tai tikrovė“, - sakė ji.
Mijagio prefektūros policija pirmadienį tebeieškojo dingusiais
laikomų žmonių - 50 pareigūnų grupė naršė pakrantę.
„Jau metus neradome jokių kūnų, - policijos pareigūnas
Toshiaki Okajima sakė naujienų agentūrai
AFP. - Tačiau vien Mijagyje tebėra dingę 1 300 žmonių, jų
artimųjų būsena nepasikeitusi. Štai kodėl policijai reikia vis
dar ieškoti palaikų.“
Katastrofos nuniokotas regionas atstatomas lėtai. Statistika
rodo, kad 315 196 žmonių dar neturi nuolatinių namų, daugelis jų
tebegyvena ankštuose laikinuose būstuose.
Cunamio nuniokotų gyvenviečių bendruomenės dvejoja: ar
atstatyti namus žemėje, kuri priklausė ištisoms vietos šeimų
kartoms, ar perkelti savo būstus aukščiau, į saugesnes vietas.
Premjeras Shinzo Abe spaudos konferencijoje sakė
norintis, kad šios metinės taptų vilties švyturiu.
„Kovo 11-oji turi tapti vilties diena, - aiškino jis. - Kai kovo
11-oji ateis kitais metais, tai bus diena, kai žmonės katastrofos
zonoje galės pajusti, jog padėtis jų bendruomenėse taisosi ir kad
jų gyvenimas smarkiai pagerėjo.“
Cunamio bangos ne vien nusiaubė pajūrio gyvenvietes, bet ir
apgadino Fukušimos 1-ąją atominę jėgainę, kurioje vėliau įvyko
sprogimų ir išsilydė trijų reaktorių šerdys. Ši branduolinė
avarija buvo didžiausia pasaulyje nuo 1986 metais įvykusios
Černobylio katastrofos.
Žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ aktyvistai teigia, kad
Japonijos vyriausybė nesuteikė pakankamos pagalbos žmonėms,
priverstiems palikti radioaktyviosios taršos zoną. Pasak jų, kai
kurie žmonės buvo „sužlugdyti finansiškai; daugėja skyrybų ir
psichikos sutrikimų“.
„Jiems reikalingos deramos kompensacijos ir pagalba atkuriant savo
gyvenimą“, - sakoma „Greenpeace“ pranešime, kuriame Japonija taip
pat raginama atsisakyti branduolinės energetikos.
Po 2011 metų kovo 11-ąją įvykusio žemės drebėjimo buvo
užregistruota beveik 10 tūkst. pakartotinių smūgių, iš kurių
736 buvo stipresni nei penkių balų. Kai kurie drebino žemę
Fukušimoje, kur iki šiol nėra nuolatinių priemonių užtikrinti
pažeistų reaktorių saugumui.
Vyriausybė teigia, kad padėtis šioje jėgainėje stabili ir kad
iš jos nebesklinda pavojingos medžiagos. Taip pat nurodoma, kad
pareigūnai nuolat tikrina, ar Fukušimos regione užauginti maisto
produktai nėra užteršti radioaktyviomis medžiagomis, prieš
įleidžiant juos į rinką.
Nepaisydami patikinimų, daugelis vartotojų vengia produktų iš
Fukušimos, baimindamiesi, kad jie gali būti užteršti, ir toks
požiūris yra dar vienas smūgis šio regiono žemės ūkiui.
Gali prireikti dar 40 metų, kol pažeisti reaktoriai bus
visiškai demontuoti, be to šalis tebėra neapsisprendusi, ar toliau
naudoti branduolinių jėgainių energiją trečioje didžiausioje
pasaulyje ekonomikoje.
Tik du iš 50 komercinių reaktorių buvo paleisti iš naujo,
nustačius griežtus saugumo reikalavimus, o kiti dėl politinio
nervingumo lieka išjungti.
Tačiau kol kas nėra jokių komerciškai gyvybingų alternatyvų.
Į valdžią atėjus tvirtai branduolinę energetiką palaikančiam
premjerui Sh. Abe, daugelis apžvalgininkų sako, kad tik laiko
klausimas, kada dalis reaktorių vėl bus įjungti.