87 metų politikas, kuris, kaip rodo preliminarūs rezultatų
skaičiavimai, laimėjo dramatiškus rinkimus užsitikrinęs
įtikinamą daugumą, tapo pirmuoju Italijos prezidentu, pelniusiu
antrąjį mandatą.
Buvusio komunisto G.Napolitano, kuris sutiko balotiruotis dar
vienai kadencijai tik nusileidęs primygtiniems pagrindinių šalies
politinių jėgų prašymams, perrinkimą deputatai sutiko pritarimo
šūkiais, bet prie parlamento rūmų būriavęsi šimtai
protestuotojų skandavo „Gėda!“ ir „Juokdariai!“
Italijos politikos dinozauras, kuriam teks mėginti išvesti
šalį iš chaotiškos politinės krizės, pasižymi įspūdingais
politiniais įgūdžiais.
G.Napolitano organizavo buvusio Europos Sąjungos (ES) komisaro
Mario Monti (Marijaus Mončio) iškilimą į valdžią, kai 2011
metais buvo nuverstas premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus
Berluskonis), taip pat mėgino suvienyti besivaidijančius politikus
po vasarį vykusių rinkimų, per kuriuos neatsirado aiškaus
nugalėtojo.
Per jo septynerių metų kadenciją Italija taip pat išgyveno
savo giliausią ekonomikos recesiją po Antrojo pasaulinio karo, kai
sparčiai besikeičianti visuomenė tampa vis labiau pesimistinė.
G.Napolitano anksčiau buvo Deputatų Rūmų pirmininkas, buvo
paskirtas senatoriumi iki gyvos galvos ir dirbo Europos Parlamente,
nuolat sugebėdamas išsilaikyti aukščiau politinių rietenų.
Nors Italijos prezidento postas daugiausiai reprezentacinis, jis
tampa gyvybiškai svarbus per politines krizes, kai šalies vadovas
gali padėti nukreipti naujos vyriausybės formavimą.
Tik prezidentas turi galią paleisti parlamentą ir paskelbti
pirmalaikius rinkimus, nors toks žingsnis neleidžiamas paskutinius
šešis mėnesius iki jo kadencijos pabaigos, kaip nutiko G.Napolitano
atveju.
Gimęs Neapolyje 1925 metų birželio 29 dieną inteligentų
šeimoje, G.Napolitano pamatus savo politinei karjerai paklojo per
Antrąjį pasaulinį karą, dalyvaudamas pasipriešinimo judėjime
prieš nacių ir Italijos fašistų pajėgas, tada 1942 metais jis
įkūrė vieną komunistų grupę.
Pasibaigus karui, 1945 metais jis oficialiai įstojo į Italijos
komunistų partiją, pradėjo politinę veiklą ir buvo pirmąkart
išrinktas į parlamentą 1953-aisiais, baigęs teisės studijas.
Jis greitai tapo svarbiu partijos organizatoriumi ir jos
Nacionalinio komiteto nariu. G.Napolitano buvo vienas įtakingiausių
reformoms palankios partijos frakcijos lyderių, nors palaikė
Sovietų Sąjungos pajėgų invaziją į Vengriją 1956-aisiais.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Italijos komunistų partija buvo
oficialiai paleista 1991 metais, o jos pagrindinė įpėdinė yra
dabartinė Demokratų partija.
G.Napolitano užėmė parlamento žemųjų rūmų pirmininko
postą 1992-1994 metais, vėliau tapo vidaus reikalų ministru
premjero Romano Prodi (Romano Prodžio) pirmojoje centro kairiojoje
vyriausybėje 1996-1998 metais.
Dar po metų jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą, kur dirbo
kairiųjų aljanse iki 2004-ųjų.
Italijos prezidentu G.Napolitano buvo išrinktas 2006 metais ir
tapo pirmuoju šį postą užėmusiu buvusiu komunistu.
Jis gyvena santuokoje jau beveik 60 metų ir yra dviejų vaikų
tėvas.