Europos anestezuotojų susitikime buvo teigiama, kad didėjant
technologinėms galimybėms riba tarp gyvybės ir mirties darosi
mažiau aiški. Norint išvengti retų atvejų, kai paaiškėja, kad
mirusiais paskelbti pacientai tebėra gyvi, siūloma atlikti daugiau
tyrimų ir nustatyti mirties diagnostikos rekomendacijas, kurios
būtų taikomos visame pasaulyje.
Kartais gydytojai klaidingai konstatuoja mirtį, nes per trumpai
stebi ligonį. Daugelyje JAV ir Australijos gydymo įstaigų minimalus
stebėjimo laikas prieš paskelbiant mirtį yra dvi minutės,
Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje rekomenduojama pacientą stebėti
penkias minutes, Vokietijoje tokių rekomendacijų visai nėra, o
Italijoje siūloma prieš konstatuojant mirtį palaukti 20 minučių,
ypač jei svarstoma organų donorystė. Siūloma nustatyti pasaulinę
rekomendaciją po bandymų atgaivinti pacientą prieš konstatuojant
mirtį kūną stebėti penkias minutes, kad gydytojai nepraleistų
atvejų, kai pacientų kvėpavimas ir širdies ritmas staiga atsistato.
Skiriasi ir mirties konstatavimas, kai pacientai yra prijungti
prie gyvybę palaikančių aparatų. Tokiais atvejais gydytojai atlieka
neurologinius tyrimus, kad nustatytų smegenų mirtį. Kanadoje
smegenų mirtį gali konstatuoti vienas gydytojas, Didžiojoje
Britanijoje reikia dviejų gydytojų išvadų, o Ispanijoje - trijų.
Taip pat skiriasi privalomų neurologinių tyrimų skaičius.
Gydytojai teigia, kad tokie diagnostikos skirtumai yra
nelogiški. Pasaulio sveikatos organizacija pradėjo ieškoti bendros
pasaulio gydytojų nuomonės šiuo klausimu.